Atnaujintas 2008 balandžio 4 d.
Nr.26
(1619)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Liūdna statistika

Marius Markuckas

Lietuvoje vis dar tebevyksta karas. Karas keliuose. Apie tai kalba visi. Tada leiskite paklausti: žinodami, jog ir šią savaitę įvairiose avarijose žus apie 10 žmonių, ką galvojate? Gal įvyks stebuklas ir aukų bus šiek tiek mažiau. Tačiau labiau tikėtina – kad daugiau. Kad ir kaip būtų, kažkas tikrai tragiškai žus. Iš kur tokios pesimistinės naujienos? Ne, nepagalvokite, kad galiu tiksliai pasakyti, kas bus ateityje. Kita vertus, žinau, kad bent jau apytikslė ateitis slypi statistinėse suvestinėse. Tik tuo ir remiuosi. O statistika bejausmė – bet ne melagė.

Tačiau statistika pati savaime neatsiranda. Vadinasi, kažkas ją sukuria, įkvepia jai stiprybės, padaro ją reikšminga? Taip. Tie kažkas – mes. Gal ir blogai darau sakydamas „mes“, nes šis žodelis yra neįpareigojantis ir dažniausiai suprantamas kaip „kiti“. Todėl geriau būtų sakyti: aš, tu, jis, ji. Sakyti konkrečiau. Išsiaiškinus, kad prie statistikos kūrimo prisidedame visi, leiskite vėl paklausti: kaip tai žinodami jaučiatės? Atsakingiau? O gal labai pasitikite savimi ir nuoširdžiai manote, kad liūdna statistika ir jūs – tai nesusisiekiantys indai? Jūsų pasirinkimas. Tiesa, galiu pasakyti ir tai, ką manau aš. Nežinau kodėl, tačiau kai važiuoju automobiliu ir prasilenkiu su iš priekio atlekiančiu sunkvežimiu, neretai pagalvoju, jog tai, kad nesusidūrėme, yra daugiau atsitiktinumas nei vairuotojų profesionalumo rezultatas. Kartu pasakau sau – pasisekė.

Tačiau puikiai žinau, kad pasiseka ne visiems. Jei kartais primirštu, pakeliuose žiburiuojančios žvakelės ar vainikėliai, perrišti juodais kaspinais, man tai primena. Primena, kad jokių garantijų nėra: gali bene pusę amžiaus vairuoti puikiai, keliuose orientuotis kaip savo namuose, tačiau vis tiek vieną gražią ar negražią dieną ima ir atsitinka, kad net menka paties arba kito klaidelė visas šias iliuzijas sugriauna. Gerai, kai viskas tuo ir baigiasi. Tačiau kartais iliuzijų griuvimas kartu reiškia ir liūdnos statistikos ūgtelėjimą. Tada jau blogiau. Bet dar ne blogiausia. Blogiausia – kai joje atsiduriame patys ar mūsų artimieji bei pažįstami. Kai svetimieji, tai gal dar ir nieko? Bent jau tokia karo logika.

Grįžkime į kasdienybę. Pamenu, neseniai teko lankytis automobilių turguje. Ten mačiau po avarijos sumaitotą mašiną. Turbūt atvežė parduoti dalimis, nors ir pastarųjų sveikų tik keletas buvo likę. Kažkas praeidamas leptelėjo: „Jau čia tai tikrai visi užsimušė“. Ko gera, taip pasakęs buvo teisus, nes automobilio viduje vietos nebebuvo likę. Visa tai matant, prisipažinsiu, pasidarė nejauku. Tačiau dabar galvoju: juk tokių „karstų“ Lietuvoje kas savaitę bent penkiais padaugėja. Apie tai skaitau laikraščiuose, girdžiu per radiją ir matau per televiziją, galiausiai stebiu internete. Paradoksalu, tačiau tuo metu ne išsigąstu, o, atvirkščiai, sustabarėju: viską pradedu priimti bei vertinti kaip statistiką, o ne tragediją. Kodėl? Matyt, todėl, kad visa tai vyksta ne tiesiogiai: matau, bet nematau. Turbūt ne vienas aš toks?

Dažnai paklausiu: o ką daryti? Vėl išdėti į šuns dienas politikus ir biurokratus, koneveikti policininkus? O gal reikalauti, kad baudos nusižengėliams būtų milžiniškos? Sako, yra valstybių, kur tai padeda. Antai bauda padidėja – ir atitinkamai noras užsimušti ar užmušti kitą sumažėja. Tikiu, nes tai irgi statistika, o ji juk ne melagė – tik bejausmė. Tačiau kartu tikiu, kad čia dar kažko trūksta. Galbūt kiekvieno sąmoningumo, kad ir kaip būtų banalu tai sakyti. Trupučio sėkmės? Aišku, ir to. Tačiau, kita vertus, ne visada tik trūksta – kai ko kartais būna ir per daug. Pamenat, minėjau pakelių žvakeles ir juodus vainikėlius, kurie primena, kokie trapūs esam? Deja, primena ne vien jie: primena ir automobiliai, pralekiantys pro šoną 150 kilometrų per valandą greičiu, kur ženklas rėkte rėkia – vairuotojau, neviršyk 90! Manau, iškalbingesnių pavyzdžių vardinti neverta. Žinome juk panašių bent po kelis kiekvienas.

Taigi norėtųsi, kad bent tokių priminimų, kurie priklauso nuo mūsų (manęs, tavęs, jo ir jos), būtų kuo mažiau. Lygiai kaip norėtųsi niekada, mieli skaitytojai, nesusitikti liūdnojoje statistikoje. Pabaigai į jus kreipiuosi vieno radijo pranešėjo žodžiais. Gal dar prisimenat? „Nepamirškite: į kelią kaip į karą!“ Bent jau kol kas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija