Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Antrosios Vyriausybės premjero paslaptis

Alberto Šimėno dingimo aplinkybės – iki šiol neišaiškintos, o pats ekspremjeras tyli

Gediminas Ilgūnas

Netrukus knygynuose bus galima įsigyti Gedimino Ilgūno knygą „Antroji Vyriausybė. Premjero paslaptis“. Knygos anotacijoje sakoma: „Knyga apie Lietuvos Respublikos II Vyriausybę, dirbusią 1991-ųjų metų sausio 11 – 13 dienomis ypatingai sudėtingu TSRS agresijos prieš Lietuvą metu, ir apie tai, kaip sausio 13-osios naktį paslaptingai dingo Ministras Pirmininkas Albertas Šimėnas. Pasinaudojus II Vyriausybės dokumentais, Aukščiausiosios Tarybos posėdžių stenogramomis, ministrų atsiminimais, 1991 metų sausio įvykių dalyvių liudijimais, kitais dokumentais bei asmeniškais pastebėjimais knygoje aprašomos Ministro Pirmininko ir šios Vyriausybės paskyrimo aplinkybės, nušviečiama trumpa II Vyriausybės ir Ministro Pirmininko A. Šimėno veikla“. Autorius tikisi, kad ši knyga skaitytojui padės geriau suvokti ir pažinti lemtingąją 1991 metų sausio pradžią ir pasidaryti savo išvadas.

Su Kovo 11-osios nepriklausomybės Akto signataru, knygos „Antroji Vyriausybė. Premjero paslaptis“ autoriumi Gediminu ILGŪNU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Pirmiausia būtų įdomu sužinoti, kodėl ėmėtės šios temos? Tai buvo atsitiktinis ar sąmoningas, kryptingas ėjimas prie šios istorijos? Atkurtosios Lietuvos Respublikos premjero Alberto Šimėno dingimo bei atsiradimo aplinkybių tyrinėjimas primena patį tikriausią, sensacingiausią detektyvą, tiesa, laimingai pasibaigusį. Visose Jūsų ankstesnėse knygose nagrinėjamos taip pat įdomios, ne mažiau sudėtingos temos. Tačiau naujoji knyga bus būtent apie pačius naujausius mūsų istorijos įvykius. Gegužės mėnesį knygynuose pasirodyti turintis veikalas skirsis nuo ankstesniųjų Jūsų darbų, be kita ko, ir tuo, kad jis vargu ar patiks pagrindiniam herojui. Kiek knygų jau esate išleidęs?

Iš viso esu išleidęs 12 knygų. Daugiausia tai mūsų XIX a. antrosios pusės, XX amžiaus praeities tyrinėjimai, Lietuvai nusipelnusių žmonių gyvenimai. Mano naujoji knyga iš tiesų kiek kitokio pobūdžio, nei ankstesnieji darbai. Jūs teisingai pastebėjote. Ji vargu ar patiks pagrindiniam herojui – vos 40 valandų premjero pareigas ėjusiam A. Šimėnui. Tačiau ne tai svarbiausia. Šios knygos ėmiausi greičiau atsitiktinai, nei sąmoningai. Pirmosios Lietuvos Vyriausybės klubo nariai kadaise pasiūlė man parašyti knygą apie pirmąją šalies Vyriausybę, žadėdami pasirūpinti visais su leidyba susijusiais rūpesčiais. Tokios knygos rašymo ėmiausi ilgai nedvejodamas – juk tų Lietuvai itin svarbių įvykių liudininku buvau pats, be to, mano asmeniniame archyve susikaupė įdomios, svarbios, tačiau mažai kam žinomos medžiagos. Rašant tą knygą nebuvo galima apeiti ir tragiškos 1991-ųjų sausio 13-osios nakties. Bet pirmoji Lietuvos Vyriausybė atsistatydino 1991-ųjų sausio 8-ąją, o eiti pareigas oficialiai nustojo 1991-ųjų sausio 11-ąją. Tyrinėdamas šio laikotarpio medžiagą ir užsikabinau už Sausio 13-osios. Bet Sausio 13-osios naktis nebetelpa į knygos apie Kazimieros Prunskienės vadovautą Vyriausybę chronologines ribas. Reikėjo keisti temą, knygos pavadinimą arba rašyti atskirą knygą. Pasirinkau antrąjį variantą. Ir išėjo visiškai nauja knyga apie II Vyriausybę ir paslaptingą premjero A. Šimėno dingimą ir atsiradimą.

Gal galėtumėte trumpai apibūdinti, apie ką Jūsų naujoji knyga? Žurnalistiniu požiūriu tai labai įdomus atvejis. Savo naujajame veikale analizuojate įvykius, kurie laiko požiūriu trunka dvi nepilnas paras. Nepaisant nagrinėjamo itin trumpo laikotarpio, pavyko parašyti ištisą veikalą.

Naujojoje knygoje keliu klausimus, į kuriuos iki šiol nėra atsakymų. Antrojo šalies premjero A. Šimėno žingsniai 1991-ųjų sausio 13-ąją iki šiol apgaubti paslapčių. Analizuojant tų dienų įvykius niekuomet negalima užmiršti, jog tuo metu iš tiesų buvo labai įtempta, sudėtinga padėtis. Panaudodama grubią jėgą Tarybų Sąjungos kariuomenė užėmė svarbius mūsų šalies objektus. Niekas tuo metu nebuvo tikras, kad nebus užgrobiamas ir parlamentas – tuometinė Aukščiausioji Taryba. Tad kalbant apie antrosios Vyriausybės sudarymo aplinkybes negalima pamiršti, jog tuo metu Vilniaus gatvėmis žlegėjo rusų tankai. Tačiau ir A. Šimėno tapimo Ministru Pirmininku aplinkybės kėlė tam tikrų klaustukų. A. Šimėno bendražygiai nepritarė jo kandidatūrai į premjero postą. Prisimenu, kaip tuometinis parlamentaras Vytautas Plečkaitis apibūdino tomis lemtingomis dienomis į premjero postą siūlomą A. Šimėną. „Kandidatas kompetentingas savo srities specialistas, doras, sąžiningas ir geras žmogus, bet šiuo sudėtingu metu jis netinka premjero pareigoms“. Maždaug tokiais pat žodžiais naująją premjero kandidatūrą apibūdino ir kiti tuometinės Sąjūdžio centro frakcijos nariai.

Geras, doras, sąžiningas, tačiau vedlio, lyderio bruožų neturintis žmogus. Čia nieko blogo, smerktino. Tiesiog netinka premjero pareigoms. Kaip ne kiekvieną šunį pastatysi kinkinio pradžioje, taip ir ne kiekvienas žmogus gali būti vadovu, gerai vadovauti Vyriausybei. Ypač agresijos akivaizdoje. Štai dar vienas pavyzdys. Tuometinis parlamentaras Egidijus Klumbys pasiteiravo, ar A. Šimėnas sutiks tapti premjeru, jei tuometinis Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas pasiūlys jo kandidatūrą į Ministro Pirmininko postą. A. Šimėnas tuomet atsakė, kad tikrai nesiims šių pareigų. O nepraėjus nė valandai jau pareiškė, kad sutinka... tapti premjeru. Sutikit, toks sprendimų kaitaliojimas atrodo mažų mažiausiai nerimtai.

Ką norite pasakyti šiais pavyzdžiais? Kad herojus yra ne tik nesavarankiškas, bet dar ir bailus? Kaip jam kažkas iš šalies lieps, taip jis ir padarys?

Apibūdinimo „bailus“ nevartočiau. Tai sudėtingas žmogaus bruožas. Kai kada laikytas bailiu žmogus įvykdo labai drąsų poelgį, kai kada – priešingai. Svarstant A. Šimėno kandidatūrą į premjero postą akademikas Eduardas Vilkas retoriškai paklausė, ar kas nors įsivaizduoja A. Šimėną, tvirtai, principingai, drąsiai kalbantį su TSRS vadovu M. Gorbačiovu ar Prancūzijos prezidentu F. Miteranu. Neatsirado nė vieno, kuris tokią situaciją įsivaizduotų...

Ir vis dėlto tuometinis Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas A. Šimėną siūlė į premjero postą. Kodėl?

Atsakyčiau žymaus žurnalisto Romo Sakadolskio žodžiais, oficialiai pasakytais tais lemtingais 1991-aisiais: „Yra pagrindo manyti, kad jis buvo pasirinktas todėl, kad Pirmininkas V. Landsbergis ir jo šalininkai parlamente nenorėjo turėti politinio konkurento, kokiu akivaizdžiai buvo K. Prunskienė... A. Šimėnas yra silpna figūra. Tai reiškia, kad V. Landsbergis bus tikrasis Ministras Pirmininkas“.

Bet kas čia blogo? Juk politinių konkurentų niekas nemėgsta, visi jų stengiasi išvengti visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis. Parodykit man bent vieną politiką, kuris rūpintųsi oponentų karjeromis. Ar nebuvo kitų kandidatų premjero pareigoms?

Viena iš galimų versijų tokia. Parlamente buvo kalbama, kad yra norinčių į premjero postą pasodinti Gediminą Vagnorių, tuomet aršiai kritikavusį premjerę K. Prunskienę. Tačiau visi puikiai suprato, kad G. Vagnoriaus kandidatūra to meto parlamente nesurinks reikiamos balsų daugumos. Todėl galbūt ir buvo pasirinktas tarpinis variantas – minkštasis A. Šimėnas. 1991-ųjų sausio 10 dieną A. Šimėnas paskiriamas premjeru, sausio 11-ąją suformuojama naujoji Vyriausybė. Pirmosios Vyriausybės vadovai K. Prunskienė, R. Ozolas ir A. Brazauskas nustojo eiti pareigas, bet kiti I Vyriausybės ministrai buvo paskirti į II Vyriausybę arba toliau ėjo savo pareigas. Sausio 11-ąją įvyko pirmasis antrosios Vyriausybės posėdis, sausio 12-ąją – kitas posėdis. A. Šimėno vadovaujama Vyriausybė iš viso priėmė du nutarimus. Ir čia prasideda nepaaiškinami dalykai. Vyriausybės nutarimai turėjo būti paskelbti Aukščiausiosios Tarybos leidinyje ,,Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės Žinios“. Jie įsigalioja tik tuomet, kai ten paskelbiami. Tuo tarpu A. Šimėno vadovaujamos Vyriausybės nutarimų „Žiniose“ nėra. Nė vieno. Kodėl?

Kažkas pamiršo ar nespėjo paskelbti oficialiame leidinyje? Juk tuo metu sostinėje siautėjo sovietų kariškiai. Ar Jūs norite pasakyti, jog specialiai pamiršta paskelbti?

Į šį klausimą iki šiol neturiu įtikinamo atsakymo.

Ar esate šia tema bei apie Sausio 13-ąją kalbėjęs su pačiu A. Šimėnu? Jis Jums davė interviu?

Buvusiam premjerui esu pateikęs klausimų, bet svarbiausi šie du: kas lėmė jo pasitraukimą iš Vilniaus Sausio 13-osios naktį ir kaip jis dabar vertina savo pasitraukimą iš Vilniaus. Man jis neatsakė nieko. Jo trumpas komentaras buvo maždaug toks: dar per anksti apie tai kalbėti, be to, jis iš viso nenorįs tų dalykų prisiminti. Galų gale aš jam esu davęs paskaityti visą knygos rankraštį. Bet iki Šv. Velykų jis sakė knygos neperskaitęs. Bent jau tvirtina, kad neperskaitė. Taigi jo atsakymų laukiu iki šiol. Gali būti, jog taip ir nesulauksiu.

O jei nesulauksite, ką tada darysite?

Savo knygoje neteikiu savosios versijos. Joje sudėti tik oficialūs dokumentai ir liudininkų parodymai. Kodėl A. Šimėnas valstybei itin sudėtingu metu niekam nieko nesakęs, nieko neperspėjęs, pasitraukė iš Vilniaus, palikdamas savo postą, leidžiu spręsti skaitytojams. Oficiali tuometinės tyrimo komisijos išvada tokia: „A. Šimėno veiksmus, padarytus 1991 m. sausio 13 dieną, sąlygojo: politinės situacijos sudėtingumas Lietuvoje, TSRS ginkluotųjų pajėgų vykdoma agresija prieš Lietuvos Respubliką, A. Šimėno politinis nepatyrimas, pervargimas, nepakankamas informuotumas, laiko apgalvoti sprendimus stoka. A. Šimėno psichologinę nuostatą taip pat nulėmė išvakarėse susitikime su Jungtinės Sąjūdžio frakcijos atstovais pasakyta žinia apie neva ekspremjerės pasakymą, kad jam liko būti premjeru iki 24 valandos. Ekspremjerė šitai neigia. Taip pat asmens sargybinio pranešimas, kad pakeistas vairuotojas. Išvakarėse, susitikus su Aukščiausiosios Tarybos frakcijų atstovais, pastebėtas dirglumas, tam tikras veiksmų neadekvatumas situacijai (...). Nesurinkta įrodymų, leidžiančių paneigti paties A. Šimėno paaiškinimą, kad 1991 m. sausio 13 dienos įvykius jis suvokė kaip valstybinį perversmą prieš teisėtą Lietuvos Respublikos valdžią ir ėmėsi veiksmų, kurie, pavykus perversmui, padėtų jam išlikti valstybės atstovu, o perversmui nepavykus, vėl imtis premjero pareigų. A. Šimėno nuomone, nepranešimas apie jo buvimo vietą Aukščiausiosios Tarybos vadovybei tik būtų padėjęs V. Landsbergiui nuoširdžiai pranešti pasauliui apie jo dingimą. Be to, Lietuvai priešiškų jėgų sluoksniuose būtų buvusi sukelta sumaištis ir būtų laimėtas laikas sprendimams priimti (...). Komisija, įvertinusi tyrimo medžiagą, teigė, kad 1991 m. sausio 13 dieną A. Šimėnas sprendimus priėmė savo valia. Faktų, kad buvo tiesioginis spaudimas iš šalies, nenustatyta. Taip pat tai, kad A. Šimėno veiksmuose nebuvo tyčios pakenkti valstybei“.

Šis paskutinysis teiginys labai svarbus. Vadinasi, tuometinis premjeras nenusikalto savo valstybei, niekam nepakenkė. Ir vis dėlto interviu nenori duoti. Ne žurnalistui, o savo kolegai – Kovo 11-osios Akto signatarui, rašančiam knygą. Sveiku protu sunku suvokti, kodėl taip elgiasi. Matyt, į tas išvadas ne visi svarbūs dalykai sudėti.

To meto parlamente buvo sudaryta speciali komisija, vadovaujama Kazimiero Motiekos. Komisija aiškinosi visas A. Šimėno dingimo aplinkybes. Buvo apklausti 36 liudininkai, tarp jų ir tą naktį premjerą saugojęs asmens sargybinis Andrius Pečkys. Buvo surengti net trys uždari AT posėdžiai. Sukaupta informacija surišta į du didelius tomus. Bet jie dingo. Ir niekas nežino, kur dingo, kas kaltas dėl tokio dingimo. Prapuolė kaip į vandenį. Esu bandęs teirautis tuometinio Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sekretoriaus Liudviko Sabučio, komisijos A. Šimėno dingimo aplinkybėms ištirti pirmininko Kazimiero Motiekos, narių Rolando Paulausko, Egidijaus Jarašiūno, Vidmanto Žeimelio, tačiau visi sako neprisimenantys kam asmeniškai buvo perduoti komisijos tyrimo dokumentai. Tvirtina atidavę medžiagą pagal visus įstatymus kam reikia, o medžiaga prapuolė.

Esu šiek tiek susipažinęs su informacija, kaip, kokiomis sąlygomis tuometinis premjeras A. Šimėnas nusprendė negrįžti į Vilnių, o išvažiavo draugo automobiliu su visa šeimyna Druskininkų link. Kai kurie jo paaiškinimai yra, mano supratimu, keisti. Ypač ta vieta, kur kalbama, kas jam sukėlė įtarimus. Automobilis atvažiavęs jį nuvežti į Vyriausybės posėdį iš tiesų kitas, bet juk asmens sargybinis buvo tas pats – A. Pečkys. Ar Jums neatrodo, kad čia būta tiesiog paprasto bailumo?

Aš laukiu paties A. Šimėno paaiškinimų. Todėl kol kas nenorėčiau šių dalykų komentuoti. Bet jei paaiškinimų nebus, ši aplinkybė mane nuteiks nemaloniai. Šios knygos moto toks: „Priimant suteikiamą valdžią, jos regalijas ir galias, reikia pasvarstyti, ar šią naštą pakelsi, ar ypatingu atveju pateisinsi pasitikėjimą ir lūkesčius tų, kurie tau tą valdžią suteikė, ar reikalui esant už savo tiesą ir idėją sugebėsi užsidėti erškėčių vainiką, jeigu reikės – ar pajėgsi priimti savo kryžių. Jeigu tuo abejoji – palik valdžios galias ir naštą kitiems“.

Kai kas Jus kaltins, kad šią knygą specialiai leidžiate prieš pat rinkimus. Juk ji nepatiks dešiniesiems. Mano žiniomis, A. Šimėnas ketina vėl balotiruotis į Seimą. Taigi Jūsų knyga gali turėti įtakos rinkimams. Kaip atremtumėte savo oponentų priekaištus?

Knygą rašiau tikrai visai negalvodamas apie jokius Seimo rinkimus, ji neturi nieko bendro nei su dešiniaisiais, nei su kairiaisiais. Joje – faktai. Laikausi nuostatos, jog nagrinėjant valstybės istoriją ne tik galima, bet ir būtina kalbėti apie viską, taip pat ir apie pačius nemaloniausius dalykus. Jau vien dėl to, kad mes turime teisę žinoti tiesą. O jei šioji istorija kai kam ne prie širdies, jei kai kuriuos dalykus norima nuslėpti, nutylėti, pamiršti, – tai čia jau ne aš tas ,,blogiukas“. Gal „blogiukai“ tie, kurie nori kažką nuslėpti. Manau, jog rašydamas apie reikšmingus Lietuvos istorijos įvykius ir žmones, pasak Justino Marcinkevičiaus, vis dėlto esu baltasis, o ne juodasis metraštininkas. Rašau apie tai, kas mus puošia, kuo galime didžiuotis, apie žmones, kurių gyvenimu galime sekti. Tačiau man rūpi išsiaiškinti tiesą. Kodėl negalima ieškoti tiesos? Totalitarinio, svetimo režimo sąlygomis buvo kalbama ir rašoma tik tai, kas atitiko tuometinei ideologijai, o nemalonūs faktai ir įvykiai nutylimi.

Manau, kad mūsų nepriklausomoje demokratinėje valstybėje turime žinoti visą tiesą. Ir malonią, ir – nelabai. Žinoti įvykius, faktus, svarstyti, kodėl jie vyko taip, o ne kitaip. Iš praeities semtis patyrimo, nedaryti praeities klaidų.

Rašydamas šią knygą ir norėjau parodyti trumpą, dramatišką mūsų valstybės gyvenimo akimirką. Gal ji ne tik primins jau pamirštamus įvykius, bet ir padės susimąstyti, kodėl buvo taip, o ne kitaip...

© 2008 „XXI amžius“