Atnaujintas 2008 gegužės 14 d.
Nr.36
(1629)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kai dingdavo tie, kurie mylėjo savo tėvynę

Aš, Marijona Natalija Karasevičiūtė-Butanavičienė, gimusi 1929 metų spalio 21 dieną Marijampolės apskrityje, Liubavo valsčiuje, Kovų kaime. Baigiau Reketijos mokyklos keturis skyrius, kur dirbo Lietuvos patriotai – mokytojai Vidūnas, Vidūnienė, B. Šilingis. Jie teikė ne tik mokslo žinias, bet ir mokė mylėti tėvynę. Mūsų namuose susirinkdavo daug kariškai apsirengusių vyrų – šaulių. Jie kalbėdavo apie Vilnių, Klaipėdą... O kaip nuostabiai dainuodavo: „Kils iš dulkių Gediminas, žilas kalnas sudrebės!“ Tai buvo 1938-1939 metai...

Bet atėjo 1940-ieji – siaubo metai. Pradingo visi tie vyrai. Užtat pamačiau vietinius rusus – jie įsikūrė Reketijos mokykloje. Mūsų kaimynus Jurkynus (iš Salaperaugio kaimo) išvežė į Sibirą. Salaperaugyje taip pat įsikūrė sovietinių kareivių „zastava“.

O 1941 metų biržely pamačiau vokiečių kareivius. Jie mūsų kieme prie šulinio prausėsi, juokavo, vaikams dalijo šokoladą. Šiek tiek vokiečių kareivių pasienyje pasiliko. Bet tai buvo invalidai arba sužeistieji. Jie ateidavo gaudyti varlių iš mūsų tvenkinio.

Artėjant frontui mane ir kaimynų mergaitę kėsinosi pagrobti ir išsivežti vokiečių kareiviai, bet mums pavyko ištrūkti. Ana mergaitė sudavė vokiečiui per pypkę, kuri iškritusi apsvilino jo baltinius. Tuo pasinaudojusios mudvi išsprūdom ir pasislėpėm rugiuose. Vokiečiai kažką šaukė, paskui išvažiavo.

Netrukus miške rinkdama spanguoles pamačiau žemai praskrendančiame lėktuve vokiečių lakūną, iškišusį galvą. Išgirdau šūvius. Išbiro mano uogos, o kulkosvaidžio serija nušovė kaimynų karvę.

1944 metais artėjant frontui tėtis įtaisė slėptuvę savo šeimai (mūsų buvo keturi vaikai). Naktį kluone buvo apsistoję daug vokiečių. Prieš auštant jie išėjo, o ryte pasirodė sovietų kareiviai, kurie paliepė greit pasitraukti į rytų pusę, nes čia būsiąs didelis mūšis. Tėvai paskubom susikrovė daiktų ir maisto į vežimą. Prie vežimo prisirišo vieną karvę, kitus gyvulius paleido ir pajudėjome link Sangrūdos. Turėjome ir kibirą pienui košti.

Pakeliui pamatėme, kaip sovietai vedasi devynis vokiečius belaisvius. Mus kareiviai sustabdė. Atidengė kibirą su pienu, plokščiu aliuminio puoduku samstė pieną, pjaustė forminę duoną ir vaišino belaisvius. Vieno belaisvio galva buvo sužeista ir vis dar bėgo kraujas.

Mums buvo įsakyta eiti toliau. Vos pajudėję už nugarų išgirdome šūvius. Tai sovietų kareiviai sušaudė ką tik vaišintus belaisvius. Lavonai krito į pakelės pelkę, kurioje augo spanguolės, o šlapesnėse vietose žydėjo baltos lelijos.

Brolis vedė karvę, aš nešiau kibirą, o priešais – daugybė sovietų kareivių, purvinų, apiplyšusių, basų, kojas apsivyniojusių kažkokiais bintais. Ausyse tebeaidi šūviai, akyse – kruvinos lelijos... Iš mūsų atėmė arklį. Susitikę besitraukiančią kaimynų šeimą, daiktus perkrovėme į vieną bendrą vežimą ir taip pasiekėme Dzūkiją.

Jau grįžus tėviškėn 1944 metų lapkričio mėnesį kieme pamačiau daug kareivių iš Reketijos ir Salaperaugio „zastavų“. Jie išsivedė tėtį Vincą ir brolį Juozą (gim. 1924 m.). Brolis Vincas (gim. 1927 m.) slapstėsi Santakos kaime pas Juozą Citavičių, bet ir jį suėmė. Nuėjau į Pagraužius pas dėdę Joną Dadurkevičių – dėdė irgi suimtas. Vyriausias dėdės sūnus kalbėjo, kad reikia priešintis okupantams, nes vis tiek bus žudynės, trėmimai.

Mano brolis Vincas, 1945 metų gegužės mėnesį grįžęs iš Marijampolės kalėjimo, įsijungė į partizaninę veiklą ir pas Juozą Citavičių klojime įrengė dvi slėptuves, kur apsigyveno broliai Račiai iš Reketijos kaimo, Sigitas Kajokas ir kiti.

