Atnaujintas 2008 vasario 16 d.
Nr.12
(1605)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Prisimintas užmirštasis kraštietis

Bronius VERTELKA

Istorijos mokytojas ekspertas
Juozas Brazauskas

Iš kairės: bibliotekininkė
Stasė Mikeliūnienė, konferencijos
vedėja Liudvika Knizikevičienė
ir lietuvių kalbos mokytoja
ekspertė Lionė Lapinskienė

Smagiai Panevėžyje jautėsi
ir tėvo pagerbimu džiaugėsi
K. Masiliūno dukra
vilnietė architektė
Danutė Masiliūnaitė-Zorubienė
(dešinėje) ir jo vaikaitė Dovilė
Burneikienė (kairėje),
pasukusi motinos pėdomis
ir įgijusi architektės
profesiją
Autoriaus nuotraukos

Likus truputį daugiau nei savaitei iki Vasario 16-osiosios, Panevėžio kraštiečių klubas „Tėviškė“ ir Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyrius surengė konferenciją „Prisiminkime užmirštąjį kraštietį humanitarą, pedagogą ir valstybės veikėją Kazimierą Masiliūną“, kuri vyko Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje „Antrasis aukštas“.

Pranešimą apie K. Masiliūno asmenybę skaitė Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Rankraščių skyriaus darbuotoja Stasė Mikeliūnienė. K. Masiliūnas gimė 1902 m. vasario 21 dieną. Jo tėvas buvo Bistrampolio dvaro ūkvedys, o motina – akmistrinė (kambarių prižiūrėtoja). Iš keturių vaikų šeimoje Kazimieras buvo trečias vaikas. Pirmąsias mokslo žinias gavo dvare, paskui mokėsi Ramygaloje. Jaunuolis išėjo savanoriu. Drąsus karys buvo apdovanotas Vyties kryžiumi su kardais. Baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, mokytojavo Pasvalyje ir Biržuose. Kaune studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Be to, studijavo Ciuriche ir Miunchene. Nuo 1934-ųjų iki rusų atėjimo Kazimieras Masiliūnas buvo Lietuvos švietimo viceministru. Čia pasireiškė jo, kaip valstybininko, neeiliniai gabumai.

Kai į Kazimiero rankas pateko Ievos Simonaitytės kūrinio „Aukštujų Šimonių likimai“ rankraštis, jis supratęs, kad tai talentingai parašyta, šis darbas pasiekė skaitytoją jau kaip knyga. K. Masiliūno pastangomis buvo įsteigta pirmoji valstybinė literatūros premija, o jos pirmąja laureate tapo I. Simonaitytė. Kazimierui teko dirbti ir Lituanistikos instituto direktoriumi.

Atėjus rusams, K. Masiliūnas su žmona, turėjusia vokiško kraujo, ir su vaikais pasitraukė į Vokietiją. Prasidėjus karui, jis grįžo į Lietuvą. Dirbo Ramygalos gimnazijoje, buvo labai gerbiamas moksleivių ir pedagogų. Sugrįžus rusams, Kazimieras buvo nuteistas penkeriems metams ir įkalintas Pečioros lageryje. Be tėvo likusius vaikus priglaudė geri žmonės. Vėliau visi jie įgijo aukštąjį išsilavinimą. Grįžusį Kazimierą valdžia nebepaleido iš savo akiračio. Buvusį švietimo viceministrą ištrėmė į Kazachstaną.

Grįžęs į Lietuvą, Kazimieras įsidarbino Lietuvos veterinarijos akademijoje vokiečių kalbos dėstytoju. Mirė jis 1973 metų liepos 11 dieną Kaune, eidamas 72-uosius metus. Palaidotas Romainių kapinėse. Antkapinį paminklą sukūrė skulptorius Bernardas Bučas.

Apie Kazimierą Masiliūną, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanorį, pasakojo Panevėžio K. Paltaroko vidurinės mokyklos istorijos mokytojas ekspertas Juozas Brazauskas. K. Masiliūnas savanoriu tapo neturėdamas 17-os metų. Pirmąjį kovos krikštą jis gavo prie Kėdainių. Būryje buvo pats jauniausias. Dalyvavo aršiose kautynėse už Subačiaus. Kazimieras pasižymėjo drąsa. Būdamas puskarininkiu, jis eidavo net karininko pareigas. Kazimieras buvo negailestingas priešui, bet buvo sumanus vadas ir draugiškas savo kovotojams. Pulkininkas Petruitis knygoje „Mūsų žygiai“ jį minėjo kaip pavyzdingą karį. Atminčiai savo pranešimą istorikas J. Brazauskas dovanojo K. Masiliūno dukrai, atvykusiai iš Vilniaus.

Lionė Lapinskienė, Panevėžio Mykolo Karkos vidurinės mokyklos mokytoja ekspertė, konferencijoje palietė temą „Kazimiero Masiliūno nuopelnai Lietuvos švietimui ir kultūrai“. Lituanistė sakė, jog Panevėžio mokytojų seminarija, kurioje mokėsi K. Masiliūnas, buvo stipri savo pedagogais. Joje dėstė to meto šviesuoliai Juozas Balčikonis, G. Petkevičaitė-Bitė, Matas Grigonis. Seminarijos auklėtinius J. Balčikonis ragino imtis vertimų. Buvo verčiamos Haufo ir brolių Grimų pasakos. Kartą su savo išversta pasaka pas mokytoją užėjo Kazimieras. J. Balčikonis iš jo reikalavo itin tikslaus teksto vertimo. Per netrumpą laiką abiem pavyko išversti 3-4 pasakos sakinius.

Būdamas švietimo viceministru, K. Masiliūnas rūpinosi mokytojų kvalifikacijos kėlimu. Jis pasižymėjo kaip jų kvalifikacijos kėlimo idėjų organizatorius. K. Masiliūnas mokėjo ne vieną užsienio kalbą, buvo žinomas kaip A. Smetonos kūrybos populiarintojas. K. Masiliūnui teko dirbti žurnalistinį darbą, jis redagavo „Šviesos kelius“, parašė keletą straipsnių. Jau dirbdamas Veterinarijos akademijoje, Kazimieras prašydavo studentų, kad jie užrašinėtų gražius kaimo žmonių posakius, išsireiškimus. Su parvykusiais ne tuščiomis dėstytojas kalbėdavo po kelias valandas. K. Masiliūnas ragino mylėti lietuvių kalbą, saugoti ir puoselėti ją.

Prof. Pranas Trainys, nuvykęs mokytis į Maskvą, visus suglumino gražia vokiečių kalbos tarme. Paklaustas, kur taip išmokęs, lietuvis atsakė, jog iš K. Masiliūno. Maskviškis profesorius pasakė, kad irgi jį pažįsta.

Nuo švietimo viceministro pareigų K. Masiliūnas sovietinės valdžios buvo pašalintas su įrašu: „Atleistas dėl savo kaltės“. Taip savo pasakojimą apie savo tėvą – politinį kalinį, tremtinį K. Masiliūną pradėjo jo dukra Danutė Masiliūnaitė-Zorubienė. Moteris apgailestavo, jog į konferenciją dėl ligos negalėjo atvykti Klaipėdoje gyvenantis jos brolis. Kauno politechnikos institute (dabar KTU – red.) architektės specialybę įgijusi ponia Danutė labai šviesiai prisiminė tėvą. Ne vienerius metus jai teko gyventi vienai, tačiau nesijautė vieniša. Atsirado gerų žmonių, kurie ją priglaudė, sušildė, rūpinosi kaip dukra. Viešnia iš Vilniaus su ypatinga šiluma prisiminė tėvo mokslo draugą Matą Melėną, mokytoju dirbusį Kazimierą Adašiūną, kurių dėka ji galėjo siekti mokslo žinių.

D. Masiliūnaitė-Zorubienė prisiminė smagias akimirkas iš Kauno. Tuo metu pradėjo grįžti žmonės iš trėmimų ir lagerių, tačiau jie neatrodė sugniuždyti ar pasimetę. Iškentę baisumus, kokius galima pamatyti nebent pragare, jie buvo netgi pasitempę. Danutės tėvas mielai su daugeliu pasikalbėdavo, bendraudavo prie kavos puoduko ar vaikštinėdamas Žaliakalnyje. Jie nesikeikdavo, vieni su kitais pagarbiai elgdavosi.

K. Masiliūnas puikiai mokėjo vokiečių kalbą, dėstė ją Veterinarijos akademijoje, todėl sovietinė valdžia jam siūlė diplomatinį darbą – dirbti vertėju, bet su sąlyga, kad jis atsisakys savo vaikų globos. Viliojančio pasiūlymo buvęs švietimo viceministras kategoriškai atsisakė.

Konferencijoje dalyvavo K. Masiliūno artimieji, giminės iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio. Tarp atėjusių pagerbti tikrojo lietuvio atminimo buvo dvasininkai kun. dr. Rimantas Gudelis, kan. Vytautas Masys, Seimo narys Julius Dautartas, miesto vicemeras Petras Luomanas. Susirinkusiems bibliotekininkė Stasė Mikeliūnienė pristatė parodą „K. Masiliūnas – šakotos ir vaisingos veiklos asmenybė“. Susirinkusiems koncertavo Panevėžio muzikos mokyklos kanklininkių ansamblis, vadovaujamas Rimos Mureikienės.

Panevėžys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija