|
Ar viskas taip gražu, kaip atrodo
Atviras laiškas Seimo narei Rasai Juknevičienei,
atsiliepiant į Lietuvos žiniose paskelbtą interviu
Neseniai pamačiau, kaip viename Maskvos pinigais išlaikomame laikraštyje pradėjo šūkauti ilgai tylėjęs mano pažįstamas iš vaikystės laikų, seno mokytojo, caro laikų socialdemokrato (kurį mes labai gerbėme ir mylėjome) sūnus. 1992 metais jis laimėjo rinkimus į Seimą prieš mane Vilkaviškio rinkimų apygardoje. O laimėjo tada savo bjauria propaganda prieš V. Landsbergį tuo metu ši priemonė užtikrintai padėdavo tapti parlamentaru. Mes, keletas tyliųjų disidentų (ne savo tylėjimu, bet savo darbų neviešinimu, priešingai keliems triukšmingiems disidentams, net iki dabar išgarsėjusiais ir garsinamais), ir 1990, ir 1992-aisiais, ir vėliau, į jokį Seimą patekti negalėdavome: prieš mus būdavo iškeliama daugiausia kandidatų ir netgi Sąjūdžio remiamų, nors mes patys buvome Sąjūdžio remiami. Taip 1990 metais prieš mane buvo iškelti 7 ar 8 kandidatai, vienas jų (paskutinę minutę) remiamas Sąjūdžio (nors būtent aš buvau Sąjūdžio iškeltas). O 1992 metais buvo dar gražiau prieš mane buvo iškelta 11 ar 12 kandidatų ir vėl sąjūdietis, net iš Vilniaus atsiųstas, taip pat prieš mane balotiravosi net trys vadinamieji nepriklausomi kandidatai (tais metais iš viso Lietuvoje nepriklausomųjų kandidatų buvo aštuoni). Taigi ar nestebina tokie mastai prieš kažkokį nežinomą mažo laikraščio redaktorių? Tie nepriklausomieji kandidatai buvo labai įdomiai parinkti: vieno jų tėvas, kaip ir mano, buvo dirbęs vargonininku. Skaičiavimas genialus: bet kuri to nepriklausomojo atžvilgiu paskleista nesąmonė būdavo priskirta ir man. Mano atveju tikslas buvo pasiektas iš 12 kandidatų likau trečias, o pirmąją vietą laimėjęs mano pažįstamas iš vaikystės laikų komunistas antilandsbergininkas antrame rate laimėjo prieš sąjūdietį, atsiųstą net iš Vilniaus, ir Seime darbavosi ketverius metus, uoliai vykdydamas šeimininkų suformuluotą užduotį niekinti V. Landsbergį. Štai kokiomis insinuacijomis buvau mylimas brolių kagėbistų, kaip pasakytų sesuo Nijolė Sadūnaitė.
Kodėl tą pasakoju? Ogi todėl, kad man labai įdomūs Jūsų žodžiai, pasakyti interviu Lietuvos žinioms (2008 03 21): Kandidatavau nuo Sąjūdžio. Su ta galinga banga, kuri mane ir atnešė į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, buvo daug paprasčiau. Tada mano pačios nuopelnų buvo mažiausiai nuopelnai buvo Sąjūdžio. Ir žodžio politika tada nebuvo, nelabai net žinojome, kas tai yra. Mums svarbi sąvoka buvo laisvė. Tikroji politika iš esmės prasidėjo 1992 metais. Taigi Jums su Sąjūdžio banga buvo leista labai nesunkiai patekti į politiką. Gal todėl, kad buvote, kaip kalbama, savo darbovietės komjaunimo sekretorė? Manęs tas nelabai baugina Jūs savo darbais įrodėte, kad atsisakėte tos lietuvio nepuošiančios kupros. Tai labai gerai. Bet man, okupacijos metais ilgai dirbusiam su pogrindžio spauda ir užsiėmusiam kita nelegalia veikla, maždaug nuo 1986 metų iš KGB gavusiam pravardę Nagliec, t.y. Akiplėša (tokias sodrias pravardes KGB specai nedažnai kam duodavo tokią pravardę, kiek žinau, turėjo tik nužudytas veiklusis kunigas J. Zdebskis), gyvenimas tokių privalumų, kurias netikėtai gavote Jūs, pašykštėjo: į politiką, kurioje aktyviai dalyvavau sovietiniais metais (dirbdamas nelegaliose grupėse), įsileistas nebuvau. Kratos, mano ir žmonos persekiojimas, tardymai viskas ėjo greta net Sąjūdžio metais buvau pašalintas iš darbo (formaliai už dalyvavimą 1987 metų mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo). Taigi kelias į politiką per rinkimus, net laisvėjant Lietuvai ir jau iškovojus nepriklausomybę, man, seniai dalyvavusiam politikoje, buvo užkirstas. Prieš keletą metų sužinojau, kad ties mano ir kelių kitų buvusių disidentų pavardėmis rinkiminiuose sąrašuose buvo padėti kažkokie ženklai ir mes nė vienas nebuvome prileistas prie politikos: tas ties pavarde padėtas ženkliukas reiškė, kad šis asmuo jokiu būdu negali patekti į Seimą. Netrukus kai kurie mūsų, atstumtųjų, pasirinko emigranto dalią išvažiavo į svetimus kraštus, net tolimąją Australiją.
