|
Duona kasdieninė
Dr. Rūta Gajauskaitė,
kriminologė
Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą... Atšilo. Pumpurėliai pabrinko, o pietiniuose šlaituose pražydo pirmosios žibutės. Prisirinkau pilną dubenėlį, surišau puokštelėmis ir sėkmingai pardaviau. Dabar, suspaudusi delne pinigėlius, drąsiai einu parduotuvėn pirkti. Juk Velykos čia pat, o parduotos žibutės garantuoja šventinį stalą!
Pro daugelį vitrinų praeinu nuleidusi galvą ir net nežvilgteliu nei į skilandžiais ir dešromis lūžtančias lentynas, nei į skanėstais viliojančius prekystalius. Pinigėlių per mažai. Tai tik vaikystėje buvo galima valandų valandas prastoviniuoti ties kavinės vitrina ir mintimis gardžiuotis už stiklo stovinčiais tortais. O senatvė protingesnė kai akys nemato, tai ir širdies neskauda... Skubu į tuos skyrius, kur man įperkami produktai kruopos, bulvės, aliejus, duona... Na, šiuokart ir kelis kiaušinius už žibutes nusipirksiu juk Velykos!
Dedu į krepšelį mažąją pakuotę ir žvilgteliu į delną ar užteks? Užteks, ir dar liks. Tiesiu ranką į sūrį ir atsitraukiu... Negali būti! Užsidedu akinius ir nustėrstu: varškės sūrio kaina patrigubėjo! Taigi, net šventėms jo nusipirkti neišgaliu... Na, ką gi, užteks ir keptų bulvių jos liko nepabrangusios. Tereikia nusipirkti aliejaus... Bet ir čia smūgis šis pensininkų gelbėjimosi ratas pabrango trigubai!
Nukabinusi nosį kicenu prie duonos lentynos ir net akyse aptemo: mano juodoji ruginė pabrango dvigubai! Gal nusipirkti nors pusę kepaliuko? Bet duonelės kepaliukas toks mažas, kad jo nepjausto... Išsirenku kitos duonos mažiausią gabaliuką ir stoju eilėn prie kasos...
Slenku namo, o galvoje sumaištis. Taip džiaugiaus saulute, pirmosiomis žibutėmis papildomu lėšų šaltiniu! Jau, maniau, prastūmiau patį sunkiausią ir brangiausią žiemos laikmetį, tikėjausi palengvėjimo su kiekvienu parduotu rūgštynių lapeliu, žemuoge ar grybuku
O čia šitoks negirdėtas kainų šuolis!
Labai panašu, kaip ir prieš Sausio 13-ąją. Tada irgi buvo kainos užkeltos, o premjerė posto neteko... Tankai po miestą šlaistėsi, jedinstveninkai puolė Seimą, liejosi kraujas... Dabar irgi kainų šuolis, Kirkilui pareikštas nepasitikėjimas, dėl algų streikuoja mokytojai... O kas bus toliau?
Velykom pasnigo. Gausiai. Ir nuotaika kaip prieš Kalėdas išgyvensiu ar buto išlaidos mane pribaigs? Išgyvenau. Ir kaip pempės pabaly džiaugsmingai klykia gyvi, gyvi, taip ir pensininkai pavasarį atsiduso vėl likom! Štai iš kur Velykų vardas! Taigi, varguoliai, ištempę žiemos negandas, džiaugiasi vėl likom, vėl likom! Nesušalome, nenumirėme nuo bado, nenugalabijo koks nevidonas už litą.... Vėl likome dar vienai vasarėlei, sočiam rudenėliui ir baltai žiemužei, kuri sugrįžo kartu su velykiniu sniegu. O su sniegu ir šoktelėjusios išlaidos duonai kasdieninei. Gera dovana šventėm.
Tik šios išlaidos nesibaigs kartu su žiema, kaip mokestis už šilumą nesumažės ir pavasariui atėjus. Mokėsime dvigubai už duoną ir vasarą. Vadinasi, nieko nesutaupysime žiemai nei su grybais, nei su uogom... Vadinasi, ateinanti žiemužė bus paskutinė daugeliui iš mūsų...
Mąstau, ką dar galima būtų padaryti, kaip atitolinti bado šmėklą. Butas jau parduotas ir suvalgytas. Į senelių namus eilės keleriems metams, be to, pirmenybė teikiama užrašantiems butą prieglaudai. Mano turimas bendrabučio kambarys administracijos nedomina netgi gaunama pensija nedengia prieglaudos išlaidų! Taigi, šis variantas atkrenta... Reikia ieškoti darbo, nors iki kitų metų, o tada pažadėta grąžinti neteisėtai atimtas pensijas. Susidarytų dvejų metų skirtumas taigi ir kainų padidėjimas ne taip jaustųsi. Ieškau reklamoje norinčio auklės. Bet... pirmiausia paklausia amžiaus. Netinku. Klausia išsilavinimo. Netinku. Klausia kalbų, virimo ir kitų darbų... Vis netinku ir netinku. Pagaliau! Reikia pusei dienos pasūpuoti mažylį! Ir aš tinku! Lekiu pakniopstom, kad kas kitas nenustvertų. Sutinku ir skalbti, ir plauti, ir virti už pusę kainos. Sutinku ne tik sūpuoti, vežioti ir po kiemą vaikštinėti. Pažadu išmokyti mažylį deklamuoti, dainuoti ir nesiožiuoti. Galėjau pažadėti ir akademiku jį išauginti, kad tik neišbrokuotų mano žilos galvos, nudirbtų rankų ir suvargusių kojų...
Taigi, jau priimta ir planuoju savo pajamas: pensija bus taupoma už šilumą susimokėti žiemą, atlygis už vaiko priežiūrą maistui, o per laisvą pusdienį grybausiu ir uogausiu. Žiūrėk, dar ir rūbelį iš Humanos reikalingiausią nusipirksiu. Dabar didžiausias rūpestis nesusirgti, nes vaistai iškart praryja visus centus ir nuskandina skolose... Nesusirgti, nesuklupti ir ištverti iki Naujųjų metų. O po jų premjeras pažadėjo grąžinti atimtas pensijas! Tada ir galėsiu pabūti tik garbinga pensininke. Nors porą metelių ramiai iki mirties...
O jeigu negrąžins? Juk vilkina, jau septyniolika metų vilkina žemės grąžinimą... O jeigu grąžins, bet ne visus, kaip padarė su rubliniais indėliais? O kad ir visus jie jau nuvertėjo per šį kainų šuolį...
Juodos mintys gesina mano džiaugsmą šis beviltiškas kapanojimasis tik pratęsia agoniją, bet neišsprendžia problemos iš esmės. O esmė tai akivaizdus senukų genocidas, vykdomas tos pačios, kaip ir 50 metų buvusios ir niekur nepražuvusios, sovietinės valdžios... Juk jų devizas nėra žmogaus ir nėra problemos! O mes juk kaip akmuo ant kaklo tiems, kurie stato Valdovų rūmus savo ragų kolekcijoms sukrauti, Lenino ir Stalino raštams iš savo nuosavų bibliotekų sudėti. Tiems, kurie stato tvirtoves saugumiečiams, o tiksliau buvusiems kagėbistams ir rezervistams. O mums skirtus ES pinigėlius grąžina atgalios... Ir kam pasiskųsi, pasiguosi, kai pusė Lietuvos pabėgo duoneliauti pasaulin?
© 2008 XXI amžius
|