Atnaujintas 2008 gegužės 7 d.
Nr.34
(1627)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Apie į nebūtį nugrimzdusius knygnešių laikus

Edvardas ŠIUGŽDA

Neišvengiamai viskas nueina į praeitį ir į užmarštį. Ir tie sunkūs, daugiau nei prieš šimtą metų buvę laikai, kai mums buvo uždrausta turėti savo spaudą, ir naujųjų laikų okupacijos metai, kada teko grumtis už lietuvišką mintį ir žodį, prisimenami tik ypatingomis progomis. Matant, kaip laisvės sąlygomis daugybė vertybių netenka žavesio ar praranda prasmę, kyla eretiška mintis: Dievas ir buvo davęs tuos sunkius laikus, kad išmokytų mus stiprėti varge, kad savo dvasia mes pasijustume atsparesni už žymiai galingesnį priešininką, kad prarastume baimę prieš jį. Kai neturėjome galimybės lietuviškas knygas ar laikraščius spausdinti savo krašte, vyskupas M. Valančius sukūrė knygnešių tinklą, tą niekur kitur pasaulyje nepakartotą fenomeną, ir šimtai paprastų valstiečių, kad ir už nedidelį pinigėlį, dažnai padedami savo bendrapiliečių žydų – „šmuglerių“ (tai irgi mažai kam žinomas ir mažai patirtas fenomenas), rizikuodami savo laisve, veždavo knygų glėbius per sieną ir... dažnai patekdavo žandarams į nagus, o paskui ir į tolimus sibirus. Bet tais sunkiais laikais radosi lietuviška spauda, literatūra, kuri, reikia tiesiai pasakyti, iki tol Didžiojoje Lietuvoje (priešingai nei Mažojoje Lietuvoje) nebuvo pasiekusi jai tinkamų aukštumų. Praėjus po spaudos atgimimo 40 metų, vėl teko patirti okupanto kėslus – buvo uždrausta lietuviška mintis ir leidžiama tik komunistinė, tautos istoriją neigianti propaganda, o partizanams teko kovoti ne tik ginklu, bet ir spauda. Tuo nesunku įsitikinti peržiūrėjus sovietinių saugumiečių sudarytas bylas Laisvės kovotojams – akivaizdžiai matyti, kad enkavėdistai daugiausia aiškindavosi ne partizanų (vadinamųjų banditų) „teroro“ aktus, bet pogrindinės spaudos leidimo ir platinimo kelius. O ir vėliau, jau nutilus partizanų kovos šūviams, tauta kovojo spausdintu žodžiu. Įsigalėjus lietuvio sąmonei nepriimtinai kolūkinei santvarkai, sustiprėjus kitoms priespaudos formoms, o ypač ateistiniam genocidui, tauta vis dėlto surado savyje jėgų vėl imtis jai reikšmingo laisvo spausdinto žodžio, vėl sužadinti viltį, kad priespauda nėra nei visagalė, nei amžina. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, paskui atsiradusi „Aušra“, „Vytis“, „Laisvės šauklys“, „Pastogė“, „Rūpintojėlis“, „Viltis“, „Lietuvos ateitis“, „Tiesos kelias“, „Alma Mater“ bei kiti periodiniai tautiniai ir katalikiški pogrindžio (taip pat ir spaustuvės „ab“) leidiniai gąsdino okupacinę kolaborantų valdžią. Apie 1980 metus Lietuvoje ėjo arti 20 pogrindžio leidinių, ir KGB agentai su didžiausiu uolumu ieškojo po Lietuvą, visą Sovietų Sąjungą ir netgi po visą pasaulį, kas leidžia lietuvišką spaudą ir prisideda prie jos platinimo. Aišku, tuometinis režimas turėjo pakankamai represinių jėgų, totalų sekimo tinklą, tad nesunkiai susidorojo su pogrindžio spaudos leidėjais bei platintojais.

Prisimenu, kaip mes, nuo 1975 metų nedidelių pogrindyje veikiančių būrelių nariai (tarp kurių šmėžuodavo ir užverbuoti agentai, uoliai įdavinėję mus KGB), klausydamiesi išmintimi alsuojančių vienuolės Gemos Stanelytės minčių iš tada slapta perskaitytų Antano Maceinos ar kun. Stasio Ylos raštų (išleistų, aišku, tik išeivijoje ir čia, į okupuotą Lietuvą, slapta atvežtų pasiaukojusių žmonių), su didžiausiu entuziazmu puldavome juos skaityti. „Kronika“, „Aušra“ ar „Rūpintojėlis“ mums buvo tyriausias šaltinio vanduo tame maurais pritvinkusiame pelkyne, kurį sudarė sovietinė propagandinė spauda su savo šūkiais apie greitą komunizmo pergalę. Kai 1986 m. gegužės 22-ąją šešetas saugumiečių, septintą valandą ryto sugužėję į mūsų nedidelį butą Kaune, V. Krėvės (tada TSRS 50-mečio, štai kaip „svarbiai“ skambėjo gatvės pavadinimas) prospekte, darė kratą – ko jie ieškojo? Pistoletų? Granatų? Automatų? Kulkosvaidžių? Ne, jie ieškojo lietuviškos spaudos. Ne oficialiosios, ne sovietinės, ne komunistinės propagandos – jie ieškojo tautinės katalikiškos spaudos, lietuviškų knygų. Jie daug ką norėjo surasti, nes už trisdešimt sidabrinių jiems parsidavę šnipai raportavo – pas jį, antisovietčiką, galėsite rasti daug antitarybinės literatūros, jis, antisovietčikas, tikrai daugina įvairią antisovietinę spaudą. Tikėdamiesi surasti daug, nerado beveik nieko – mat kratos išvakarėse keletą vienos padaugintos knygos egzempliorių išsinešė draugas, o ir šiaip dauginamos spaudos niekada ilgai nelaikydavome namuose. Tiesa, jau pirmąją kratos valandą jie surado! Surado didžiulį siaubą jiems sukėlusį antitarybinį kūrinį – Amerikoje Broniaus Kviklio išleistą „Kaišiadorių vyskupiją“, vieną iš penkių tuo metu išleistų enciklopedinių knygų apie Lietuvos vyskupijas (kaip tik ją rengiausi padauginti keletu egzempliorių). Aišku, saugumiečiai suprato, kad tai nedidelis įkaltis – nepasodinsi į kalėjimą už užsienyje išleistą knygą, nors ir nemalonių jiems faktų prirašytą. Užtat net septynias valandas plušėjo, krėsdami nedidelį butelį. Sunkios tai buvo valandos. Žmona, stengdamasi nuslėpti jaudulį, pasiėmė iš japonų kalbos mano darytą techninį vertimą ir įrašinėjo trūkstamas formules. Tai siutino saugumiečius – kaipgi ši jauna moteris neišsigąsta mūsų, galingųjų?! Mes galime jus supūdyti Sibire! Saugumiečiai kabinėjosi prie kiekvieno lapelio, užrašo ar nuotraukos (ypač kun. A. Svarinsko), Vyčio ženklelio – jiems atrodė, kad tai antitarybinė propaganda arba su ja susiję dalykai. Abu su žmona stengėmės įrodyti kratą dariusiems saugumiečiams, kad straipsnelis apie Vytį iš prieškarinio žurnalo nėra antitarybinis – juk ir „Tarybinėje enciklopedijoje“ minima Vytis. Ir senųjų indų aforizmai, atšviesti iš rusiškos knygelės, tikrai nėra antitarybiniai.

Kratai vadovavęs gana mandagus jaunas saugumietis netikėjo – jis buvo gavęs nurodymą paimti bet kurias kopijuotas medžiagas. Mums vis dėlto pavyko jį įtikinti – nei straipsnio apie Vytį, nei Vyties ženkliukų, prisegtų ant kepuraitės, nei senovės Indijos aforizmų saugumiečiai nepaėmė. (Vėliau, Sausio 13-ąją, jis buvo tarp tų nedaugelio saugumiečių, iš KGB perėjusių į naujosios Lietuvos pusę – manau, kad tam kažkiek turėjome įtakos ir mes su žmona. Tačiau ir dabar nenorėčiau viešai skelbti jo pavardės – gal sugadinčiau jo karjerą.) Bet užtat kiti du saugumiečiai – vienas jau daręs slaptą kratą pas žmoną jos darbe, kitas vadinamasis kviestinis – ypač šėlo: jiems vis vaidenosi kambariai prigrūsti antisovietčinos. (Po dvejų metų „kviestinis“ vienoje mokykloje jau vadovavo Sąjūdžio grupei, o paskui tapo žymiu verslininku – štai kaip mokama „prisitaikyti“.) Bet tada tarp mūsų turėtų arti 3000 knygų bibliotekos jie nieko inkriminuojančio beveik taip ir nesurado. Paskui dar buvo ilgi tardymai – ir Kaune, ir Vilniuje. Tardė ne tik mane (formaliai kratą jie darė tik pas mane), bet ir žmoną. Tardė ilgai ir įkyriai. Ir beveik visi klausimai buvo apie spaudą. (Man labai įdomu, kurgi dabar yra tie kratą pas mus dariusieji ir mus tardę kagėbistai. Kokiu pelningu verslu jie užsiiminėja? Kokiais nepriklausomos Lietuvos apdovanojimais jie yra apdovanoti?)

Beveik dvidešimt metų trukęs neginkluotos pogrindžio kovos laikotarpis davė savo vaisių – demokratėjant imperijai atsirado prielaidos nepriklausomai, patriotinei spaudai, kuri kartu su prieš 20 metų įsikūrusiu Sąjūdžiu kvietė tautą į kovą už nepriklausomybę. Deja, netrukus po nepriklausomybės atkūrimo visi idealieji pogrindyje suformuoti ir tautai būtini spaudos laisvės principai buvo ne tik užmiršti, bet ir paminti. Tampame keista šalimi, kurioje tauta, taip vertinusi laisvą ir dorą spausdintą žodį, pasimeta tarp pelno bet kuria kaina siekimo ir tautos kvailinimo. Per dvidešimt metų nuo tautai atstovavusios Sąjūdžio spaudos idealizmo įsigalėjo bulvarinė spauda. Skundžiasi kultūrininkai, skundžiasi politikai ir kunigai, kad Lietuvą užplūdo bulvarinis skaitalas, kad nėra geros spaudos, bet vis vien visi susidomėję skaito... bulvarinę spaudą. Skandalais, nešvankybėmis ir nuogybėmis permirkęs „Vakaro žinių“ laikraštis giriasi, kad jį jau skaito daugiau nei milijonas skaitytojų, t.y. faktiškai beveik kiekvieną Lietuvos šeimą pasiekia nešvaraus laikraščio nuodai, niekuo neprimenantys knygnešystės ar prieškario metų spaudos.

Tuo tarpu katalikiška spauda, ypač toji, kuri siekia ir tautinių vertybių, stovi ant išlikimo ribos. Jeigu prieškario Lietuvoje ėjo kelios dešimtys katalikiškų leidinių bendru kelių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu, tai dabar ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų katalikiškos krypties leidinių tiražai siekia vos vieną kitą tūkstantį egzempliorių. O kas dabar, laisvės sąlygomis, skaito šviesųjį S. Ylą ar gilųjį A. Maceiną, kurie tada, sovietiniais ateizmo metais, buvo taip godžiai skaitomi, slapta dauginami, kiekvieną minutę rizikuojant pakliūti į žiaurių saugumiečių rankas? Jeigu jų raštai dabar ir išeina, tai tik kelių šimtų egzempliorių tiražu, ir tai dulka knygynų lentynose, religijos skyriuose. Lietuva tampa šalimi, mažiausiai skaitančia lietuvišką spaudą, kurioje beveik neliko tautiškos minties rašytojų – visus juos į savo centrifugą įsiurbė kosmopolitinis pasaulis. Pagal kai kurias viešosios nuomonės apklausas, katalikišką spaudą skaito tik trys procentai Lietuvos gyventojų. Užtat sklinda įvairių sektų spauda ir literatūra – ją skaito net 17 proc. Lietuvos gyventojų. Visas sunkiomis okupacijos sąlygomis uždirbtas kapitalas pradingo kaip gražus sapnas. Ir, kas keisčiausia, niekas dėl to nesisieloja. Kai kiekviena visuomenės struktūra, kiekviena bendruomenė siekia, kad jos keliamos nuostatos ir vertybės būtų kuo plačiau paskleistos tarp žmonių, katalikai nesutaria tarpusavyje, ar Lietuvai reikia katalikiško dienraščio. Dar skaudžiau, kad mielai leidžiama numirti katalikiškam laikraščiui, nes jis esą leidžiamas tik „mažai grupei“. Nejaugi tiek yra kentėta, tiek rizikuota, kad lietuviška krikščioniška spauda būtų sutrypta, sunaikinta, o vešėtų tik bulvarinė, kosmopolitinė, parsidavėliška, beidėjinė spauda? Lietuvoje tampa įprasta, kad laikraštis, nuosekliai besilaikantis savo pozicijų (ypač krikščioniškų, patriotinių, dešiniųjų), smerkiamas, esą jis dirba mažai grupelei skaitytojų. Koks provincialumas ir kokia netolerancija, koks neprincipingumas! Dar neseniai kovoję pogrindžio spaudoje už aiškią poziciją, dabar ją smerkiame ir net reiškiame neapykantą. O juk apie būtinybę platinti ir remti katalikišką spaudą neseniai kalbėjo Šventojo Sosto atsakingi atstovai. Deja, Lietuvoje jokių viltingesnių pokyčių šioje srityje nėra.

Skaitytojams pranešame džiugią žinią, kad nepaisant susidariusios sunkios padėties „XXI amžius“ ir „Kregždutė“ bus leidžiami iki šių metų pabaigos. Tai šiuos laikraščius parėmusių skaitytojų, o ypač Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos paramos nuopelnas. Tačiau „Kregždutę“ leisime labai sunkiomis sąlygomis – nemokėdami atlyginimo (nei minimalaus, nei pusės etato dydžio) pasiaukojančiai redaktore dirbančiai Mildai Telksnytei. Kitaip „Kregždutę“ tektų tuoj pat uždaryti. Taigi tik redaktorės pasiaukojimo dėka iki šių metų pabaigos ir gyvuos „Kregždutė“. „Kregždutę“ leisti iki šių metų pabaigos nutarėme, atsižvelgdami į mažųjų skaitytojų prašymus – argi galime palikti juos be katalikiško, be tautiško laikraštėlio. Nors kai kuriems, net ir labai dažnai kalbantiems apie krikščioniškas tiesas, atrodo, kad mūsų mažieji gali apsieiti be jų sielai artimo laikraštėlio, be jame publikuojamų eilėraštukų, žaidimų, kryžiažodžių, rebusų, piešinėlių, apsakymų.

Taigi prenumeruokite ir skaitykite „XXI amžių“ ir „Kregždutę“ ir tuo prisidėkite prie šių katalikiškų laikraščių išlaikymo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija