Atnaujintas 2008 gegužės 16 d.
Nr.37
(1630)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Už patvaresnę šeimą

Dar prieš šešias dešimtis metų nutraukiančių santuoką buvo mažuma, nors išgyventi buvo sunkiau per karą ir tuojau po jo. Tada skyrybų vengta, buvo paisoma Bažnyčios tradicijos, nes pagal ją santuoka yra nesuardoma.

Komunistinis prievartinis ateizmas uždraudė Bažnyčiai kištis į mokymo ir auklėjimo procesą, ją pakeitė materialistinis-ateistinis švietimas. Valdžia persekiojo Bažnyčios mokymo skleidėjus, Dešimtį Dievo įsakymų pakeitė komunistų partijos ateistinės nuostatos. Buvo stebima, kad pagal juos gyventų ir šeima, ir visa visuomenė. Tai buvo vadinama liaudies masių aklėjamuoju darbu.

Dėl savisaugos vengdama sąlyčio su Bažnyčia, visuomenė praranda jos suformuluotas vertybes, moralines nuostatas. Nusilpus tikėjimui, nebe nuodėmė ir nesantuokinis seksas, ir vedusių svetimavimas. Šias nuodėmes nuslėpę išpažintyje, Bažnyčios ėmė vengti ir tikintieji, nutoldami nuo sakramentinio gyvenimo, kaip vieno ir dvasinio gyvenimo pamatų, formalumu tapo religinės apeigos ir pats tikėjimas.

Neišpažinta nuodėmė atsigręžia prieš žmogų, nes žmogus nenori likti kaltas prieš savo sąžinę. Atsisakęs Dievo, jis ją formuoja pats „(...) kad (...) išsaugotų tikėjimą ir gryną sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 18-19).

Atgavus nepriklausomybę daugelis jau buvo praradę tikėjimą arba tikėjo į savaip suprasto Dievo įvaizdį. Ir toliau tuštėja bažnyčios – gyvojo Dievo namai, mažėja pašaukimų į dvasininkų luomą. To priežastys glūdi ir Vakarų kultūroje, kurią perima įgijusi laisvę mūsų tauta ir visuomenė. Viena vertus, ši kultūra formuoja savo vertybes. Tačiau nuo XX amžiaus vidurio Vakaruose ėmė formuotis nevaržomos asmens laisvės kultūra, kai užsimota išsilaisvinti nuo šeimos ir visuomenės tradicinių nuostatų. Be to, Vakaruose krikščionybei (ne mažiau kaip valstybinė ateizacija Rytuose) pakenkė pinigo ir malonumų siekis. Išplito liberalus sekuliarizmas, pagrįstas principu „Tu, Dieve, – sau, aš – sau!“ Viena iš jo apraiškų – hipių sąjūdis. Visoje Europoje, išskyrus Lenkiją, Airiją ir Maltą, buvo įteisinti abortai, o Olandijoje ir Belgijoje įteisinta homoseksualų santuoka. Europos Sąjungos Konstitucijoje atsisakyta teiginio, kad Europos kultūros šaknys yra krikščionybėje.

Visa tai negalėjo neatsiliepti šeimų gyvenimui. Vien kūniška meilė neatsveria nesutarimų šeimoje, dėl tų nesutarimų ji ima blėsti.

Kaip kūno gyvybė paklūsta materialios Visatos dėsniams, taip žmonijos sąžinėje yra įspausti dvasinio gyvenimo dėsniai. Šie dėsniai duoti dėl veikimo Piktojo, kuris dar Rojuje žlugdančiai paveikė pirmųjų žmonijos tėvų sielas. Šį Piktojo palikimą perėmė jų vaikai ir vaikaičiai, o su jais kartu ir mes. Dėl to tęsiasi kova tarp gėrio ir pikto sieloje, šeimoje, visuomenėje. Liberaliu sekuliarizmu Piktasis žlugdo krikščionišką Dievo sampratą ir atsakomybę, kartu plėsdamas savo įtaką sieloms.

Virš minėtų šeimos nepatvarumo priežasčių yra dar viena, nesusijusi su pasaulėžiūra, – šeimos formavimas paliktas savieigai ir visuomenėje, ir valstybėje, jaunas žmogus paliktas vienas.

Santuoka yra ir vienas antram įsipareigojimas, todėl yra bendrų santuokos principų, kuriuos derėtų aptarti dar iki santuokos. Jei ne ypatingos pastangos, tai asmuo ateityje vargu keis savo elgseną. Štai keletas tokių principų – saugoti šeimos ir asmenines vienas kito paslaptis; derinti savo elgesį atsižvelgiant į šeimos poreikius; planuoti vaikus, ir tuo atveju, kai viena pusė yra nevaisinga; nekritikuoti vienas kito vaikų akivaizdoje, kartu tartis dėl jų auklėjimo; aptarti vaikų auklėjimo klausimus, kai vienas ateistas, antras tikintis arba kai abu priklauso skirtingoms religijoms; atsižvelgti į giminių vedybinio gyvenimo patirtį.

Dėl nesutarimų šeimoje kreipiamasi į psichologo tarnybą, bet tai įvyksta dažniausiai tada, kai jie jau būna pasiekę kritinę ribą. O šeimoje tenka spręsti sudėtingus ir labai įvairius klausimus. Pavyzdžiui, kaip iš negabaus tapti sumaniu ir išmintingu, išglebusiam tapti valingu, kaip tinginiui, nevalai tapti darbščiu, kruopščiu, tvarkingu. Arba nuo išlaidumo pereiti prie taupumo, o šykštumą pakeisti dosnumu, išgyvendinti godumą ir pavydą. O kaip skiriasi asmenys – vieni nekantrūs, užsiplieskę kiti kantrūs, ramūs, vieni šiurkštūs, pikti, kerštingi kiti švelnūs, geri, atlaidūs. Koks platus spektras tarp bausmės ir gailestingumo! Kaip priešiškumą ar išdavystę pakeisti į draugystę ir ištikimybę, o neklusnumą – klusnumu ir t. t.

Kai toks platus sielos savybių spektras, suprantama, kodėl nėra specialybės, kurią išstudijavus būtų galima sumažinti blogąsias savybes ir pagausinti gerąsias. Psichologo specialybę studijuoja nedaugelis, o kur mokytis likusiems? Vos dėlto manau, kad iniciatyvą turėtų parodyti ir valdžia. Reikėtų įvesti visuotinį švietimą, į tą procesą įtraukiant ir aukštąsias valdžios instancijas. Turėtų veikti šeimos santykių komitetas, kuris koordinuotų šeimos mokymo struktūras. Komiteto nariais būtų ir pasauliečiai, ir pagrindinių religinių bendrijų atstovai. Toks kelias, žinoma, neatitinka principo, kuris reikalauja, kad Bažnyčia būtų atskirta nuo valstybės (šis principas, be kita ko, ydingas ir keistinas principu „Valstybė remia šalyje teisiškai pripažintas religijas“).

Komitetas atrinktų patvarios šeimos kūrimo kriterijus, kurtų mokymo-auklėjimo metodikas. Dauguma teigiamų sielai savybių priimtinos tiek ateizmo, tiek ir religijos šalininkams, todėl neturėtų būti didelių prieštaravimų dėl šeimos kūrimo kriterijų. Reikėtų peržiūrėti mokymo programas, vadovėlius, peržiūrėti mokymo procesą, sugrąžinti mokyklų inspektoriaus pareigybę. Vidurinėje mokykloje vyktų šeimos auklėjimo pamokos, aukštojo mokslo įstaigose turėtų būti skaitomas šeimos psichologijos kursas.

Švietimui išleistos lėšos neprapultų veltui – taptų patvaresnė šeima, pagerėtų vaikų psichinė ir fizinė sveikata, besituokiantys jaustų pareigą geriau pažinti vienas kitą, kartu rimčiau pasirengtų gyvenimui santuokoje. Svarbus tikslas pateisina platų užmojį.

Vytautas PUODŽIUKYNAS

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija