Atnaujintas 2008 kovo 7 d.
Nr.19
(1612)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

UŽMIRŠTA ISTORIJA

Lietuvos nepriklausomybės 90-mečiui

Sigitas BIRGELIS

(Pabaiga. Pradžia Nr. 13, 15, 17)

Lietuvos sargybinis
prie Lenkijos-Lietuvos
demarkacinės sienos
(Seinijos ruože) 1920 metais

1920 m. rugpjūčio 28 dieną susidaro lietuvių ir lenkų frontas Štabino-Augustavo-Grabavo linijoje. Tą dieną lenkai užima Augustavą. Prieš porą dienų Kaune vykusiame Lenkijos ir Lietuvos atstovų susitikime lenkai reikalavo leisti jų kariuomenei judėti lietuvių užimta teritorija ir išeiti į Raudonosios armijos užnugarį. Lietuviai nesutiko ir siūlė pirmiausia tartis dėl sienų. Rugpjūčio 31 dieną lenkai reikalauja atitraukti Lietuvos kariuomenę Suvalkijoje iki Kerzono linijos. Lietuviai sutinka su sąlyga, kad lenkai gerbs rytinę Kerzono linijos dalį. Lenkai nesutinka ir dar tą pačią dieną užima Seinus ir Suvalkus. Po kelių dienų, rugsėjo 2-ąją, lietuviai atsiima Seinus, o po dviejų dienų – Augustavą. Rugsėjo 5 dieną lenkai išsiunčia Tautų Sąjungai notą, kurioje kaltina Lietuvą, kad ji nesilaiko karinių veiksmų ir neutralumo, reikalaudami atitraukti lietuvių pajėgas už Kerzono linijos. Tą pačią dieną dvi užgrūdintos, gerai ginkluotos lenkų divizijos ir dvi kavalerijos brigados puola 7 tūkstančius lietuvių karių. Penkias dienas vyksta atkaklūs mūšiai, kuriuose lietuviai netenka 400 kareivių. Iki rugsėjo 10 dienos lenkai užima pietinę Sūduvą, pasiekdami Fošo liniją. Rugsėjo 13 dieną Kalvarijoje pradedamos derybos dėl paliaubų. Lietuviai, norėdami turėti geresnę poziciją, vėl užima Seinus, Gibus, priartėja prie Augustavo kanalo. Derybos prasideda tik rugsėjo 16 dieną. Lenkai reikalauja atitraukti lietuvių pajėgas už Kerzono linijos. Lietuviai yra linkę sutikti – su sąlyga, kad lenkai pasiliks esamoje pozicijoje. Neutrali zona tarp kariuomenių būtų vėlesnių derybų objektas. Lietuva šitaip siekia atgauti Punską ir Seinus. Lietuvių pasiūlymas lenkams nepriimtinas, ir po trijų dienų derybos nutrūksta. Lenkija, turėdama didesnes pajėgas, nori užvaldyti ginčytinas teritorijas ir priversti Lietuvą tartis dėl federacijos. 1920 m. rugsėjo 22 dieną lenkai pradeda „Nemuno“ operaciją, užima Gibus, Seinus, Kapčiamiestį, Druskininkus ir traukia Lydos link. Rugsėjo 30 dieną prasideda derybos Suvalkuose. Spalio 7 dieną pasirašoma Suvalkų sutartis. Demarkacijos linija tarp kariaujančių šalių yra nustatoma pagal 1919 m. gruodžio 8 dienos liniją.

1920 m. rudenį Lozanos sutartimi nustatoma 8 km pločio neutrali zona, į kurią patenka tankiai lietuvių apgyventas Punsko ir Seinų kraštas. Neutrali zona egzistuoja iki 1923 m. kovo. Šioje juostoje nei lietuviai, nei lenkai neturi teisės kištis į gyventojų reikalus, rinkti mokesčių ir kt. Deja, lenkų valdžia Lozanos sutarties nepaiso. Policija reikalauja iš gyventojų mokesčių, jaunimą ima į savo kariuomenę. Punske areštuoja nepasitraukusius į Lietuvą 28 kaimų seniūnus bei Punsko parapijos kleboną dekaną Motiejų Simonaitį.

Teismas

Kaip pasakojo Kostas Cibulskas, septyneri metai prabėga be didesnių sukrėtimų. 1927 m. spalį Punsko policija iš Suvalkų gauna įsakymą areštuoti 22 vyrus ir pristatyti juos į Suvalkus (iš viso areštuojama per 100 šio krašto lietuvių). Prabėga dvi savaitės, ir Trakiškių, Vaitakiemio, Šilainės ir Šlynakiemio kaimų vyrai gauna šaukimą į Punsko policiją. Tarp šaukiamųjų yra Kostas Cibulskas, Jonas Staskevičius ir Antanas Kraužlys iš Trakiškių, Vincas Vaznelis, Jonas Ivoška ir Juozas Valinčius iš Valinčių. Šauktųjų policija neišleidžia. Jiems tenka nakvoti areštinėje. Rytojaus dieną išveža į Suvalkus. Dieną išbūna arešte, o vakarą du policininkai Kostą Cibulską ir Joną Staskevičių nusivaro į tardymo vietą. Nedidelio ūgio tardytojas Paltožeckis kvočia K. Cibulską, muša kumščiais per skruostus, bando priversti prisipažinti. Ir klupdo, ir revolveriu grasina, reikalaudamas prisipažinti, kad tas buvo Lietuvos partizanas ir šaudė lenkus. K. Cibulskas neprisipažįsta.

Skaudžiai sumuštas Staskevičius išsiima nosinę ir nusišluosto kraują. Tardytojai tyčiojasi klausdami, kur jis taip susikruvino. Staskevičius tyli, akis įsmeigęs į aslą. Tardymas baigtas. Ateina sargybiniai ir nuveda kalinius į kamerą.

Tie patys, kurie vakare tardė Cibulską ir Staskevičių, rytojaus dieną išsiveda kitus keturis lietuvius. Po kelių dienų nuvaro visus į Suvalkų kalėjimą ir uždaro į mažą karcerį. Neduoda nei pasikloti, nei užsikloti. Sugula vienas ant kito. Naktį pabunda. Trūksta oro. Uždega degtuką, bet kalėjimo kamera pakvimpa siera ir degtukas užgęsta. Balsu pradeda šaukti, kviestis pagalbos. Sargybinis atidaro duris ir karcerį išvėdina. Kitą dieną perveda juos į kitą – didesnę patalpą. Kalėjimo koridoriuje yra 21 kamera, kurioje kalinami areštuoti Vaitakiemio ir Valinčių kaimų vyrai. Du Valinčių kaimo vyrai, kurie buvo areštuoti anksčiau, pamatę, kad veda Cibulską ir Staskevičių, prašo kalėjimo viršininką atvesti pas juos. Viršininkas sutinka. Suvalkų kalėjime yra įkalinti 28 lietuviai: Kazimieras Mielkus, Jurgis Jurkūnas, Jonas Jurkūnas, Dominykas Kuosa, Juozas Vaznelis, Jurgis Stankevičius, Juozas Kereišis, Motiejus Markevičius, Juozas Kibyšis, Juozas Lukaševičius, Petras Valinčius (iš Vaitakiemio), Jurgis Savickas, Vincas Vaznelis, Jonas Ivoška, Juozas Valinčius, Antanas Šupšinskas (iš Valinčių kaimo), Kostas Cibulskas, Jonas Staskevičius, Antanas Križauskas (iš Trakiškių kaimo), Jonas Peičius iš Raistinių, Pranas Mačiulskas, Jonas Stankevičius, Jonas Danilauskas, Juozas Kasickas iš Šilainės, Vincas Paznėkas, J. Grigutis, Petras Tračiokas, Degutis iš Šlynakiemio. Visiems iškelta viena byla.

Po dviejų mėnesių arešto visi įkalinti lietuviai gauna kaltinamąjį aktą. Akte surašyti 28 žmonių vardai ir pavardės ir nurodyta, už kokį nusikaltimą iškelta byla. Pagrindinis kaltinimas – „valstybės išdavystė“. Už tai gresia nuo keliolikos metų kalėjimo iki mirties bausmės. Akte pažymėta, kad kaltinamieji turi teisę susipažinti su savo byla. Šia galimybe pasinaudoja tik Kostas Cibulskas ir Jurgis Savickas. Gavus kaltinamąjį aktą reikia pasirūpinti advokatais. Valdžia lietuviams skiria valdišką advokatą, Suvalkų miesto žydelį Leibą. Kitas advokatas – Liutestanskis iš Suvalkų. Vilniaus Šv. Kazimiero draugijos Centro komitetas skuba padėti lietuvių politiniams kaliniams Lenkijoje. Pasamdo advokatus iš Vilniaus (jiems sumoka 300 dolerių). Jie turi ginti visus 28 žmones. Iš Vilniaus pastarieji atvažiuoja keliomis dienomis anksčiau, kad galėtų susipažinti su byla ir teisiamaisiais.

Teismas prasideda 1928 m. vasario 16 dieną (tai savotiškas lenkų Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio paminėjmas) 8 valandą. Aštuoni policininkai 28 žmones nuvaro į teismą. Lietuvius gina du advokatai iš Suvalkų ir du iš Vilniaus (prof. dr. Petruškevičius ir Sadovskis). Valdžios paskirtas advokatas Leiba pasirodo pirmą dieną, bet pamatęs, kad sėdi keturi advokatai, į salę neįžengia ir daugiau nepasirodo. Petruškevičius yra garsus advokatas, buvęs Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas.

Ant pakylos trys teisėjai: pirmininkas Sabaliauskas, padėjėjai – Rėklaitis (kilęs nuo Marijampolės) ir Ženė. Prokuroras – Tornovskis. Pirmą dieną teismas tikrina liudininkus. Valdžia jų turi 20, teisiamieji – 119. Salėje nėra paties svarbiausiojo – Ksemaško-Liaudanskio. Advokatas Petruškevičius reikalauja nutraukti bylą ir pasistengti, kad Ksemaško-Liaudanskis rytoj būtų teisme. Kitą dieną 8 valandą ryto Ksemaško-Liaudanskis jau sėdi teismo salėje. Advokatas Petruškevičius iš dvidešimties valdžios liudininkų pasilieka tris: Ksemaško-Liaudanskį, Jurgį Gudeliauską ir Baliūnaitę. Likusieji jam mažiau svarbūs, todėl palieka juos kitiems advokatams. Antrą dieną teismas pradeda nuo Ksemaško-Liaudanskio parodymų. Kai prokuroras baigia jį kamantinėti, darbo imasi advokatas. Jis paklausia liudytojo, kodėl šis taip ilgai tylėjo – tik po aštuonerių metų pranešė valdžiai apie žmonių nusikaltimus. Ksemaško-Liaudanskis aiškinasi, kad tarnavo lenkų kariuomenėj leitenantu, todėl negalėjo. O apie kaltinamųjų dalyvavimą Šaulių organizacijoje sužinojo iš sarašų, kuriuos jam perdavė jo svainis, gyvenantis Lazdijų mieste. O valdžia už parodymus žadėjo duoti valstybinį postą. Kai advokatas Petruškevičius paklausia, ar jam labiau rūpėjo postas, ar šauliai, Ksemaško-Liaudanskis jau suprato blogai pasakęs ir susijaudinęs iškošė: „Chybam ja zgłupiał (Gal aš sukvailėjau)“. Teismo salė prapliupo juokais. Kvatojo ir teisėjai, tik prokuroras išliko rimtas. O advokatas Petruškevičius teismui pareiškė daugiau klausimų neturįs.

Kitas valdžios liudininkas buvo Čižas. Jis pareiškė girdėjęs Seinų valsčiaus raštinėje žmones kalbant, kad Cibulskas vaikščiojo su šautuvu, bet pats to nematęs.

Toliau pradėta nagrinėti Jurgio Savicko byla. Iškviestas liudininkas Jurgis Gudeliauskas, svarbiausias Savicko skundikas. Jis atsistoja prieš teismą labai gerai nusiteikęs. Jo parodymai turi galutinai „paskandinti“ Savicką. Tai pats stipriausias valdžios liudininkas prieš lietuvius. Gudeliauskas kalba taip, kaip buvo slaptosios policijos vyriausiojo „načialnyko“ Beleckio pamokytas. Jis žino, kad reikia kalbėti aiškiai, neklysti, nepamiršti ko nors svarbaus ir jokiu būdu nekeisti tardymo metu duotų parodymų. „1921 m. spalį Savickas atėjo pas mus, į Zovados kaimą, ir ėmė agituoti, kad Punską padėtų atimti iš lenkų. Išeidamas išsiėmė revolverį, visiems jį parodė. Dargi kalbėjo: „Kad jūs visi būtut tokie kaip mes, tai Punskas seniai būtų po Lietuva“.

Paskui liudininką perima advokatas Petruškevičius: „Ar tikrai J. Savickas 1921 m. spalį buvo Zovadoje ir taip kalbėjo?“ – „Ką sakiau teismui apie Savicką, yra teisybė.“ – „O gal kitais metais ar kitą mėnesį, gal nepameni gerai?“– „Aš gerai pamenu, kad tai buvo 1921 metų spalį“.

Petruškevičius atsistoja, prieina prie teisėjų stalo, paduoda jiems J. Savicko karinę knygutę ir sako: „Aukštasis teisme, kuo labiau galima tikėti: ar šituo valstybiniu kariniu dokumentu, ar Gudeliausko parodymais?“

Teisėjai atsistoja. Prieina ir prokuroras. Žiūri Savicko karinę knygutę. Paaiškėja, kad 1921 m. spalį J. Savickas tarnavo kariuomenėje Gardine ir tuo metu Zovadoje būti negalėjo. Teismas dar bando gelbėti Gudeliauską iš keblios padėties, bet šis nesileidžia. Jis apsimeta viską suprantąs, viską žinąs. Iki paskutiniųjų laikosi Beleckio pamokymo – nekeisti parodymų. Teismas vyksta prie atvirų durų, salė sausakimša. Teisėjams pasidaro nesmagu, kad valdžios liudininkas šitaip pažemino Lenkijos valdžią. Teismas dar kartą bando liudininkui padėti: „Gal tu, menkai mokėdamas lenkiškai, kitą mėnesį pasakei?“- „Aš gerai žinau tą mėnesį. Lietuviškai „spalis“, lenkiškai „październik“.

Niekaip nesidavė perkalbamas. Teismas liepia jam sėsti ir daugiau nekviečia.

Trečias ir paskutinis liudininkas, su kuriuo advokatas Petruškevičius turėjo susidoroti, buvo Baliūnaitė iš Vaitakiemio, Paltožeckio tarnaitė. Jinai turėjo liudyti prieš Šilainės ir Šlynakiemio vyrus.

Baliūnaitė pradeda kaltinti visus iš eilės, bet daugiausia tenka Jonui Danilauskui. Prieš keletą metų jinai draugavo su J. Danilausku ir… „susidraugavo“ vaiką. Jonas nenorėjo Baliūnaitės vesti, todėl dabar jos užduotis jam atkeršyti. Kaip buvo Paltožeckio pamokyta, taip ir kalbėjo teisme. Teismas, jos išklausęs ir daugiau nieko neklausinėjęs, perduoda ją advokatui Petruškevičiui. Advokatas, pasiteiravęs apie visus Šilainės ir Šlynakiemio vyrus, apsistojo ties Jonu Danilausku.

Petruškevičius paklausė, kiek liudininkei metų. Ši atsakė, kad aštuoniolika, o vaiko su Jonu Danilausku 1922-aisiais. Tuomet Petruškevičius kreipėsi į teismą: „Gerbiamas teisme, ar kada nors kas girdėjo, kad dvylikos metų mergaitė susilauktų vaiko?“ Salėje pasigirsta juokas. Advokatas Petruškevičius įrodo teismui ir visiems salėje, kad liudininkė melagė ir siekia atkeršyti Danilauskui bei kitiems septyniems nepažįstamiems vyrams. Baliūnaitės parodymai pasirodo beprasmiški, ir nei teismas, nei prokuroras jais daugiau nesidomi.

Trečią teismo dieną – vasario 18-ąją, šeštadienį, teismo darbas eina į pabaigą. Teisėjas pradeda skaityti kiekvieno teisiamojo kaltinimus, kas prieš jį ir kaip liudijo, tėvų vardus ir kt. Kol visų 28 vyrų bylą perskaito, ateina ir pavakarys. Po jo prasideda prokuroro kaltinamoji kalba. Jis dar kartą perskaito visų „nusikaltimus“, reikalaudamas bausmės pagal atitinkamą straipsnį. Tik Kazimierui Mielkui prašo didesnės negu kitiems bausmės.

Po prokuroro kalba advokatas Petruškevičius. Jis visų teisiamųjų nevardija, gina visus 28 žmones. Didesnę dalį kalbos skiria Ksemaško-Liaudanskiui, Jurgiui Gudeliauskui ir Baliūnaitei. Petruškevičius kalbėdamas pažymi, kad 1919 metais, kai lenkai užėmė Seinų ir Punsko kraštą, buvo nustatyta 8 kilometrų neutrali zona, kuria nei lietuvių, nei lenkų kariuomenė neturėjo teisės vaikščioti ginkluota.

Tai kodėl vietos lietuviai galėjo turėti ginklus savigynai? „Absurdiška šituos žmones kaltinti valstybės išdavyste, nes net pats Pilsudskis, – argumentuoja advokatas, – tada negalėjo žinoti, kam šis kraštas atiteks“. Baigdamas trenkia kumščiu į stalą ir sušunka: „Aš esu tikras, kad visi šitie 28 žmonės bus išteisinti!“

Baigęs savo kalbą, advokatas atsisveikina, nusilenkia prieš teismą ir išskuba į traukinį, į Vilnių. Taip baigėsi trečia teismo diena.

Lemtingas turėjo būti pirmadienis – teismo nuosprendžio paskelbimo diena. Lietuviai nekantriai jos laukia. Ar galės grįžti namo, ar teks kalėti? Pirmadienį kalba kiti trys advokatai. Jų kalbos nėra įdomios, nes svarbiausią darbą atlikęs Petruškevičius. Advokatai, baigdami savo kalbas, prašo teismą kaltinamuosius išteisinti. Po advokatų kalba prokuroras. Dar kartą reikalauja visiems griežtos bausmės. Griežčiausios – Kazimierui Mielkui. Po prokuroro kalbos skelbiama pertrauka. Jai pasibaigus teismas skaito nuosprendį. Skaitymas užtrunka, nes kaltinamųjų 28, o kiekvieno bylos istoriją reikia peržiūrėti atskirai. Kaltinamiesiems viena diena virto metais. Pagaliau teismas, baigęs skaityti kaltinamųjų bylas, paskelbia, kad visi 28 kaltinamieji yra išteisinti.

Kaltinamųjų ir į teismą atvykusių jų namiškių džiaugsmui nėra galo. Artėja 11 valanda nakties. Grįžę į kalėjimą lietuviai paprašo viršininką paleisti juos namo. Viršininkas, būdamas geros širdies, nors neturi teisės, pasigaili ir paleidžia. Sargyba atneša drabužius. Laimingi atsisveikina su likusiais kameroje ir užtrenkia kalėjimo duris.

1929 metų pavasaris atneša nemalonią žinią: iš Varšuvos ateina pranešimas, kad netrukus prasidės apeliacinė byla, bet, svarbiausia, kaltinamųjų dalyvavimas nebūtinas. Į Varšuvą išvažiuoja Ivoška, bet tuojau sugrįžta. Naujas advokatas be Petruškevičiaus kaltinamųjų ginti neapsiima, o Petruškevičius neatvyksta. Byla atidedama neribotam laikui. Antras pranešimas apie apeliacinės bylos terminą ateina po metų. Į Varšuvą vėl išsiruošia J. Ivoška. Prokuroras į posėdį atsiveža keturis naujus liudininkus. Byloje dalyvauja ir advokatas Petruškevičius. Jis su kitu advokatu naujus liudininkus sumaišo su dumblais. Apeliacinis teismas po pertraukos patvirtina Suvalkų teismo nuosprendį. Visi 28 kaltinamieji yra nekalti!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija