Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Memuarai
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Gegužės 7-oji – spaudos atgavimo diena Mūsų raštijos kelio pradžia

Kazys BLAŽEVIČIUS

Skulptūra Lietuvos knygnešiui Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kazimiero Dobkevičiaus nuotrauka

O, mūs šventas lietuviškas žodi,
Ilgą naktį vergijoj kalėjęs,
Ne kaip vergas šiandien pasirodyk,
Bet kaip laisvas pavasario vėjas. (…)

Bernardas BRAZDŽIONIS

Tik Brazdžionio genijus galėjo taip lakoniškai ir tiksliai įvardinti lietuviško žodžio kelią ilgoje ir sudėtingoje tautos istorijoje – kelią nuo paniekinimo senovėje iki suklestėjimo XX amžiuje.

Paskutinieji pagonys Europoje – lietuviai – raštijos erą pradėjo tūkstančiais metų vėliau nei seną istoriją turinčios tautos. Taip jau atsitiko, kad mūsų raštija užgimė Mažojoje, o ne Didžiojoje Lietuvoje. Kodėl taip įvyko – verta pamąstyti.

Prof. Vaclovas Biržiška trijuose „Aleksandryno“ tomuose aprašė 470 asmenų, nuo XV a. vidurio iki XIX a. vidurio lietuviškai ir kitomis kalbomis rašiusių apie lietuvių kalbą ir raštiją. Tai jie labiausiai nusipelnė, kad gyvoji kalba įsitvirtintų raštijoje ir nesunyktų.

Daug ar mažai 470 rašiusiųjų per maždaug 400 metų? Kaip paskutiniams pagonims, vėliausiai susipažinusiems su Vakarų Europos kultūra ir civilizacija, gal ir nemažai.

Lietuvių kalbos ir raštijos raidą labai sunkino ta aplinkybė, jog per visą LDK istoriją lietuvių kalba nebuvo valstybinė, o nuo Liublino unijos ji buvo eliminuota ir iš visuomeninio gyvenimo. Lenkų kultūros įtakoje bajorija sparčiai lenkėjo, miestuose vyravo lenkų, rusų, vokiečių ir žydų kalbos, o lietuvių kalba buvo gyva tik po šiaudiniu baudžiauninkų stogu.

Žvilgsnis į praeitį

LDK kanceliarijoje buvo naudojama gudų kalbai artima liturginė slavų kalba, kurioje buvo nemažai lietuviškų žodžių. Taip atsitiko todėl, kad LDK plečiantis į rytus ir pietryčius, tuose plotuose slavų buvo žymiai daugiau negu etnografinėse ribose lietuvių. Be to, LDK dar neturėjo susiformavusios savosios lietuviškos raštų kalbos.

Susirašinėjimui su Vakarais buvo naudojama lotynų kalba. Toji kalba ilgiems metams įsitvirtino mokslo darbuose, jėzuitų mokyklose, kunigų seminarijose, XIX a. pradžioje ja buvo dėstoma Vilniaus universitete. Ano meto mokslo darbų pavyzdžiu gali būti Alberto Vijūko–Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“, kurios pirmasis tomas buvo atspausdintas 1650 metais Gdanske, antrasis – 1669 metais Antverpene.

Mūsų kalbos ir raštijos nesėkmes lėmė trys svarbūs įvykiai: Lietuvos krikštas, Liublino unija ir 1697 metai, kai oficialia LDK raštinių kalba buvo pripažinta lenkų kalba, nekalbant apie carinių pavergėjų pastangas jas sunaikinti.

Po krikšto, kadangi lietuvių kunigų nebuvo, į Lietuvą plūstelėjo lenkų kunigai. Per bažnyčią prasidėjo aktyvi polonizacija, kuri tęsėsi iki Pirmosios Lietuvos Respublikos susikūrimo. Visa bažnytinė literatūra buvo užteršta polonizmais, per ją teršėsi ir gyvoji kalba. Lietuvoje susiformavo zonos, kuriose ilgam įsitvirtino lenkų kalba. Polonizacijos padariniai Vilnijoje ir šiandien kelia rimtų problemų. Po 1697 metų LDK lietuvių kalba buvo visiškai išstumta iš visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo, netgi iš bažnyčios, lietuviškai raštijai vystytis sąlygų nebuvo.

Iki pat XIX a. pradžios absoliuti dauguma lietuviškai rašiusių buvo kunigai: jie rašė maldaknyges, psalmynus, katekizmus, vertė Šventąjį Raštą ir pan. Tačiau šie raštai buvo nepaprastai užteršti polonizmais. Taigi religinė literatūra negalėjo tobulinti raštijos. Be to, ne toks buvo ir bažnyčios uždavinys. Pakanka to, kad tie raštai davė pradžią mūsų raštijai.

Impulsą lietuviškai raštijai vystytis galėjo duoti tik pasaulietinė literatūra. Tuo impulsu tapo 1818 metais dienos šviesą išvydusi Kristijono Donelaičio poema „Metai“. Nors ji parašyta Mažojoje Lietuvoje, tačiau Didžiojoje Lietuvoje būtent ji davė impulsą lituanistiniam sąjūdžiui, prasidėjusiam XIX a. pradžioje. To sąjūdžio dalyvių pastangomis XIX–XX amžių sankirtoje mes jau turėjome gražią, sunormintą literatūrinę kalbą.

Mūsų raštijos lopšys

Vakarų Europoje prasidėjusi Reformacija, o kartu ir humanistinių idėjų plitimas greitai persimetė į Prūsijos kunigaikštystę. Čia protestantizmas tapo valstybine religija. Kadangi Mažojoje Lietuvoje autochtonai – lietuviai ir kitos baltų gentys – sudarė absoliučią gyventojų daugumą, Evangelikų Bažnyčia rėmė lietuvybę. Evangelikai tapo ne tik lietuviškos raštijos pradininkais, bet ir aktyviausiais jos bei lietuvių kalbos tyrinėtojais, rėmėjais bei propaguotojais.

XVI amžiuje Mažojoje Lietuvoje pirmieji lietuviškai pradėjo rašyti S. Rapalionis (apie 1485–1547, kilęs iš Didžiosios Lietuvos), A. Kulvietis (apie 1510–1544, kilęs iš Didžiosios Lietuvos), M. Mažvydas (apie 1520–1563, kilęs iš Didžiosios Lietuvos), J. Bretkūnas (1536–1602) ir kt. Jie – lietuviškos protestantiškos religinės literatūros pradininkai.

M. Mažvydas 1547 metais pirmą kartą lietuvių kalba išleido „Katekizmą“, kurio eiliuotoji prakalba – pirmas lietuviškas eilėraštis. A. Kulvietis rašė lietuviškas giesmes, vertė Dovydo psalmes, kurios buvo išspausdintos Mažvydo „Katekizme“ ir giesmyne. J. Bretkūnas parašė pirmą lietuvišką maldaknygę, pirmas iš M. Liuterio vertimo į lietuvių kalbą išvertė visą Bibliją, parašė „Prūsų krašto kroniką“ ir kt.

Mažojoje Lietuvoje sąlygos lietuviškai raštijai vystytis buvo žymiai palankesnės negu Didžiojoje Lietuvoje. Čia, Karaliaučiaus universitete (įk. 1544), buvo lietuvių kalbos katedra, mokėsi nemažai vietinių ir Didžiosios Lietuvos lietuvių, čia profesoriavo Rapalionis, Kulvietis, F. Kuršaitis ir kiti lietuviai. Mažvydas – pirmasis lietuvis, baigęs Karaliaučiaus universitetą. Mūsų raštijos pradžioje Mažojoje Lietuvoje gyvoji ir raštų kalba nebuvo užteršta svetimybėmis.

Mažojoje Lietuvoje lietuvių teisės pradėtos siaurinti po 1709–1711 metų didžiojo maro ir bado. Tada išmirė apie 150 tūkst. autochtonų, ištuštėjo ištisi kaimai. Iš Vakarų Europos buvo atkelta apie 25 tūkst. kolonistų, kuriems buvo suteikta daug privilegijų. Kolonistai pradėjo Mažosios Lietuvos vokietinimą, kuris kuo toliau, tuo labiau intensyvėjo.

Prūsų, lietuvių, lenkų vokietėjimą Prūsijos karalystėje kai kurie vokiečių mokslininkai laiko savaiminiu, būtinu ir neišvengiamu civilizacijos procesu, siekimu aukštesnės vokiškos kultūros. Lietuvininkams sparčiai asimiliuojantis atrodė, kad tauta išnyks. 1879 metais buvo įsteigta vokiečių mokslininkų Lietuvių literatūros draugija nykstančios tautos kultūros ir kalbos tyrimui. Toji draugija veikė iki 1923 metų.

XVI amžiuje Mažojoje Lietuvoje išleista 17 lietuviškų spaudinių. 1653 metais D. Kleinas lotynų kalba išleido lietuvių kalbos gramatiką, o 1666 metais – dvi giesmių knygas lietuviams liuteronams.

XVII amžiuje išleisti 24 lietuviški spaudiniai. 1706 metais J. Šulcas išleido pirmą pasaulietinę grožinę knygą „10 Ezopo pasakėčių“ lietuvių kalba. Knyga įrodė, kad „grynais ir gerais lietuviškais žodžiais, kuriuos ir paprastas lietuvis supranta“, rašyti galima.

1747 metais P. Ruigys išleido lietuviškų dainų rinkinį su vertimu į vokiečių kalbą. 1747 metais Karaliaučiuje jis išleido lietuvių – vokiečių ir vokiečių – lietuvių kalbų žodynus. XVIII a. septintame dešimtmetyje K. Donelaitis parašė garsiąją poemą „Metai“, šešias eiliuotas pasakėčias bei kelis eilėraščius vokiškai.

XVIII amžiuje iš viso buvo išleisti 232 lietuviški spaudiniai.

1818 metais Liudvikas Rėza išleido Donelaičio „Metus“ (poemai pavadinimą parinko Rėza). Poema parašyta hegzametru, sodria, vaizdinga, svetimybėmis neužteršta kalba. Ji išversta į daugelį pasaulio kalbų. Užsienio lingvistų nuomone, jei „Metai“ būtų parašyti kuria nors Vakaruose žinoma kalba, jų vieta būtų šalia Homero „Iliados“.

1825 metais Rėza išleido lietuviškų dainų rinkinį „Dainos“. Jame lietuvių ir vokiečių kalbomis pateikė 85 dainas. Rinkinį recenzavo pats J. V. Gėtė.

1843–1849 metais išleistame vokiškai parašytame dviejų dalių darbe „Lietuvių kalbos tyrinėjimai“ F. Kuršaitis nagrinėjo lietuvių kalbos gramatikos ypatumus. 1876 metais jis išleido „Lietuvių kalbos gramatiką“, kuria vėliau buvo naudotasi norminant literatūrinę kalbą. Kuršaitis parengė lietuvių – vokiečių ir vokiečių – lietuvių kalbų žodynus, suredagavo senąjį Biblijos lietuvišką vertimą ir kt.

1865 metais A. Šleicheris parašė pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką, kuria rėmėsi ir Kuršaitis ir kuri daug ką paskatino domėtis lietuvių kalba.

Kai lyginamasis indoeuropiečių kalbų mokslas nustatė, kad lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos grupei, kurią sudaro lietuvių, latvių ir jau išnykusi prūsų kalba, Europos lingvistai susidomėjo lietuvių kalba, Mažosios Lietuvos autochtonų – lietuvininkų – kultūra, papročiais, buitiniu gyvenimu. Šioje srityje didelį darbą nuveikė vokiečiai mokslininkai ir inteligentai: E. Wagneris, T. Lepneris, M. Pretorijus, J. Herderis, G. Lessingas, I. Kantas, J. V. Gėtė ir kt. Jie ragino saugoti lietuvybę, kalbą, raštiją, smerkė vokiečių administracijos vykdomą vokietinimą. Anuo metu buvo manyta, kad lietuvininkus greitai ištiks prūsų likimas. Nuojauta beveik išsipildė XX amžiaus viduryje.

Lietuvininkų likimas

Vakarų Europos Švietimo epochos demokratinės idėjos bei techninė–pramoninė revoliucija greitai pasiekė Prūsiją. 1770 metais valstiečiai tapo piliečiais, 1807 metais panaikinta baudžiava. Dauguma lietuvių valstiečių tapo vokiečių žemvaldžių samdiniais. Suaktyvėjo ne tik administracijos skatinimas, vokietinimas, veikė ir ekonominiai motyvai – tapti vokiečių buvo naudinga, netgi prestižiška. Didžiojoje Lietuvoje buvo priešingai – tapti rusu buvo gėdinga. Todėl nutautėjimas Prūsijoje vyko gana sparčiai, o Didžiojoje Lietuvoje rusifikacija visiškai sužlugo.

1865 metais lietuvių kalba buvo išstumta iš mokyklų, teismų, valstybinių įstaigų, netgi iš bažnyčios. 1871 metais Prūsų karalystė sujungė visas vokiečių hercogystes ir susikūrė Pirmasis Reichas. Pirmuoju Reicho kancleriu tapo Oto fon Bismarkas, pramintas „geležiniu kancleriu“. 1876 metais vokiečių kalba paskelbta valstybine. Baigėsi autochtonų teisių gerbimo epocha, prasidėjo lietuviškos raštijos nuosmukis. Tačiau lietuvininkų ryšiai su Didžiąja Lietuva nenutrūko – spaudos draudimo metais Mažojoje Lietuvoje buvo spausdinama draudžiamoji literatūra. Lietuviška dvasia labiau gyva išliko dešiniajame Nemuno krante – Klaipėdos krašte.

1736 metais Mažojoje Lietuvoje buvo 80 proc. autochtonų – lietuvių, skalvių, nadruvių, sembų ir kitų genčių, 1837 metais – 33 proc., 1900 metais – 20 proc. Hitleris tą procentą dar sumažino, o bolševikai, Vakarų demokratijų Potsdame palaiminti, tą procentą kairiajame Nemuno krante privedė prie nulio: tuos lietuvius ir vokiečius, kurie nespėjo pasitraukti į Vakarus, išpjovė, ir seną baltų kraštą pavertė „iskonno russkim“. Kad niekas tuo nesuabejotų, žilą senovę menančius istorinius vietovardžius pakeitė bolševikiškai bukais ir beprasmiais, kaip antai: Kaliningradas, Sovetskas, Gusevas, Rybačis ir t. t. „Demokratinė“ Rusija tą nusikaltimą istorijai, mokslui ir kultūrai, deja, laimina…

Nors mūsų raštai vos 400–450 metų, jos nueitu keliu bei nūdienos rezultatais galime džiaugtis. Kartu pravartu pamąstyti, kas labiausiai stengėsi, kad mūsų kalba būtų laikoma „piemenų ir mužikų“ kalba, kurios Dievas esą nesupranta.

Faktai rodo, kad nutautėję žmonės tampa aršiausiais naujos tautybės fanatikais. Taip XIX–XX amžiuje buvo Mažojoje Lietuvoje, tas pats mūsų dienomis vyksta Vilnijoje. Šį apgailėtiną reiškinį patvirtina didėjančios pastangos diskriminuoti lietuviškas mokyklas Šalčininkų rajone ir kt.

Ką grėsminga globalizacija atneš daug iškentėjusiai vienai seniausių Europoje kalbų?..

© 2008 „XXI amžius“