|
Reikia paminklo partizanų motinoms
Mūsų miško broliai partizanai jau daugiau ar mažiau pagerbti: surankioti jų kauleliai iš duobių, patvorių, rūsių, atstatomos ir prižiūrimos jų žeminės, pastatyti paminklai. Labai gražiai Tauro apygardos partizanų atminimas įamžintas Kazlų Rūdoje (mokyt. Algimanto Lelešiaus dėka), Druskininkų Tremties ir rezistencijos muziejus nuolat organizuoja ekskursijas partizanų takais, Veiveriuose partizanams pagerbti paskirtas skausmo kalnelis. O motinos, išauginusios šiuos didvyrius, vis lieka šešėlyje. Buvęs partizanų kapelionas kunigas Justinas Lelešius savo dienoraštyje rašė: O kad suprastų visiems amžiams tauta, dėl ko mes liejome kraują. Šiandien mes pajėgūs išmatuoti aukščiausius kalnus, giliausias jūras, tolimas planetas, bet kas išmatuos, kas pajėgs suprasti tą beribį skausmą, kuris palietė motinų širdis dėl žuvusių išniekintų sūnų, kurie krito didvyriškoje kovoje už Lietuvos laisvę. Jos iki karsto lentos žiūrės į tą miško takelį, kuriuo jos sūnelis išėjo parnešti Lietuvai laisvę. O gal tauta užmirš laisvės kovotojų motinas, gal niekas joms nepasiūlys duonos kąsnelio, neišties pagalbos ranką. Tai būtų didžiausias tautos nedėkingumas. Jos už laisvę aukojo didžiausią auką savo mylinčius sūnus.
Marijampolės Tauro partizanų muziejuje yra stendas, skirtas partizanų motinoms. Po jų nuotraukomis skaitome: Ona Lukšienė trijų žuvusių partizanų motina, Aleksandra Paulauskienė keturių žuvusių partizanų motina, Kazimiera Vasiliauskienė šešių žuvusių partizanų motina, Pranskaitienė keturių žuvusių partizanų motina, Magdalena Popierienė penkių žuvusių partizanų motina. Visų neišvardysi. Marijampolės Tauro partizanų muziejaus darbuotojas Algimantas Lelešius pasakoja: Partizanų motinos tai kankinės su šventųjų aureole. Protu nesuvokiama, žodžiais neišreiškiama, ką jos iškentėjo, vieną po kito prarasdamos savo sūnus. Kiekvienas jų širdžių dalelė. Ir neturėti net jų kapo! Kiekvienas apverktas taip, kad ir ašarų jau neliko. Prieš jų kančią ir gėlą nublanksta net antikos herojės Antigonės pasiaukojimas. Ir nė jokio priekaišto savo vaikams. Jos visa esybe suvokė, kad tėvynės laisvė, namų gynimas yra šventa pareiga, ir kaip karžygių motinos pasitiko savo sunkų lyg akmuo likimą.
Aš manau, kad kapą, kuriame palaidota partizanų motina, reikėtų pažymėti bent atminimo lentele, kol pastatysime joms bendrą paminklą. Partizanų motinos tautos atmintyje amžinai liks su šventųjų kankinių aureole.
Gražina NARBUTIENĖ
Druskininkai
© 2008 XXI amžius
|