Kai atėjau į Liubavo valsčiaus kontorą paso, mane priėmė jaunas tamsaus gymio vyras, kuris kalbėjo lietuviškai su akcentu. Jis pradėjo klausinėti, kur mano tėvas, broliai, pusbroliai. Atsakiau, kad tėvas – Karagandoje. Jis pakvietė prie žemėlapio pažiūrėti, kur ta Karaganda. Vyras kalbėjo: „Būk gera mergaitė, viską papasakok, kur tavo brolis, pusbroliai. Tuomet mudu apsivesime ir nuvažiuosim į Karagandą tėvo aplankyti“.

Kai jam atsakiau, kad už ruso niekuomet netekėsiu, vyriškis taip trenkė per veidą, kad akimirksniu nulėkiau į kampą. Tada priėjęs primynė man dešinę ranką, atidaręs duris parodė mažą kambarėlį su grotomis ant lango ir cementinius gultus ir pasakė: „Kai čia pabūsi tris paras, tau bus geras ir rusas!“

Tuo metu į kabinetą įėjo milicininkas Stasys Kubelda. Su tardytoju kažką rusiškai pasikalbėjo. S. Kubelda paliepė man eiti namo. Vakare į namus atjojo pats S. Kubelda ir patarė pasislėpti. Išėjau į Santakos kaimą. Brolis Vincas supažindino su aukštaūgiu juodabarzdžiu vyriškiu „Labučiu“, kuris mane nuvežė Marijampolėn pas gydytoją. Ten gyvenau visą mėnesį. Gydė rankos pirštus, sutraiškytus enkavėdisto bato. Gydytoja perduodavo man ir medikamentus, reikalingus sužeistiems bei sergantiems partizanams. „Labutis“ parūpino man naują gimimo liudijimą.

Pas Citavičius pradėjau gaminti maistą partizanams, mezgiau jiems kojines, pirštines, megztukus. Vytautas Račius-Ąžuolas man davė slapyvardį „Plaštakė“. Labai domėjausi pogrindžio spauda ir dainomis – nebuvo tokios dainos, kurios nemokėčiau.

Kažkas partizanus išdavė ir keli žuvo. Sigitui Kajokui kulka nutraukė pirštą. Partizanai išdavyste įtarė šeimininką Citavičių. Atėjo jo tardyti ir nuteisti. Apie įvykį pranešėme apylinkės pirmininkui J. Damarodai. Netrukus sodybon atplūdo stribai. Jie nieko nesakė, tik dalijosi Citavičių turtą, pjovė kiaules, išsivedė karves.

Gyvenau pas K. Jakimavičienę, vėliau pas Garbauskus Sūsninkų kaime. Ten irgi lankydavosi partizanai. Tėvelis iš Karagandos laiškus galėjo rašyti tik rusiškai. Reikėdavo ieškoti žmogaus, kuris galėtų perskaityti ir parašyti atsakymą. Tada nusipirkau rusų-lietuvių kalbų žodyną ir pati ėmiau versti ir rašyti laiškus. Mama kreipėsi net į rašytoją Antaną Venclovą, pažįstamą iš jaunystės dienų, kad išlaisvintų tėtį iš kalėjimo, bet A. Venclova atsakė: „Onute, negaliu padėti...“

Sutikau J. Lukšą-Daumantą su draugais, grįžtančius iš Lenkijos. Jie buvo pavargę. Prašė duonos ir saldinto vandens. Sakė, kad tai pašalina nuovargį. Vienas po kito žuvo pažįstami ir giminaičiai partizanai. O mūsų šeimyna slapstėsi nuo išvežimo. Mažas sesutes, susodinę į miškus, per sniegą ir vandenį apkasais nešdavome pas kaimynus, kad blogos akys nepamatytų. Mes vos pavilkdavome maišus, o sesutėms, kad neverktų, sakydavome: „Tylėkite, nes išgirs rusai ir paims, kaip Tėtį!“

Vis tiek 1949 metais mūsų namų neaplankė nelaimė. Salaperaugio užkardoj keičiantis sargybai pasigesta dviejų kareivių, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, išsprukę „pas mergas“ į Žaliosios kaimą užsibuvo... O nusigėręs viršininkas greitomis nusprendė, kad kareivius pagrobė partizanai. Ir drauge su kitu kareiviu išjojo ieškoti pas artimiausią „banditų“ šeimyną...

Naktį išgirdome šuns lojimą ir šūvius. Šuo sucypė ir nušautas nutilo. Mama uždegė lempą. Įsibrovė girtas „načialnikas“: „Kur kareiviai?“ Pasigirdo bildesys. Mamą mušė, spardė, lempa užgeso. Aš gulėjau kitame kambaryje, sesučių galvas pridengiau, bijojau, kad jos nepravirktų ir kad neišgirstų „načialnikas“. Mamą radau tarp spintelės ir lovos. Lūpos kruvinos, dantys išmušti, dešinė ranka sulaužyta. Mama tik tepasakė: „Gerai, vaikeli, kad tavęs neieškojo. Geriau būtume išvežti į Sibirą. Ten jau visa mūsų giminė. O čia visi svetimi ir visų reikia bijotis“. Po kankinimo mama, būdama 47 metų, atrodė kaip 80 metų senelė – pražilo, veidas kreivas.

Netrukus reikėjo „pasirašyti“ į kolchozą...

Marijonos Butanavičienės užrašus spaudai parengė
Aleksandras Jakubonis

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija