Atnaujintas 2008 kovo 5 d.
Nr.18
(1611)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Dangaus burtai – žemės turtai

2001-ųjų balandžio 6-ąją Rokiškio rajone, Pandėlyje, į amžinojo atilsio vietą palydėjome mano žmonos Vlados Marijos mamytę Petronėlę Kiškienę. Po vienu stogu su ja mes išgyvenome 28 metus. Per velionei skirtas šv. Mišias, atliekant išpažintį, Pandėlio bažnyčios klebonas netikėtai pasmalsavo, kas man buvo velionė. Atsakiau, kad mano uošvė, kurią paskutinius dvejus metus padėjau slaugyti... „Atidžiai klausykis, – ūmai ėmė berti žodžius klebonas. – Dabar, vaike, už tavo gerą širdį ir kilnius darbus Dievas tave gausiai apdovanos... Tu įgijai Dievo pasitikėjimą...“ Kaip dabar regiu jo spinduliuojančias akis, palaimos sklidiną veidą, o giliamintiški, toliaregiški šviesaus atminimo Pandėlio klebono žodžiai pastarąjį penkmetį ne sykį smelkėsi ne tik į sapnus, bet priminė ir dieną... Jo, išmintingojo sielovadininko, žodžius patvirtina ir Palangos bažnyčioje išrašyta mintis: „Tikėjimas be darbų yra numiręs“.

Keistai sudėliotas žmogaus gyvenimas, kol Viešpats savo žvilgsniu nenužvalgo giliausių sielos versmių, kol nepaliudija, jog esi vertingas ir tikras šiam pasauliui ir jo gyventojams. Taip įvyksta tik tuomet, kai nebemeluoji... sau, kai išlaikai žmogiškosios vertės egzaminus.

Tų pačių 2001-ųjų liepos 5-ąją pavargęs, spiginant karštai vidurvasario saulei, atkėblinau iki Palangos tilto į jūrą. Liūdnos mintys graužė mano sielą: darbo rasti nesiseka nei man, nei sūnui: visi tarybinių laikų pažadukai slepia akis, meluoja... Teisingi buvo šviesaus atminimo Petronėlės Kiškienės žodžiai: „Saugokis, vaikiel, kiaulakių. Šunakiai aploja atvirai, ale be pikto, užtat kiaulakiai – nežiūrėdami į akis, klastingai pribjauroja dūšią ir smunka į gardo gilumą...“ Ši 93-ejus metus nugyvenusi moteris patyrė šilto ir šalto, bet tvirtumo neprarado: „Sykį, žintiel, stribai pagrasino... nušaut, jei nepasakysiu, kur partizanai laikosi... Įsisprendžiau tvirtai į šonus, į žemę kojomis įsispyriau ir išrėkiau: „Šaukit, zdraicos, nebijau – giliau duobės nenunersiu, toliau Sibiro nenupulsiu. Šaukit, ko laukiant?“ Po daugelio metų močiutė, kas sekmadienį nepamiršusi bažnyčios, kas laisvą valandą rožinio nepaleidusi, juokėsi: „Ir nustojo stribai mus lankyti, gąsdinti. „Neikim, – sakė vienas, – ten tokia pasiutusi boba, nė alaus neįpils...“

Ak, Močiute, pasižiūriu į tavo nuaustas užuolaidas, prisimenu mūsų „spaudos konferencijas“, kaip abu džiūgavom pamatę Lietuvoje popiežių Joną Paulių II... „Bet kodėl, Močiute, man šitaip liūdna?“ – klausiau 2001-ųjų liepos 5-ąją, nors aplink vasara Palangoje virte virė, klegėjo lalėjo linksmoji „pliažuomenė“...

Patyriau

Daug skaudžiausių

Širdgėlų,

Nes neatskyriau

Kiaulių

Nuo... lakštingalų.

Ūmai tarsi išgirdau ant jūros tilto Pandėlio klebono balsą: „Eik, vaike, pajūriu... Neliūdėk ir nieko negalvok... Eik, stebėk visa, ką randi. Nieko nėra amžina. Vaistų suvargusiai sielai rasite tik eidamas...“

Lyg vaikiškame kaleidoskope mainėsi vasarotojų veidai, rūbai, balsai, žaidimai, o aš kliūdamas, čia įbrisdamas į jūrą, čia klupinėdamas smėliuku, priėjau Birutės kalno priekopes, prieigų akmenynus, visus nužvalgiau, pamažėl savyje laisvėjau, „spyruoklė atsileido“, – va, ant bangų keteros sūpuojasi gulbių porelė... Jau užvaldė ir geismas – eiti. Nors iki Klaipėdos. Geismas... Kuo ilgiau čia...

Pro prezidentinę „Auskos“ vilą, pro neseniai dar sovietinių okupantų kariškių valdytas unikalias giraites ir šveicarus dabar gluminančias unikalias kopas priėjau... Vokietiją. Nemirsetą. Nemirzatę. Ten iki Antrojo pasaulinio karo buvo valstybinė siena. Ilgesingai nužvelgęs jūros ir dangaus sąjungą vienijantį horizontą, pakilau dulkėtu keleliu į kalniuką, vedantį į nuostabaus grožio pušyną. Kiek akys užmato – žydintys erškėtrožynai, o juose – tūkstančiai bičių. Dieve, šitoks grožis! Dangaus burtai – žemės turtai... Tarsi apgirtęs kritau į purų samanyną ir... nevalingai išsitraukiau rašiklį ir baltą lapelį popieriaus. Aš negalvojau, ką rašau – užrašiau, ką man liepė užrašyti...

Erškėtrožių sodai

Nemirsetoj žydi

Ir bičių gyvenimui

Žmonės pavydi.

Bitučių sparneliai

Vis dūzgia ir virpa,

O jos neverkauja:

Vos saulė – ir dirba.

Šis eilėraštukas 2005 metais buvo išspausdintas mano mokyklinės lyrikos knygelėje „Linksmųjų vėjų karalystė“, jis pradėjo mano sumanytąjį poezijos–dailės projektą „Sėkim, vaikai, raideles ir gaivinkim širdeles!“ Siela sveiko. Dievas siunčia vis naujas dovanas. Senasis Pandėlio klebonas buvo teisus.

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Palanga

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija