|
Priimkime kančią kaip dovaną
Perskaičiau XXI amžius vasario 29 dienos numeryje išspausdintą straipsnį Kodėl taip yra? Laiško autorė, praktikuojanti katalikė, prislėgta gyvenimo negandų, viskuo nusivylusi.
Nors yra redakcijos prierašas, kurio išsakytoms teisingoms mintims aš visiškai pritariu, drįstu pasidalinti ir savo mintimis ir gyvenimiška patirtimi.
Esu eilinė katalikė, nesiruošiu pamokslauti, primesti savo nuomonę. Tik noriu nuoširdžiai pasikalbėti, pasidalinti savo mintimis su gerbiama Terese ir kitais mūsų tikėjimo broliais ir seserimis, panašiai galvojančiais. Norą dalintis paskatino Gavėnios laikotarpio nuotaikos, kai mes nuolat apmąstome Jėzaus auką, Jo begalinę kančią. Kodėl kentėjo Jėzus visai nekaltas mūsų Viešpats? Kodėl bado bunkeryje Osvencimo lageryje mirė šv. Maksimiljanas Kolbė? Kodėl tūkstančiai kunigų ir eilinių žmonių buvo nukankinti vokiečių ir sovietų lageriuose? Kodėl dažniausiai kenčia nekaltieji, nors užtenka kančių ir nusidėjėliams?
Jėzus mirė už pasaulio nuodėmes, neskirstydamas žmonių į geruosius ir bloguosius. Su Juo kryžiaus kelią ėjo ir Motina Marija. Tai toks yra žmonijos išganymo planas: nekaltųjų kančia gelbsti žmoniją. Šio plano autorius gailestingas ir mylintis Dievas.
Man atrodo, kad ir mes turime sekti Mokytoją, aukoti savo kančią už kitus: savo vaikus, artimuosius, visai svetimus, ypač nusidėjėlius. Pagaliau ir už savo nuodėmes, kurių nė vienam nepavyksta išvengti. Tik reikia prašyti Viešpaties, kad duotų jėgų nešti uždėtą kryžių. Kai suvoki kančios prasmę, priimi ją kaip dovaną, o ne kaip bausmę, pasidaro lengviau.
Dievas tikrai mus myli. Eidami su Juo kryžiaus kelią, pasijuntam, kad galime melstis už priešus, už netikinčius ir kitus. Galim dalyvauti nuolatinėje akcijoje Blogį nugalėkim gerumu (pagal pal. J. Matulaitį).
Laiško autorė rašo, kad tiems, kurie nežino kelio į bažnyčią, viskas sekasi. Kažin ar taip yra. Mes matome išorę, o kas vyksta žmogaus sieloje, kaip jis jaučiasi, mato tik Dievas. Galbūt tie žmonės turi dvasinių problemų, yra nepatenkinti gyvenimu, kažko ieško ir neranda. Juk viskuo apsirūpinę turtuoliai kartais būna tokie nelaimingi. Dievas yra ne žiaurus teisėjas, o gailestingasis Tėvas. Jis myli mus visus: blogus ir gerus, laukia, kad atvertume jam savo sielos duris, leistume veikti, keisti mūsų gyvenimą. Gerasis Ganytojas daugelyje Šventojo Rašto epizodų parodė, kad atėjo gelbėti nusidėjėlių, klystančių (sūnus palaidūnas, pasimetusi avis, Marija Magdalietė).
Mūsų, praktikuojančių katalikų, pareiga savo darbais, meile artimui, gerumu liudyti Dievo gailestingumą. Tegul artėjančios šv. Velykos būna mūsų bendruomenės dvasinio prisikėlimo, atgimimo šventė.
Stasė BELICKIENĖ
Birštonas
© 2008 XXI amžius
|