|
Lietuviai tremtyje
Dr. Aldona Kačerauskienė
Lietuvos Sąjūdis tęsia knygų tremties temomis pristatymą. Sausio 25 dieną įvyko Algio Rupainio Laisvės keliai ir klystkeliai (2005), Kur teka Angara (2007) ir Aloyzo Rupainio Šuolis į laisvę (2006) knygų sutiktuvės. Visų jų bendras vardiklis lietuviai tremtyje. Visada įdomiau skaityti knygą, kai žinai ką nors apie autorių.
Bronės ir Domo Rupainių šeimoje laimingai augo penki vaikai: du sūnūs ir trys dukterys. Nelaimės prasidėjo kartu su antrąja bolševikų okupacija. Vyriausias sūnus Aloyzas, Šilutės gimnazijos septintos klasės gimnazistas, suimamas už antisovietinių atsišaukimų kūrimą ir platinimą, pasmerkiamas dešimčiai metų katorgos lageriuose ir penkeriems metams su teisių apribojimais. Po poros metų visa šeima, išskyrus dukterį Ireną, kuri studijavo Kaune, ištremiama į Sibirą. Algiui tuomet buvo šešiolika metų. Šeštos klasės gimnazistas tampa beteisiu darbo vergu. Apie tai rašoma knygoje Kur teka Angara.
Pasakojama apie sunkiai dirbantį Dominyką (tai pirmasis autoriaus vardas). Jis taigoje kerta mišką, ruošia sielius, veža krovinius. Dirba gerai ir sąžiningai ne tik dėl kąsnio duonos, bet ir dėl to, kad užaugęs darbščioje šeimoje kitaip elgtis nepratęs. Jis myli arklius, nors tie ir ne jo, žavisi gražia Sibiro gamta, kuri net neprimena tėvynės gamtos... Tarp detalių darbų aprašymų ilgi lyriniai intarpai: atmintį užplūdę Lietuvos vaizdai, Kūčių vakarienė tremtyje, sekmadieniais barake motinos organizuojamos pamaldos, ašarą spaudžianti sukurta malda Viešpatie Dieve, mes per savo nuodėmes netekę Tėvynės, nemokėjome Tavęs tinkamai mylėti. Grąžink mus prie Aušros Vartų, prie mūsų kryžių, kad, supuolę ant kelių, galėtume garbinti Tave...
Dievas išklausė maldų. Iš tremties visa Rupainių šeima grįžo į Lietuvą. Algis aktyvus Atgimimo renginių dalyvis, rašė straipsnius, rengė reportažus. Jis vienas pirmųjų pradėjo tyrinėti partizaninio pasipriešinimo epopėją. Iš jo straipsnių, išspausdintų Vorutoje, Šiaurės Atėnuose, Lietuvos aide sudaryta knyga Laisvės keliai ir klystkeliai. Pratarmėje autorius rašo: Tautinio-patriotinio susipratimo, solidarumo, praeities vertinimo valstybės vizijos kūrimo baruose per nepriklausomybės metus į priekį mažai tepasistūmėjome. Ši knyga mums padės tai padaryti.
Aloyzo knygą Šuolis į laisvę spaudai parengė brolis Algis, nes autorius 1996 metais mirė. Tėvų tikrų žemaičių didelių Lietuvos patriotų buvau taip išauklėtas, kad kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės laikiau savo gyvenimo tikslu. Todėl jau nuo arešto dienos visos mano mintys sukosi vien apie pabėgimą, pirmame knygos puslapyje teigia autorius. Svarbiausias pabėgimo motyvas pasiekti Lietuvą ir vėl įsijungti į partizaninį judėjimą.
Pasitaikius progai, Aloyzas su draugu į lagerį nebegrįžo. Be kompaso, be maisto atsargų jiedu leidosi vakarų kryptimi, kurią nustatydavo pagal saulę. Tačiau, saulę uždengus debesims, klaidžiojimas po taigą tapdavo beprasmis. Po kelių dienų sunkios kelionės pasirodydavo, kad jie keliavo ne į priekį, bet atgal. Praradęs draugą, išbadėjęs, aptekęs parazitais, nusilpęs ir sirgdamas lietuvis vis ėjo ir ėjo, nes ilgesys sunkus, sunkus. Matau, kaip taigoje leidžiasi saulė, ir galvoju: Saulute, saulele, juk tu jau ten, vakaruose. Dabar matai tokią brangią mano tėvynę, matai ir mūsų namus, mamą ir tėtį, Almą, Algį, Bronę ir Irutę. Kaip aš noriu į Lietuvą!
Visiškai nusilpusį, šlubuojantį Aloyzą suėmė milicija ir vėl prasidėjo gulagų kančios...
Maloniai nustebino knygose aprašyti lietuvių norai padėti artimui, patekusiam į nelaimę. Rupainiams į Sibirą siuntinius siuntė ne tik sesuo Irena, metusi studijas ir pradėjusi dirbti, bet ir kiti giminės, artimi ir tolimesni, su kuriais per darbų gausumą nebuvo laiko dažnai susitikinėti. Jų dėka Algis galėjo baigti ne tik vidurinę mokyklą, bet ir Krasnojarsko miškų inžinerijos institutą.
Kaip aš noriu į Lietuvą! Įdomu, ar šiuos žodžius dažnai kartoja mūsų ekonominiai emigrantai?..
© 2008 XXI amžius
|