Ilgą laiką man atrodė, kad apie mane KGB beveik nieko nežino juk savo rankraščius atiduodavau tik dviems žmonėms: kun. A. Svarinskui, o paskui kun. S. Tamkevičiui. Bet pasirodė, kad KGB žinojo viską arba bent labai daug ką. Žinojo, kad aš esu daugelio antitarybinių straipsnių, patekusių į pogrindžio Aušrą, autorius. Žinojo, kad bendradarbiauju su Kronika, su Rūpintojėliu, esu religinio kultūrinio pogrindžio žurnalo Viltis redaktorius. Žinojo, kad esu Eucharistijos bičiulis (KGB terminais eucharistininkas). Jiems buvo žinomas kiekvienas mano apsilankymas bet kokiame susirinkimą. Jau ne paslaptis, kad mus visus, besilankiusius ar organizavusius įvairius nelegalius būrelius, išdavinėjo toks P. M., dabar vienos Kauno mokyklos direktorius, nepriklausomybės metais su kai kurių aukštų žmonių rekomendacija tuoj pat tapęs Kauno švietimo skyriaus vienu svarbiausių vadovų. Beje, šis KGB agentas, išdavinėdamas draugus, dėdavosi už mus visus didesniu patriotu: pats dažnai imdavosi iniciatyvos rengti patriotinius renginius, visur dalyvaudavo įvairiausiuose suėjimuose, vežiojo žmones (kuriuos paskui išduodavo). Dabartinė jo karjera manęs nestebina: buvusių agentų, išdavikų visur pilna tarp žurnalistų, seimūnų, mokytojų, kultūrininkų. Taip yra dėl to, kad mūsų valstybėje nebuvo jokios tikros liustracijos. O tai, kas vyko liustracijos priedanga, buvo tik parodija. Išdavikai apdovanojami ir ordinais, ir medaliais. (Pažįstantys tokius patriotus juokauja: apdovanoja vieną tikrai gerą žmogų, o šalia kagėbistą. Gaila, kad tokia padėtis, susiklosčiusi skiriant valstybės apdovanojimus, niekam nerūpi.) Ir Jūs pastebėjote, jog kai kurie mūsų politikai susiję su KGB. Minite, kaip A.Paulauskas, dar būdamas generalinio prokuroro pavaduotojas, pradėjo skleisti kagėbistinę dezinformaciją prieš tuometinį Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį: 1997 metų pabaigoje vyko prezidento rinkimai ir todėl reikėjo pažeminti į šį postą kandidatavusį V. Landsbergį. Kai kas nori įrodyti, kad KGB problema jau atgyveno, kad mes gyvename laisvoje šalyje, kurioje vyksta demokratiški rinkimai. Aukščiau paminėtas faktas, manau, akivaizdžiai parodo mūsų rinkimų demokratiškumą, o tokių faktų būtų galima paminėti kelias dešimtis.
Dar vienas nedidelis pavyzdėlis. Visai neseniai Kauno apskrities administracijos direktoriumi dirbo vienas veikėjas G. B. Šis susikompromitavźs valdininkas po kilusio skandalo buvo priverstas atsistatydinti. Jo tėvas, dirbęs aukštu viršininku vienoje karinėje įstaigoje (oficialiai moksliniame institute), bendradarbiavo su KGB, netgi būdavo panaudojamas (netiesiogiai) disidentų naikinimui. Nepriklausomybės metais išrinktas į Seimą varė aršią prieš V. Landsbergį nukreiptą kagėbistinę propagandą (nors sovietiniais metais, būdamas KGB agentu, vaizdavo patriotą). Taigi nematydamas didelio skirtumo tarp tėvo ir sūnelio, vėl galėčiau daryti išvadą, kas nepriklausomoje Lietuvoje tampa politikais. Juokingai atrodo, kai koks nors buvęs disidentas (pavyzdžiui, Bogušis), gindamas susikompromitavusius KGB rezervistus, garsiai paskelbia: Lietuvos VSD dirba tikri patriotai. Kaip mokyklose, žiniasklaidoje ir visur kitur į aukščiausius postus susodinti ne tikrieji patriotai, taip ir į VSD darbuotojus pasirenkami ne patriotai. Tą galiu užtikrintai pasakyti žinau, kad kai į VSD buvo siūlomi patriotai, jų kandidatūras p. Laurinkus, dabar taip besikarščiuojantis dėl valstybininkų įtakos išryškinimo, atmetė net nesvarstęs.
Priminsiu, kas yra tikriausiai visiems žinoma net iki paskutinių savo dienų KGB kiršino žmones, o ypač išeiviją, tam panaudodami per įtakingus asmenis ir pasirinktą liberalią (išeivijos arba išeivijoje platinamą) spaudą skleidžiamus šmeižtus ir apkalbas. Ir tai visada pavykdavo: išeivijos veiklieji nariai likdavo sukiršinti, supykdyti tarpusavyje, o jų įtaka Laisvės kovai prarasdavo reikiamą poveikį. Dabar mes esame nepriklausomi, t.y. gyvename ne imperijos sudėtyje ir prieš mus gana sėkmingai vartojami tie patys, jau šimtus kartų išbandyti metodai. Tačiau ir dabar dažnai leidžiamės apgaunami: ir pykstamės tarpusavyje, ir nederiname būtinų veiksmų, ir esame priklausomi nuo šmeižto. O kagėbistinių operacijų tikslas išlieka tas pat: neleisti, jų supratimu, netinkantiems žmonėms patekti į valstybės valdymo institucijas, sukiršinti bei supykdyti tarpusavyje, taip priverčiant žmones ne tik nervintis, prarasti sveikatą, bet ir eikvoti energiją bei gaišti laiką teismams, aiškinimuisi ar gesinti nežinia dėl ko kilusius konfliktus. (Kiek žinau, ir jūsų partijoje to netrūksta.)
Kai matau nepriklausomos Lietuvos spaudą, pelnytai vadinamą purvasklaida, kurią valdo (ir remia) valdžia ir oligarchai, man darosi baisu juk aš, kaip ir mano žmona, kiti kovotojai už spaudos laisvę išvystyto socializmo sąlygomis rizikavome laisve, gyvybe tikrai ne už tai, kas dabar vyksta vadinamojoje žiniasklaidoje. Ir tai nėra tik Spaudos rėmimo fondo klausimas to fondo, kuris daugiau kaip per 10 savo egzistavimo metų nėra suteikęs katalikiškam tautiškam laikraščiui jokios paramos. Kaip, beje, ir Kregždutei. (Gaila, kad politikų, net ir dešiniųjų, faktai apie negražius Spaudos rėmimo fondo virtuvės reikalus nė kiek nedomina, juo labiau jie nenori ką nors keisti jo veikloje visiems pakanka, kad fondas maitina tik apolitišką bespalvę spaudą.)
Man keistai atrodo Jūsų teiginys, kad dabar madinga kalbėti apie neva ne tokią Lietuvą, kokios tikėjomės tada, 90-aisiais. Aš taip nemanau. Viskas yra dėsninga, gyvenimiška ir sėkmės, ir klaidos. Į tuos dalykus žiūriu visai kitu kampu. Jūs, nepriklausomos valstybės politikai, atsisakėte tų idealų, kurių siekė pokario okupacijos partizanai. Tiksliau, politikai pasistengė, kad tie idealai būtų sutrypti. Sutrypėme paprasčiausiai todėl, kad patys įtraukėme savo engėjus, komunistinius vadus į normalių politikų sąrašą. Jie faktiškai nepasikeitė, o jeigu ir pasikeitė, tai labai nedaug. Juk jų vadai (AMB ir kt.) mėgsta sakyti: mes tada nebuvome tikrais komunistais, mes apsimetinėjome, kad ateitume į valdžią ir taip padėtume liaudžiai. Šis gudrus teiginys ir suklaidino tautą, privertė ją pasiduoti okupantų kolaborantų malonei, išrinkti juos į nepriklausomos Lietuvos valdžią. Bet čia yra dar didesnė politikų kaltė: kaip Jūs sakote, pripažinote juos normaliais politikais, netgi geresniais už populistus. Todėl dabar, nepriklausomybės sąlygomis, buvę komunistai vėl sako tą patį: mes einame į valdžią, kad padėtume jums, t.y. tautai, ir visai nesvarbu, kad anksčiau priklausėme komunistų partijai. Taigi jie gerai elgėsi tada, gerai elgiasi ir dabar? Be to, niekaip nesutinku su tokiu Jūsų teiginiu: Jeigu Lietuva būtų kokia nors išimtis visoje Vidurio ir Rytų Europoje, sakyčiau, kad nuėjome ne tuo keliu. Tačiau akivaizdu, kad einame panašiai, gyvename tuo pačiu ritmu kaip latviai, estai, čekai ar lenkai. Jūsų paminėtos iš komunizmo išsivadavusios šalys ir tautos pateiktų tikrai daug pavyzdžių, jog buvę komunistai, o ypač komunistinio režimo represinio aparato bendradarbiai, yra žymiai labiau suvaržyti nei Lietuvoje. Ir niekaip negaliu sutikti ir su tokiu, atrodytų, teisingu jūsų teiginiu: Šiandien esame gerokai kitame krante negu Rusija, Baltarusija ar Ukraina. Tik pesimistų turime daugiau negu kitur. Iš čia ir manantieji, kad einame ne taip. Nors šiose valstybėse yra daugybė pavyzdžių, liudijančių jų antidemokratiškumą, tačiau aš matau dar daugiau pavyzdžių, kurie rodo jų dinamiką demokratijos link, laisvėjimo link, o svarbiausia tų tautų norą siekti demokratijos: pažiūrėkite televizijos žinias, kaip tų šalių žmonės (nors tokių ir nėra daug) aktyviai kovoja už demokratiją. Ir kiek daug tarp kovotojų yra jaunimo. O pas mus kas vyksta? Visiška stagnacija, arba, kaip pasakytų buvę sovietiniai perestrojkos politikai, zastojus: visuomenė nustumta valstybės reikalų, išskyrus teisę rinkti savo atstovus. Bet tas buvo ir okupacijos laikais, tik dabartinėse rinkimų kampanijose meluojama dar įžūliau. Tas vėlgi sukuria kuriozines situacijas. Štai neseniai vienas buvusių komunistų, konkrečiai, J. Karosas pareiškė, kad Lietuva turi vykdyti Rytų demokratinimo politiką, o tai reiškia vietoj kraštą palikusių lietuvių reikia kuo skubiau kviestis darbo jėgą iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir taip demokratinti minėtas šalis. Įdomus pasiūlymas. Iki mūsų, paprastos liaudies, politikos nesuprantančių, tokie pasiūlymai ateina tik dabar, bet, esu beveik 100 proc. įsitikinęs, kad Seime, o ypač Vyriausybėje, tokios idėjos sklando jau seniai. Ir galiu garantuoti, kad jos bus realizuotos, nes komunistai visada padaro ką numatę. Taigi, ko nesuspėjo padaryti sovietų valdžia, bus padaryta dabar.
Ir taip Lietuvos valdžioje lieka įsitvirtinę tie patys komunistai. Kai kas sako (ir jie patys tikina) jie pasikeitę, persitvarkę. Tačiau faktai duoda pagrindo abejonėms. Ir jūs pati apie tuos persitvarkiusius valdžioje sėdinčius komunistus sakote: jie įtinka net ir kai kuriems ES klerkams, nes tiesiog su jais nesiginčija.
Mūsiškiai yra patenkinti, kad jiems leidžia Lietuvoje tvarkytis, kaip jie nori. To ir pakanka. Sovietinį, rusišką laikrodį pakeitė Rolexas. Tiek tų ir pasikeitimų. Nelabai linksmi Jūsų pasvarstymai apie gražų gyvenimą Lietuvoje. Taip komunistai ir liko įsitvirtinę valdžioje, beje, pagal pradinį jų sukurto Sąjūdžio modelį: kaip rodo buvę slapti KGB dokumentai, KGB kovojo su radikaliu dešiniuoju Sąjūdžio sparnu, siekusiu nepriklausomybės, kurio vedliu tapo jau 20 metų visų kagėbistų šmeižiamas prof. V. Landsbergis. LKP sukurtas ir palaikomas progresyvus (vadinamosios perestrojkos) Sąjūdžio sparnas KGB buvo visaip palaikomas. Iš jo KGB ir imdavo savo agentus, šnipinėjusius Landsbergį ir kitus dešiniuosius. (Beje, perestrojkos Sąjūdžio reikšmę sutartinai stengiasi pabrėžti visų atspalvių komunistai netgi dabar, minint Lietuvos Sąjūdžio 20-metį, mėginama įpiršti kažkokio Persitvarkymo Sąjūdžio sukaktį, tuo tikriausiai norint pasakyti, kad perestrojka tęsiasi.) Džiaugdamasi Jūs pati patvirtinate: pritardami stojimui į NATO ir ES, net komunistai važiavo Sąjūdžio nutiestais bėgiais. Ilgą laiką. Ir gerai, kad važiavo. Jie, komunistai, važiavo Sąjūdžio bėgiais, nes bijojo prarasti valdžią ir savo pragaištingų sprendimų įtaką tautai. Jūs tą irgi pastebite: Tačiau jie važiavo ne vien todėl, kad norėjo pasiekti šiuos mūsų strateginius tikslus, bet ir dėl to, kad norėjo tapti svarbūs Lietuvoje. Svarbiausia buvo jiems patiems įsitvirtinti. Tą darydami jie net laikinai pabandė užimti dešiniąją nišą ir neatmetu galimybės, kad toks scenarijus jiems buvo pametėtas iš šalies. Taip ir vykdoma perestrojka Lietuvoje persitvarkymo Sąjūdžio nutiestais bėgiais. Ar reikia tuo džiaugtis? Aš pats asmeniškai nematau reikalo tuo džiaugtis, kai aplink matai iš okupacijos laikų tuos pačius valdžios žmones.
Kažkaip įdomiai (netgi sarkastiškai) atsiliepdama apie madą kalbėti apie neva ne tokią Lietuvą, kokios tikėjomės (tą nusivylę kalbėjo Lietuvos piliečiai, kurie po pirmųjų komunistų pergalių 1992 metais netgi iškeliavo amžinybėn, nes jie negalėjo ir nenorėjo patikėti, kad į Lietuvą grįžta tie patys komunistai) ir teigdama, kad tai, kas vyksta su tų pačių komunistų valdoma Lietuva, nėra nieko baisaus, pamirštate, kad Lietuva pagal beveik visus ekonominius rodiklius yra prasčiausioje padėtyje iš visų 27 ES šalių, kad emigracija pasiekė pusę milijono. Ar šie siaubingi skaičiai jums, konservatoriams, nieko nereiškia? Ar Jūsų negąsdina apleistos mūsų kaimų sodybos juk kaimo jaunimas palieka Lietuvą? (Kaimui tikrai nepadės kai kuriuose dienraščiuose spausdinami Prunskienės užsakomieji straipsniai, dosniai apmokami iš jos ministerijos pinigų, kuriuose pasakojama apie klestintį kaimą.) Tai ekonomikos klausimai. O kur kultūriniai dalykai? Lietuva yra tapusi mažiausiai spaudą skaitančia šalimi. Tauta, kuri kovojo už savo spaudos laisvę, kuri išgarsėjo savo knygnešiais, tapo analfabetišku kraštu. O kur mūsų krikščioniškumas? Sovietinės priespaudos laikais garsėję kaip katalikiškiausias kraštas, dabar vietoj oficialiai priskaičiuojamų 80 proc. katalikų išties teturime 5-10 proc. praktikuojančių (t.y. daugiau ar mažiau tikrų) katalikų. O katalikiškumu dar neseniai garsėjusioje Lietuvoje sudarytos visos sąlygos, kad katalikiškas laikraštis kuo greičiau užsidarytų.
Be abejo, politikams labai paranku suversti kaltę vargšams rinkėjams, ką darote ir Jūs (tą patvirtina interviu ėmęs žurnalistas). Esą kvaili rinkėjai pasirenka populistus, gelbėtojus. Tai iš dalies yra teisinga pokomunistinėse valstybėse valdžioje buvusieji komunistai buvo įvaldę visas demagogijos rūšis, išmokę klaidinti piliečius. Bet, iš kitos pusės, ar jūs politikai, ir ypač dešinieji politikai, nejaučiate jokios kaltės, kad tiems populistams suteikiate galimybę teisėtai reikštis valstybės gyvenime? Ar siekiate pakeisti įstatymus, kad populistai nebūtų prileisti prie valdžios? Ar reiškiate aiškios, teisingos, patriotizmu grindžiamos politikos nuostatas? Deja, rinkėjai to nemato. Dar daugiau, savo nenuoseklumu dažnai atstumiate juos. Savu ruožtu, aš pats, kaip žiniasklaidos atstovas, laikraščio vadovas, niekaip negaliu prisiminti bent vieno atvejo, kad jūs (tai yra jūsų partijos vadovybė) nors menku gestu būtumėte parodę nors kokį suinteresuotumą pakviesti dešiniuosius rinkėjus telktis apie laikraštį. Jeigu ką darome, tai darome tik savo pastangomis, savo iniciatyva ir kai kurių gerų žmonių patarimais, pastangomis. Jums, konservatoriams, nė kiek nerūpi patriotinio laikraščio likimas toje žiaurioje neteisingoje konkurencinėje kovoje, į kurią įvelia komunistinė valdžia remdama didžiuosius dienraščius ir paskirdama KGB agentus vadovauti Spaudos rėmimo fondui. Keistai skamba A. Kubiliaus save drąsinančios kalbos apie jau akivaizdų valdžios bankrotą, apie jau gruodį išpranašautą tokią prognozę (ponui Kubiliui galėčiau priminti, kad XXI amžius jau daugiau nei prieš metus prognozavo, kad projektas 2 K subyrės, ir subyrės atnešdamas naudą Kirkilui), apie rudenį laukiančią pergalę. Dar keisčiau, kad tomis mintimis persisėmę ir kai kurie kiti Tėvynės sąjungos atsakingi asmenys. Juk plika akimi matyti, kad visas pozicijas užima jūsų politiniai priešininkai. R. Paksui už stambius pinigus tarnauja du laikraščiai, kartu varantys bjauriausią melą prieš konservatorius, o ypač prieš Landsbergį. Jiems padeda dar du dienraščiai. Pagyras Paksui jau kalba naujai atsiradęs radijas. O kur dar kai kurie kunigai, nepaliaujamai agituojantys už Paksą, už Prunskienę, už Uspaskichą. Vienoje bažnyčioje neseniai buvo vos ne giesmės giedamos dešiniajai Uspaskicho rankai Graužinienei: ji esą ir materialiai parapijai padeda (turbūt ne kokiais 2000 litų, dėl kurių skaudžiai nukentėjo buvęs Seimo pirmininkas V. Muntianas), ir parapijos jaunimą auklėja. O kodėl konservatoriai su prie jų prisijungusiais krikščionimis demokratais negalėtų padaryti invazijos į Bažnyčią, irgi gaudami vyskupų leidimą pagelbėti parapijoms? Nejaugi dešiniųjų politikų darbai nebūtų įvertinti parapijos klebonų ir hierarchų? Bet kažkodėl nusprendžiama nekišti Bažnyčios į politiką. Užtat Bažnyčioje dirvą purena kiti politikai įvairiaspalviai, vaivorykštiniai...
Pasipiktinusi Lietuvos ryto išplatintu sąmoningu šmeižtu prieš Jus neva Generalinė prokuratūra turi įtarimų dėl Jūsų sąsajų su korupcijos skandalu Kaune, kreipiatės į Lietuvos radijo direktorių R. Geleževičių, kad laidoje Ryto garsai perskaitytas ir daugiatūkstantinei auditorijai išplatintas sąmoningas šmeižtas būtų atitaisytas: artimiausioje analogiškoje laidoje būtų paskelbtas ir Jūsų atsakymas į šią itin šiurkščią ataką. Nežinau, kaip toliau vystėsi įvykiai ar skriauda buvo atitaisyta, nes neturiu laiko sekti LRT laidas. Ir tikrai nesuprantu, kaip jūs, ilgametė politikė, ir netgi sumani politikė, galite kelti klausimą, kad Lietuvos radijas savo spaudos apžvalgoje neskaitytų Lietuvos ryto straipsnių. Juk tai jūs, politikai (kairieji ir dešinieji), ant pjedestalo iškėlėte šį bulvarinį laikraštį, kaip geriausią, informatyviausią, aktualiausią, sukrovėte jam milijonus: ir iš Vyriausybės bei ministerijų milijoninėmis sumomis apmokamais užsakomaisiais straipsniais, ir tų pačių politikų (Uspaskicho, Zuoko ar net Kubiliaus) reklaminiais straipsniais ir pan. Kad kairiesiems kelti tokį laikraštį yra paranku tai suprantama, bet kodėl Lietuvos rytą ant šakių kelti reikia dešiniesiems nesuprantama. Nė karto iš dešiniųjų lūpų nenuskambėjo XXI amžiaus pavadinimas, nors ir buvo galima pasiremti jame išspausdinta medžiaga. Argi nežinote, kad Lietuvos rytas yra skaitomas per LRT spaudos apžvalgą ne už gražias akis? Nors ir mūsų skaitytojai bei mes, redakcijos atstovai, kreipėmės į atsakingus LRT asmenis, kad būtų skaitoma ir mūsų laikraščio apžvalga, tas nepaveikia. Nenorime tikėti iki mūsų ateinančiais gandais, kad be didelių pinigų prie LRT spaudos apžvalgos neprieisime, tačiau tai panašu į tiesą: mūsų prašymai atsimuša kaip į sieną. Net esu visiškai įsitikinęs, kad padėtis nepasikeis ir prie naujojo LRT direktoriaus A. Siaurusevičiaus, (buvusio) artimo A. Kubiliaus draugo, dabar jau persigalvojusio kitaip. Esant naujajam direktoriui, manau, bus tik dar blogiau. Bet ir čia matau politikų kaltę, kad nacionalinis transliuotojas nė kiek neįpareigojamas ne tik savo nuožiūra (ar jam sumokėtais pinigais) įtraukti į spaudos apžvalgas Lietuvoje einančius ir kitus laikraščius, ne tik Lietuvos rytą ar Respubliką.
Kitas klausimas, kuriuo Jūs motyvuojate savo prašymą LRT, yra tai, kad nurodote (turbūt teisingai), jog Lietuvos radijas neatsako už kitų žiniasklaidos priemonių veiksmus. Manau, kad leidžiate suprasti, jog, kaip LRT, taip ir bet kuri kita žiniasklaidos priemonė, negali būti atsakinga už kitoje žiniasklaidos priemonėje paskelbtą informaciją ir pasirėmimą ja. Jūs, kaip įstatymų leidėja, tą suprantate teisingai, nemanau, kad taip tvirtindama tik nusileidžiate stipresniajam (šiuo atveju, LRT). Tačiau manau reikalinga esant pasakyti, kad XXI amžius jau keletą metų tampomas po Lietuvos teismus kažkokio A. Klimaičio, kuris teigia esą XXI amžius pasikėsinęs į jo garbę ir orumą: 2004 m. birželio 25 dienos numeryje atspausdino tiesos neatitinkančią medžiagą. Turiu pasakyti, kad tariamo šmeižto esmė ta, jog laikraštyje buvo pateiktas 14-os garbingų Lietuvos žmonių (tarp jų ir LRT Tarybos pirmininko Romo Pakalnio) pasirašytas (dauguma jų nukentėjusieji Sausio 13-osios agresijos metu) Lietuvos piliečių memorandumas, kuriame, remiantis 1995 metais išleistoje knygoje surinkta medžiaga, buvo pasakyta, kas tuo laiku buvo žinoma apie Klimaitį. Tas memorandumas nebuvo XXI amžiaus parengtas straipsnis, bet 14-os asmenų pasirašytas dokumentas, be to, jie labai atsakingai rėmėsi knygoje pateiktais duomenimis, kurie minėto A. Klimaičio per 10 metų nebuvo kaip nors užprotestuoti ar vadinami šmeižtu. Tai kaipgi tada, gerb. Seimo nare, suderinti Jūsų kreipimosi į LRT direktorių argumentus ir Lietuvos įstatymus? Nejaugi Lietuvos radijui jie vienokie, o XXI amžiui ar Klimaičiui kitokie? Aš suprantu, kad tai tik dar vienas KGB struktūrų organizuotas puolimas prieš laikraštį. (Kaip smagu kai kam kartoti: KGB jau nėra; deja, jis tik pakeitė formą, metodus ir tikslus.) Turiu pasakyti, kad per savo gana trumpą gyvavimo laikotarpį XXI amžius jau turėjo apie dešimt bylų (netgi labai įdomių), daugumą jų laimėjome (ačiū teismams!), bet tas ne tik atima laiką, kurio mums pritrūksta leisti laikraštį savo menkomis pajėgomis ir dar menkesniais finansais, bet ir alina psichologiškai.
Akivaizdu, kad dešinieji (bijantys save tokiais įvardinti tokia yra politikų drąsa) praranda savo pozicijas. Praranda labai stipriai. Argi Tėvynės sąjungai visiškai nerūpi tautos reikalai, jeigu jos vadai ne patys kelia, o leidžia iškelti populistams iš Pakso partijos tokį svarbų vertybinį klausimą, kaip būtinybę surasti žuvusių ir nužudytų partizanų kapus? Bet, matyt, tai jiems tikrai nesvarbu. Kas iš to, kad jūs dabar jau įžvelgiate, jog komunistai, tapę socialdemokratais, nėra geresni už populistus Uspaskichą ar Paksą (dar neseniai jūs manėte, kad tie buvę komunistai, tapę socialdemokratais, yra mažesnė blogybė už populistus)? Dabar man jie visi yra vienodi, sakote. Bet kas iš to? Jus remianti sveikoji visuomenės dalis jau irgi pasimetusi. Tokiomis sąlygomis mąstanti visuomenės dalis nemato reikalo rimčiau remti partiją, kuri daugiau plaukia pasroviui, nei formuoja politines ir valstybines bei tautines vertybes. Tada ir Lietuvos šviesuomenė, kaip rašė vienas apžvalgininkas, laikosi stebėtojo pozicijos ir apsiriboja kritika. Tai patogu ir leidžia jaustis ramia sąžine. Tik Lietuvos valstybė būtų taip ir likusi graži idilė, jei kitados Jonas Basanavičius būtų tik rinkęs tautosaką, o Vytautas Landsbergis rašęs monografijas apie M. K. Čiurlionį ir abu gražiai postringavę, kaip jų darbai naudingi Lietuvai, dėl kurios jie sutinka pasirašyti kokią nors peticiją. Ne, jie aukojosi ir prisiėmė atsakomybę, nors reikalai atrodė beviltiški. Tai teisingi žodžiai. Gaila, to nesupranta ir, tikriausiai, suprasti nenori (tą rodo ne tik keli minėti abejingumo faktai, bet ir daugybė kitų) tautines ir krikščioniškąsias vertybes turinti ginti Tėvynės sąjunga. Tad kada bus žengtas pirmyn?.. Ir ar bus jis žengtas?
Edvardas ŠIUGŽDA,
XXI amžiaus redaktorius
© 2008 XXI amžius
|