Atnaujintas 2008 kovo 7 d.
Nr.19
(1612)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Demokratinė komunistų diktatūra

Prieš 50 metų didžiulė Lietuvos visuomenės dalis vieningai smerkdavo tuos, kurie įstodavo į komunistų partiją, komjaunimą, stribų būrius arba uoliai dalyvaudavo valdžios organizuojamuose propagandiniuose renginiuose. Dabar viskas, kas nesovietiška, nepriimtina. Pavyzdžiui, kariuomenės dalinių viršininkams atrodo, kad neverta kareivių varginti valstybės švenčių minėjimuose. Todėl kareiviai jeigu ir dalyvauja tokiose iškilmėse, tai nelabai žino, kur dalyvauja ir ką švenčia.


Šimtadienis saugumo rūsiuose

1952 metų vasario 16-ąją Šakių vidurinės mokyklos vienuoliktokai Vytautas Tirlikas, Pranas Būčys ir Antanas Karalius ant miestelio vandentiekio bokšto iškėlė Trispalvę. Vėliava nuo penkioliktosios dienos vakaro plevėsavo iki šešioliktos dienos vienuoliktos valandos. Užrašas, kad užminuota, sulaikė „tvarkdarius“.

Iš mūsų gausios vienuoliktosios klasės į Kauno saugumo požemius nuvežė vienuolika mokinukų – septynis berniukus ir keturias mergaites.


Lietuviui Lietuvoje nesaugu

Policijos komisarams terūpi išsaugoti švarią paradinę uniformą. Kol jie „pervargę“ nuo darbų relaksuojasi Palangos poilsinėse, paprastoji vargo bitė, kuriai telieka trupinėliai, dar ir nesijaučia saugi, nes stebint augančią agresiją, matant tiek neišaiškintų (tyčia ar ne?) nusikaltimų, peršasi nuomonė, jog visiška neveikla yra išskirtinis mūsų laikų pareigūnų bruožas. Kai palangiškis žurnalistas, pasakodamas savo įspūdžius iš Briuselio, pamini faktą, jog tenykščiai vairuotojai šypsodamiesi praleidžia užsiplepėjusį turistą net žibant raudonai šviesoforo akiai, mūsuose lyg spyruoklė turi būti įsitempęs ir saugotis (dieną ir naktį!), eidamas netgi per žalią... Jiems nesvarbu, kad palangiškiams tamsiuoju metų laiku nesaugu. Žinoma, policininko prie kiekvieno gyventojo nepastatysi, kiekvienam degradavusiam, girtaujančiam konteinerio nelaimėliui lašinių ar pinigų nepasiūlysi. Visi esame atsakingi už save.


Pasitikėkime Dievu

„XXI amžiuje“ perskaičiusi Teresės Bernotienės laišką, panorau išsakyti savo mintis. Autorė rašo, kad tiems, kurie nežino kelio į bažnyčią, puikiai sekasi gyvenime ir pan. Bet juk tokie žmonės apie gyvenimo prasmę, sielos išganymą, amžinybę net nesusimąsto. Jiems rūpi tik jų kūnai, materija, vien tik šis laikinas žemiškasis gyvenimas. Jie netiki Dievu, o mums atrodo, kad jiems gyvenime viskas puikiai sekasi. Galbūt. Tačiau žinau daug turtuolių, lyg ir laimingų žmonių, kurie baigė gyvenimą savižudybe. Vadinasi, jie nebuvo laimingi ir saugūs su savo turtais.


Laisvėje gyventi dar mokomės

Jau aštuoniolika metų, kaip savo šaly esame patys šeimininkai: kaip patys norime ir sugebame, taip tvarkomės, kokius vadovus norime, tokius išsirenkame. Bet ar visi esame tuo patenkinti? Jeigu dabar reikėtų pakartoti Baltijos kelią ar kaip Sausio 13-ąją budėti prie Parlamento – ar sugebėtume? Tikriausiai daugelis atsakytų – ne…

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija