Atnaujintas 2008 kovo 21 d.
Nr.23
(1616)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Mirė vienybės apaštalė

Mindaugas BUIKA

Fokoliarų sąjūdžio įkūrėja
Kiara Liubik

Popiežius Jonas Paulius II
vertino K.Liubik vadovaujamų
fokuliarų veikimą Rytų Europoje

1998 metais K. Liubik
su tuometiniu kardinolu
Jozefu Ratcingeriu (dabar
popiežius Benediktas XVI)
per pirmąjį pasaulietinių
sąjūdžių susitikimą Romoje

Visuotinis pripažinimas

Visas krikščioniškasis pasaulis ir kitų religijų atstovai išreiškė gilų liūdesį mirus Fokoliarų („Marijos veikimo“) sąjūdžio įkūrėjai italei Kiarai Liubik, taip iškeldami jos didžiuosius nuopelnus žmonių vienybei skatinti. Viena žymiausių Katalikų Bažnyčioje šių laikų pasauliečių moterų mirė kovo 14 dieną Rokadi Papa miestelyje netoli Romos, sulaukusi 88-erių metų. Dėl atsiradusių ligos komplikacijų K. Liubik vasario mėnesį buvo paguldyta į Italijos sostinės Džemelio ligoninę, kur su pertraukomis gydėsi nuo 2006 metų lapkričio. Jos prašymu (nors ir sunkios būklės) kovo 13-ąją ji buvo sugrąžinta į savo namus, kur ir baigė žemiškąją kelionę maldingoje artimųjų, draugų ir bendražygių apsuptyje.

„Su giliu jauduliu priėmiau žinią apie Kiaros Liubik pamaldžią mirtį, kuri atėjo po ilgo ir vaisingo gyvenimo, paženklinto nesilpnėjančios meilės apleistam Kristui, – teigė Šventasis Tėvas užuojautos telegramoje, pasiųstoje Fokoliarų sąjūdžio pirmininkui kunigui Orestui Basui. – Šį skausmingo atsiskyrimo momentą lieku dvasinėje ir mylinčioje artumoje su jos artimaisiais ir visu „Marijos veikimo“ – Fokoliarų sąjūdžiu, kuriam pradžią davė jos ir bendražygių tvirtas įsipareigojimas vienybei Bažnyčioje, ekumeniniam dialogui ir broliškumui tarp visų žmonių“. Padėkojęs Dievui už K. Liubik iškalbingą gyvenimo liudijimą ir melsdamas amžinosios ramybės dangiškojo Tėvo artumoje, Popiežius linkėjo, kad visi ją sutikusieji ir pažinoję sektų jos pėdomis, taip išlaikydami gyvą jos charizmą.

Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I buvo vienas paskutiniųjų tarptautinių religinių lyderių aplankęs K. Liubik Džemelio ligoninėje kovo pradžioje. Užuojautos pareiškime Stačiatikių Bažnyčios vadovas pabrėžė „pagarbą ir vertinimą“ Fokoliarų įkūrėjai ir padėkojo už „monumentalų darbą skatinant evangelinę meilę tarp visų religijų ir įvairios kilmės žmonių. Šie Kiaros nuopelnai užtikrina, kad ji bus prisimenama amžinai“. Anksčiau K. Liubik yra gavusi garbingą Konstantinopolio patriarchato apdovanojimą.

Anglikonų Bažnyčios dvasinis vadovas Kenterberio arkivyskupas Rovanas Viljamsas pripažino, kad „Kiara Liubik buvo viena iš didžiųjų šiuolaikinės Bažnyčios figūrų, kuri iškėlė naują toną ir naują veikimo pobūdį daugelio krikščionių bendruomeniniam gyvenimui“. Jos raštai ir mokymas suteikė įkvėpimo šimtams tūkstančių žmonių, todėl taip giliai buvo išgyventa jos netektis. Arkivyskupas R. Viljamsas teigė, kad pats palaikė glaudų kontaktą su K. Liubik ir Fokoliarų judėjimu, kuris turėjo įtakos ir jo sielovadai. Todėl jo širdį yra apėmęs gilus liūdesys netekus Kiaros, nes ji buvo „vienos iš didžiųjų dabartinės krikščionių kartos žiburių“.

Didžiausios ekumeninės organizacijos Pasaulio Bažnyčių tarybos generalinis sekretorius pastorius Samuelis Kobija savo užuojautos laiške nurodė, kad prieš kelias savaites lankydamasis Romoje irgi aplankė K. Liubik. „Buvau sujaudintas jos didžiulės dvasinės stiprybės, nepaisant fizinio silpnumo, – pabrėžė pastorius. – Susitelkusi į vienybės dvasingumą, Kiara Liubik darė gilų poveikį ekumeniniam judėjimui, taip prisidėdama prie santykių tarp skirtingų krikščioniškų tradicijų Bažnyčių stiprinimo“. Ji taip pat skatino tiek Fokoliarų sąjūdį, tiek visą ekumeninį judėjimą „duoti įtikinamą Kristaus esamybės liudijimą ekonomikos ir politikos srityse“. Pasaulio Bažnyčių tarybos vadovas priminė ir kitą svarbų K. Liubik veikimo aspektą – ekumeniniame bei tarpreliginiame dialoge jos rodomą pagarbą kitoms tikyboms, kas privalu išreiškiant krikščioniškąją meilę.

Evangelija – įkvėpimo ir aukos šaltinis

Kiara Liubich (ji buvo pakrikštyta Silvijos vardu) gimė Italijos šiauriniame Triento mieste 1920 metų sausio 22 dieną. Tėvas dėl priešiškų pažiūrų tuometiniam Musolinio fašistų režimui neteko darbo, todėl šeima gyveno skurdžiai. Jau paauglystėje Silvija turėjo uždarbiauti. Sulaukusi 19-os tapo pradinių klasių mokytoja, tačiau pradėtas filosofijos studijas Venecijos universitete teko nutraukti dėl Antrojo pasaulinio karo (1939-1945) sunkumų. Pasakojama, kad 1939 metais su studentų grupe apsilankiusi Loreto Šventosios Šeimos šventovėje ji patyrė viziją, kad gyvenimą paskirs Kristui ir kad kiti seks jos pavyzdžiu.

1943 metų gruodžio 7 dieną vienoje Triento kapucinų koplyčioje davė „tobulos ir amžinos skaistybės“ įžadą, pati likdama pasauliete. (Ši data laikoma jos įkurto sąjūdžio pradžia.) Tada pasikeitė ir vardą, pasivadindama Kiara (Klara), nes jautė palankumą šv. Pranciškaus bendražygės šv. Klaros Asyžietės dvasingumui. Šį pasikeitimą pastebėjo ir būrelis jos draugių. Jos stengėsi sekti Kiaros pavyzdžiu, tapdamos nedidelės bendruomenės evangelinio gyvenimo pradininkėmis. Ši bendruomenė tapo savotišku tarnystės Dievui ir žmonėms „židiniu“ (it. focolare). Iš jo susiformavo galingas Fokoliarų judėjimas, dabar veikiantis daugiau nei 180 pasaulio šalių (taip pat ir Lietuvoje) ir turintis daugiau kaip 2 mln. narių ir rėmėjų.

Kaip pasakojo pati K. Liubik, sąjūdžio dvasinius pradmenis nulėmė susibūrusių jaunų žmonių Šventojo Rašto studijos. Jos vyko naktimis, slėptuvėse vykstant Triento bombardavimui (1943-1944 metais). Tuo metu per Brenerio kautynes amerikiečių ir anglų karinė aviacija ant miesto numetė apie 10 tūkstančių tonų bombų. „Daugelį kartų (dieną ir netgi naktį) turėjome skubėti į uoloje iškaltą slėptuvę ir kaukiant sirenoms nieko su savimi nepasiimdavome, tik nedidelę knygelę – „Evangeliją“, – rašė K. Liubik. – Evangelijoje radome, kaip vykdyti Dievo valią, kaip būti kaip Jėzus“.

Daugelį kartų paskaitę Jėzaus žodžius – „kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40), merginos (vėliau prie jų prisidėjo ir vaikinai) išėjusios iš slėptuvės stengėsi kuo galėdamos pagelbėti „mažesniesiems broliams“ – vargšams, ligoniams, sužeistiesiems, vaikams, kurių per karą buvo gausu. Jauniesiems katalikams ypač artimi buvo tie Evangelijos žodžiai, kurie kalbėjo apie meilę ir apie tai, kas buvo labai brangu pavojingomis, mirtį nešančiomis akimirkomis. Jie atrado „naująjį“ Jėzaus įsakymą: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu“ (Jn 15, 12). Ir kadangi „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13), jie prisiekė vienas kitam būti pasirengusiais žūti vienas dėl kito.

K. Liubik pažymėjo, kad tomis sudėtingomis aplinkybėmis jai ir draugams didelį įspūdį darė slėpiningas kenčiančio Jėzaus šauksmas ant kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai“ (Mt 27, 46). Šiuos žodžius pati Fokoliarų įkūrėja vėliau ne kartą yra apmąsčiusi savo raštuose ir tai jos iniciatyva tapo socialinių bei ekumeninių kongresų svarstymo tema. Štai viename iš paskutiniųjų savo straipsnių, sausio 25 dieną publikuotame Vatikano dienraštyje „L’Osservatore Romano“, K. Liubik aiškino, jog skausmo kupino laikino Sūnaus atsiskyrimo nuo Tėvo reikia mūsų pačių suvienijimui Kristuje, kad taptume Dievo vaikais.

Kaip tik tame šauksme, išreiškiančiame Išganytojo kančios viršūnę, „mes radome raktą į pilnutinę vienybę vienas su kitu ir su kiekvienu“, – aiškino K. Liubik apie Triento laikotarpio patyrimą. Jėzus patyrė patį didžiausią pasidalijimą, sunkiausią atsiskyrimą, tačiau jis nesusvyravo save atiduodamas dangiškajam Tėvui: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Toks yra Jėzaus meilės matas, ir Jo pavyzdžiu ištikimai sekant bei remiantis Jo pagalba, niekas negali sulaikyti nuo tarpusavio ir visuotinės vienybės siekimo.

Pagaliau Evangeliją studijavusiems karo nusiaubtame Triento mieste jauniesiems fokoliarams Jėzaus malda prieš mirtį „Tėve, tegu visi bus viena“ (Jn 17, 11) suformavo uždavinį svariai prisidėti prie vienybės įtvirtinimo pasaulyje. Iš Šventojo Rašto jie suprato, kad ta vienybė neša savyje išskirtiną, nepaprastą, netgi dievišką tikrovę, patį Jėzų. Tai Jis pats yra pažadėjęs, kad „kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Po tokių evangelinių svarstymų fokoliarų devizu tapo nuostata: „Visi bus viena, jei mes būsime viena“, kas kartu reiškė ir meilę bei solidarumą dalijantis gyvenimo sunkumais.

Rūpinimasis Rytų Europos krikščionimis

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pirmosios fokoliarų bendruomenės nariai iš Triento iškeliavo į kitus Italijos miestus dirbti arba mokytis pagal savo pašaukimus. Vieni norėjo visiškai pasišvęsti Dievui ir subūrę panašių nuostatų žmones gyveno bendruomenėse kurdami fokoliarų centrus. Kiti – kūrė šeimas, išlaikydami jau atrastą gyvenimo būdą ir pamaldumą, treti – tapo kunigais. Fokoliarų namai stiprėjo ne tik Italijos miestuose, bet kūrėsi ir visoje Europoje, o nuo 6 ir 7 dešimtmečių – Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Visur, kur pasaulyje reiškėsi šis sąjūdis, meilė visiems žmonėms, nepaisant tautybės, rasės ar religijos, liko fokoliarų dvasingumo ir gyvenimo būdo pagrindu.

K. Liubik santykiai buvo geri su visais popiežiais, pradedant popiežiumi Pijumi XII. Jis 1954-aisiais, paskelbtais Marijos metais, draugiškai priėmė ją ir fokoliarų atstovus. Popiežius Jonas XXIII 1962 metais priimdamas juos Vatikane patvirtino sąjūdžio pripažinimą. Popiežius Paulius VI 1964-aisiais priėmė K. Liubik privačioje audiencijoje ir pareiškė atpažinęs fokoliaruose „Dievo veikimą“. Tačiau geriausi santykiai buvo su popiežiumi Jonu Pauliumi II, kuris nuolat skatino pasauliečių veikimą Bažnyčioje ir netgi kvietė K. Liubik pasisakyti kai kuriuose Vyskupų Sinoduose. Žinoma, šiems ryšiams įtakos turėjo ir tai, kad Jonas Paulius II, dar būdamas Krokuvos arkivyskupu kardinolu Karoliu Vojtyla (dar komunistų valdytoje Lenkijoje), gerai žinojo apie fokoliarų veiklą pogrindžio sąlygomis.

Pirmą kartą K. Liubik su pabėgėliais iš komunistinės Rytų Europos susipažino po Antrojo pasaulinio karo, jiems pasitraukus į Vakarus, kad išvengtų lagerių likimo, grėsusio 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Tai įvyko Vigo di Fasa miestelyje netoli Triento. Jau tuomet ji nusprendė siųsti savojo sąjūdžio narius dirbti už „geležinės uždangos“, kad pagelbėtų persekiojamiems tikintiesiems ir keltų evangelinę dvasią. Šį sprendimą dar labiau sustiprino dramatiški 1956 metų įvykiai Vengrijoje, kai po sovietinės kariuomenės invazijos iš ten į Italiją ir kitas šalis vėl pasitraukė dešimtys tūkstančių žmonių ir papasakojo apie valstybinio ateizmo „dvasingumą“.

K.Liubik su savąja „širdies išmintimi“ jautė būtinumą grąžinti Dievą į komunistinę visuomenę ir tokiu būdu gaivinti laisvės ir broliškumo dvasią. Taip tarp fokoliarų atsirado „savanoriai“, kurie išvykę į Rytų šalis, dirbo švietimo, medicinos ar ekonomikos srityse, kartu organizavo susitikimus ir būrė tikinčiuosius, diskutavo teologijos temomis. Nors šioje jaunų žmonių katechizacijoje buvo imamasi visų apsisaugojimo priemonių – susitikimai buvo organizuojami kaip „gimtadienių šventimas“ ar kitos progos – kartais nepavykdavo išvengti neprašytų svečių – komunistinės policijos atstovų. Suimtieji savanoriai ilgai buvo laikomi areštuoti, o po to triukšmingai išsiunčiami iš šalies. Beje, dar komunistų valdymo laikotarpiu fokoliarai iš tuometinės Rytų Vokietijos ir Čekoslovakijos pateko ir į Lietuvą, kur 9-ajame dešimtmetyje rengė susitikimus. Netrukus po nepriklausomybės atstatymo Lietuvos sostinėje Vilniuje įsikūrė vyrų ir moterų fokoliarų centrai, kurie išplėtojo sąjūdžio veiklą po visą šalį.

Tarptautinės spaudos (Londono „The Telegraph“) paskelbtais duomenimis, šiandien visame pasaulyje apie 20 tūkstančių diecezinių kunigų ir nuolatinių diakonų semiasi įkvėpimo iš Fokoliarų sąjūdžio. Taip pat beveik 4,5 tūkst. parapijų, 430 veikiančių diecezijų patikėta vadovauti fokoliarų dvasininkams. Kasmet sąjūdžio centre Kastelgandolfe (patalpas Popiežiaus vasaros rezidencijoje skyrė Jonas Paulius II) vyksta vyskupų ir fokoliarų draugų susitikimai. Paskutinėje, 32-ojoje konferencijoje, vykusioje vasario 24-29 dienomis, dalyvavo apie 90 vyskupų ir kardinolų iš 42 šalių ir nagrinėjo Dievo Žodžio gyvybingumo temą.

„Dievo Žodis nieko mumyse nepakeis, jei juo negyvensime. Bet jei juo gyvensime, jis taps mūsų būdu mąstyti, norėti ir veikti visose gyvenimo aplinkybėse. Todėl, gyvendami Dievo Žodžiu, jau nebe mes gyvename, bet Kristus mumyse (…) Tas Žodis išlaisvina, atneša džiaugsmą, kuria darbus. Kas gyvena Dievo Žodžiu, gauna viską ir kitų brolių širdyse gimdo Kristų, patį Žodį“, – laiške suvažiavimo dalyviams rašė K. Liubik, kuriai už didžiąją veiklą buvo suteikta 13 garbės doktoratų ir daugelio miestų garbės pilietybė, skirti reikšmingi įvairių šalių ir tarptautinių organizacijų apdovanojimai.

Padėka Bažnyčiai už brangią dovaną

Kovo 18 dieną Romos Šv. Pauliaus bazilikoje Kiaros Liubik laidotuvių šv. Mišioms vadovavo popiežiaus Benedikto XVI įgaliotas Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė, o kartu su juo – keliolika kardinolų, kelios dešimtys vyskupų ir šimtai kunigų. Kardinolas T. Bertonė šv. Mišių dalyviams perskaitė Šventojo Tėvo laišką, kuriame jis dar kartą priminė (kaip ir anksčiau pasiųstoje užuojautos telegramoje), savo dvasinį artumą Fokoliarų judėjimui ir visiems, kam Kiara Liubik buvo brangi.

Benediktas XVI savo laiške taip pat dėkojo Dievui už tokią brangią Bažnyčiai duotą dovaną, kokia buvo Kiara (karšto tikėjimo, pilna vilties ir ramybės). Popiežius pažymėjo, kad velionė visada veikė pagal Bažnyčios magisteriumą ir turėjo nepertraukiamą ryšį su jo pirmtakais. „Tegu Švč. Mergelė Marija, nuolatinė Kiaros Liubik atrama, kiekvienam fokoliarui ir fokoliarei, visai dvasinei šeimai, padeda eiti tuo pačiu keliu taip, kad Bažnyčia vis labiau taptų bendrystės namais ir mokykla“, – rašė atsisveikinimo laiške Šventasis Tėvas.

Gedulingose šv. Mišiose dalyvavo tūkstančiai žmonių, atvykusių ne tik iš Romos ir jos apylinkių, bet ir iš kitų Italijos regionų, valstybių bei kontinentų. Atsisveikinti atėjo ne tik katalikai, bet ir kitų krikščioniškų konfesijų bei religijų išpažinėjai, nes K. Liubik katalikišku tikėjimu grindžiamas veikimas peržengė kultūrinius, nacionalinius ir religinius barjerus. Kaip nurodoma Vatikano radijo pranešime, tarp dešimčių tūkstančių Fokoliarų judėjimui artimų bičiulių yra žydų, musulmonų, budistų, netikinčiųjų iš skirtingų krikščioniškų tradicijų ir Bažnyčių. Po laidotuvių liturginių iškilmių K. Liubik palaikai buvo palaidoti Roka di Papa miestelyje esančio fokoliarų centro koplyčioje. (Apie K. Liubik ekumeninį ir tarpreliginį veikimą, jos iškeltas politines ir ekonomines iniciatyvas bus rašoma kituose straipsniuose).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija