Atnaujintas 2008 vasario 22 d.
Nr.15
(1608)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Prie skaidriosios Merkio upės...

Vytautas Visockas

Koncertuoja Turgelių vidurinės
mokyklos saviveiklininkai

Fotomenininkas Vytautas Ylevičius
su moksleiviais prie
savo fotografijų ekspozicijos

Lietuvai pagražinti draugijos
pirmininkas Juozas Dingelis
įteikė dovaną Vasario 16-osios
90-mečio proga mokyklos
direktorei Aušrai Voverienei

Lietuviškoji Turgelių vidurinė
mokykla

Man regis, kad šįmet Vasaro 16-ąją Lietuva šventė gražiau, plačiau nei iki šiol. Nežinau, gal tokį įspūdį įpiršo televizija, prieš gerą savaitę reklamuodama būsimus renginius? Gal negera nuojauta, kad bręsta lemtingi įvykiai, skatinantys branginti tai, ką turime vertingiausio – Nepriklausomybę, Laisvę. Vienoje šventinėje televizijos laidoje Lietuvos ateitimi susirūpinę vyrai kalbėjo, kad nepriklausomybė ir laisvė – artimos, bet ne tapačios sąvokos. Ir nepriklausomybės, ir laisvės turime ne per daug, bet ir tuo, ką turime, dažnai nemokame naudotis.

Vilniuje, žinoma, Vasario 16-osios 90-mečio proga renginių buvo daug, ir tai suprantama. Čia ir prezidentai, ir prabangūs priėmimai, įspūdingi koncertai, kuriuose, tiesą sakant, galėjo dalyvauti visa Lietuva, susėdusi prie televizorių ekranų. Kambaryje dar geriau matyti, dar geriau girdėti, ir nešalta. Taigi, o kaip buvo visoje Lietuvoje? Ar kas klausėsi ir žiūrėjo, ar šventė savo namuose, mieste ar kaime?

Paskambino bičiulis iš Anykščių, pasveikino. Iš kur jis žino, kad Vasario 16-ąją švenčia tik 16 proc. Lietuvos gyventojų? Kaip švenčia? Geria? Jeigu švenčia tie, kurie geria, tai procentas žymiai žymiai didesnis, tuo galima neabejoti.

Lietuvai pagražinti draugijos pakviestas važiuoju ten, kur nepriklausomybės per 90 metų buvo žymiai mažiau, negu kitose Lietuvos vietose. Iš esmės ji atkurta tik 1990 metų kovo 11-ąją! O ir tai dažnas lietuvis pasakytų – anokia čia nepriklausomybė lenkų valdomoje pietryčių Lietuvoje!

Taigi, Vasario 16-osios švęsti važiuojame į Turgelių vidurinę mokyklą, lietuvišką, esančią „tarp siūbuojančių pušynų, tarp žaliuojančių miškų, prie skaidriosios Merkio upės“ (eilutės iš šios mokyklos himno). Nuo savęs dar galėčiau pridėti, kad Turgeliai įsikūrę vos už 2,5 km nuo Merkinės dvaro, Merkinės kaimo, garsiosios Pavlovo respublikos, daugiau kaip prieš 200 metų įkurtos kunigo ir dvarininko Povilo Ksavero Bžostovskio. Ne šio rašinio tikslas pasakoti apie tuos tolimus laikus, tikiuosi, kad Turgelių vidurinės mokyklos mokiniams tai ne naujiena – jie ten buvo, jie tą žino. Be abejo, jie žino, kad jų gimtieji Turgeliai 1920-1939 metais buvo lenkų valdžioje ir apie Vasario 16-osios nepriklausomybę jų seneliai galėjo tik pasvajoti. Nesusiprotėjau paklausti Turgelių moksleivių, ar tuo okupaciniu laikotarpiu lenkų valdžia nedraudė švęsti Nepriklausomybės šventę, kaip ji buvo draudžiama iki 1988-ųjų visoje sovietų Lietuvoje.

„Reikia juos palaikyti, paremti“, – automobilyje, artėjant prie kelionės tikslo, kalbėjo Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis. „Mes vis į ten, kur ir be mūsų paramos reikalai geri, – sako fotografas Vytautas Ylevičius. – Reikia vykti į tokias vietas, kaip Turgeliai, Šalčininkai, o jos čia pat, prie Vilniaus...“

Kažin, ar daug pasaulyje valstybių, kur reikia įdėti nemažų pastangų, kad jų teritorijose neišnyktų, nebūtų skriaudžiami pagrindinės tautos gyventojai?! Viena iš tokių valstybių – Lietuva.

Ar viena iš tokių Lietuvos vietų – Turgeliai? Šito aš dar nežinau. Bet iš karto galiu pasakyti: per tas kelias valandas, praleistas Turgeliuose, nieko blogo, nieko smerktino, nieko antilietuviško (taip pat ir antilenkiško) nepastebėjau. Ir tai ne tik mane – mus visus, atvykusius iš Vilniaus, maloniai nuteikė. Buvome lietuviškosios Turgelių vidurinės mokyklos svečiai, bet renginyje aktyviai dalyvavo ir lenkų mokykla. Ne visur, ne visada taip būna. Vyresniųjų klasių mokiniai scenoje pasikeisdami gražiai lietuviškai priminė svarbiausius istorinius įvykius, susijusius su Lietuvos valstybės atkūrimu. Gražiai lietuviškai, bet su vos vos juntamu akcentu. Mokyklos direktorė Aušra Voverienė man paaiškino: jie yra lenkų mokyklos mokiniai, vienas jų – seniūno Voicecho Jurgelevičiaus sūnus. Tada viskas aišku! Šie Lietuvos piliečiai, užkalbinti lietuviškai, neprabils lenkiškai arba rusiškai, kaip būdavo (kaip dar pasitaiko ir dabar) anais „gerais“ laikais Vilniaus, Šalčininkų, Trakų... rajonuose.

Pirmasis apie kartu gyvenančių tautų draugystę prabilo, kaip ir dera, Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis. Moksleiviams jis linkėjo mylėti, puoselėti savo gimtinę, tėvynę Lietuvą – tautybė niekada neturėtų būti nesantaikos, nesutarimų priežastis. Lietuviškai mokyklai jis padovanojo fotomenininko Vytauto Ylevičiaus albumą „Manoji Lietuva“. Įspūdingiausių šio albumo nuotraukų ekspoziciją mokykloje jau buvome atidarę dalyvaujant nuotraukų autoriui. Šiame kultūriniame renginyje dalyvavo ir lietuviškos poezijos skaitovas, aktorius Tomas Vaisieta, kiti svečiai iš Vilniaus.

Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko pradėtą tautų draugystės temą pratęsė žinomas fotografas Liudas Verbliugevičius. Jis ne tik įdomiai papasakojo, kaip tolimoje praeityje lietuviai ir lenkai šiose vietose narsiai kovojo su totoriais, bet ir padovanojo kompaktinį diską, į kurį įrašyta pusantro šimto gamtos vaizdų iš įvairių Lietuvos vietų, ragino išsirinkti tris labiausiai patikusius, kad jie paskui papuoštų naujos, labai gražiai prižiūrimos mokyklos sienas.

Vilniaus Vytautų klubo vardu Vasario 16-osios 90-mečio proga mokyklai įteikiau Vytauto Didžiojo portretą. Tokie portretai artimiausiu metu bus įteikti visoms (apie pusantro tūkstančio) Lietuvos mokykloms, jie kabos ir visuose kariniuose daliniuose. Vilniaus Vytautų klubas siekia, kad Senuosiuose Trakuose būtų pastatytas obeliskas čia gimusiam Vytautui Didžiajam. Statybinė medžiaga – iš visos Lietuvos, ypač iš vietų, susijusių su šios iškiliausios istorinės asmenybės vardu, suvežti akmenys. Kas, jeigu ne moksleiviai, kurių mokyklose kabos Vytauto Didžiojo portretas, nesunkiai gali sukrauti didžiulę krūvą riedulių – po vieną, po kelis, po keliolika! Vilniaus Vytautai tikisi, kad ir Turgelių moksleiviai, vykdami į ekskursiją, nepamirš šio raginimo. Iškiltų įspūdingas, labai prasmingas ir labai pigus paminklas Lietuvos tūkstantmečiui. Jis būtų pastatytas paskutinės XX amžiaus Lietuvos nepriklausomybės laikais gimusios kartos rankomis. Kaip gražiai pasakė Turgelių seniūnas Voicechas Jurgelevičius: „Kad daugiau nebūtų naujų Nepriklausomybės atkūrimo švenčių!“

Negaliu susilaikyti nepacitavęs gražiame Vasario 16-osios 90-mečio minėjime Turgelių kultūros namuose kalbėjusios Turgelių vidurinės mokyklos direktorės Aušros Voverienės: „Mes visi gyvename unikalioje valstybėje, kokios nėra visoje Europoje. Nėra tokios ne todėl, kad ji Motina Tėvynė, be kurios mes būtume niekas, jei išvis būtume, bet todėl, kad per visą XX amžių net tris kartus (1918 02 16, 1941 06 23, 1990 03 11) atkūrėme savo Nepriklausomybę, nors nepriklausomi buvome tik 31 metus 7 mėnesius ir 3 savaites.

Likusio nuo okupacijų Nepriklausomybės laiko buvo tiek mažai, šviesiausių tautos žmonių praradimas toks didelis, o tautinės sąmonės ir moralės nuopuoliai tokie, kad dabar nė vienas negalime likti nuošalyje nuo savo valstybės galutinio atkūrimo ir įtvirtinimo. Maža to, šie neigiami procesai vyksta ir toliau – ir dar su pagreičiu, ką akivaizdžiai matome švietimo sistemoje. Tai mūsų „didžiųjų politikų“ darbo rezultatas. Politikų, atvirai niekinančių mokytojo darbą, politikų, nesugebančių net panaudoti Lietuvos švietimui skiriamų Europos Sąjungos lėšų, bet nuolat kartojančių, kad švietimui valstybės biudžete pinigų trūksta.

Bet nepriskirkime šių politikų „nuopelnų“ savo valstybei. Politikai ateina ir nueina, o Valstybė ir Tauta lieka. Tad dirbkime jai visi, o ypač – mokytojai, nes mokytojo darbas auklėjant būsimą Lietuvos pilietį pats svarbiausias. Tai išaukština mokytoją, bet ir uždeda didžiulę atsakomybę“.

Iš mokyklos direktorės Aušros Voverienės sužinojau ir apie mokyklos istoriją: 1992 metais buvo įsteigta pradinė mokykla. Pirmieji mokiniai nemokėjo nė vieno lietuviško žodžio, bet norėjo išmokti. To žodžio juos mokė pirmoji mokytoja Laima Matonytė. Visą gyvenimą ją prisimins Jolanta Jerinkevič, Ivanas Andrijevskis, Vadimas Stenkevič, Natalija Vaškevič, Aleksandras Juckevič, Algis Videika, Nikolajus Andrijevskis, Viačeslavas Ostik.

Antraisiais mokslo metais buvo įkurtos jau dvi klasės, kuriose mokėsi 11 mokinių. Penktaisiais metais pradinė mokykla reorganizuota į pagrindinę, joje mokėsi „net“ 28 mokiniai. Sąlygos baisios, net tualetas mokiniams ir mokytojams – bendras. Direktorė pati stebisi, kaip jie ištvėrė įvairiausius nepriteklius, pasišaipymus. Jeigu dabar taip būtų – pabėgtų. Bet dabar šios mokyklos gyvenimo nepalyginsi su pradžia: naujasis korpusas, visiškai užbaigtas 2006-ųjų rugsėjo 1-ajai, iškilęs šalia ilgo medinio pastato, kuriuo ir dabar dar naudojamasi, – tiesiog tviska, erdvus, šviesus. Pasidomėjau, kaip pavyksta išsaugoti švarias, neprirašinėtas sienas, neišsukinėtas durų rankenas, juk televizija neretai parodo tokių bjaurių dalykų mokyklose. „Visko pasitaiko, vaikai yra vaikai“, – atsakė pedagogė, bet į detales nesileido. Šią frazę ji pakartojo keletą kartų, kai geranoriškai suabejodavau tuo, ką matau ir girdžiu: nejaugi viskas taip gerai, kaip atrodo?

Visko pasitaiko, tačiau gyvenimas eina į priekį. 2002-aisiais mokykla ne tik šventė dešimtmetį, bet ir iš pagrindinės buvo reorganizuota į vidurinę, o dvyliktaisiais mokslo metais išleido pirmąją abiturientų laidą. Į gyvenimo kelią auklėtojas Alvydas Šalomskas palydėjo septynis jaunus žmones.

Mokykla plečiasi. 2004-aisiais jau buvo atidaryti Turgelių vidurinės mokyklos skyriai Akmenynėje, Tabariškėse, Rakonyse. Šiemet mokykloje mokosi 191 mokinys, dirba 29 mokytojai. Vaikai išties turi puikias galimybes mokytis, sportuoti, lavinti savo meninius gebėjimus muzikos ir dailės būreliuose, informatikos kabinete dūzgia ne vienas kompiuteris. Apie mokytojų gyvenimo, buities sąlygas pasikalbėti progos nebuvo, tačiau mokyklos direktorė savo sveikinimo kalboje daug pasakė: apie tautinės sąmonės ir moralės nuopuolį, apie neigiamus procesus, kurie vyksta su pagreičiu, apie mokytojų darbo niekinimą...

Į Vilnių grįžome gerai, viltingai nusiteikę. Abiejų mokyklų direktorėms – Aušrai Voverienei ir Liucijai Jurgelevič – Lietuvai pagražinti draugija pažadėjo padėti „šiame kaime nesukaimėti“. Bus dar švenčių Turgeliuose. Literatūros pamokose talentingojo Tomo Vaisietos balsu dar skambės Donelaičio, Antano Baranausko, Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio poezija...

Turgeliai,

Šalčininkų rajonas

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija