Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Zenonas Ivinskis: mokslininkas, visuomenininkas, šviesios sielos žmogus

Dr. Aldona Kačerauskienė

Gegužės 25-ąją sukanka šimtas metų nuo prof. habil. dr. Zenono Ivinskio gimimo. Profesorius mirė 1971 metais, per Kūčias Bonos (Vokietija) ligoninėje. Šešiasdešimt trejų metų produktyvaus istorijos profesoriaus mirtis buvo didelis netikėtumas Bonos universiteto kolegoms – juk tokio amžiaus mokslininkas pasiekia intelekto viršūnę, iš jo tikimasi daug brandžių darbų. Ši ankstyva ir netikėta mirtis sukrėtė lietuvių išeiviją, Lietuvoje likusius draugus ir artimuosius. Žmona Paulina tą dieną aplankė vyrą, pasišnekėjo – jis turėjo aiškią sąmonę. Beje, jai vienintelei gydytojai buvo patikėję paslaptį po 1971 metų pradžioje atliktos operacijos, kad gyventi profesoriui liko devyni ar dešimt mėnesių, ir liepė niekam tos paslapties neatskleisti. Tačiau jai ir tuomet atrodė, jog atsisveikino ne paskutinį kartą. Pirmąją Kalėdų dieną tėvelį ligoninėje ruošėsi aplankyti vienuolikmetis sūnus Kęstutis... Laidotuvių dieną Kęstutis, įsikibęs į motinos ranką, pasakė visai nevaikišką frazę: „Tėvelio nebėra. Gyvensime mudu, mamyte“. Ir gyveno. P. Ivinskienė prisimena: „Po vyro mirties savo gyvenimą paskyriau sūnui. Stengiausi užauginti lietuvį patriotą, vertą tėvo. Jis šitai suprato. Kai paruošdavo pamokas, sėsdavome prie stalo mokytis lietuvių kalbos. Su dideliu noru jis mokėsi lietuviškai skaityti, rašyti, deklamuoti“.

Zenonas Ivinskis gimė 1908 m. gegužės 25 dieną Kaušėnų kaime (Plungės vls.). Tik nedaugeliui ano meto Lietuvos kaimo gabių vaikų Apvaizda laimino tiesų kelią į mokslo viršūnes. 1925 metais jis baigė Telšių gimnaziją. Krikščionišką pasaulėjautą sėkmingai realizavo kaip ateitininkas: į ateitininkų organizaciją įstojo 1920-aisiais, 1923-1924 metais buvo Plungės ateitininkų kuopos pirmininkas. Užbėgdami į priekį pasakysime, jog su ateitininkais buvo susijęs visą gyvenimą. Studijuodamas Kauno universitete, 1927-1929 metais buvo Studentų ateitininkų sąjungos centro valdybos sekretorius ir valdybos pirmininkas. Baigęs gimnaziją Z. Ivinskis įstojo į Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Tikriausiai norėdamas užsidirbti pragyvenimui, studijuodamas mokytojavo Simono Daukanto mokytojų seminarijoje. Po sėkmingų studijų universitete išvyko į Miuncheną, vėliau – į Berlyną, kur konsultuojamas žymių vokiečių profesorių, gilinosi į Rytų Europos istoriją. 1932 metų pabaigoje apsigynė disertaciją apie Lietuvos valstiečių luomą – už šį darbą Z. Ivinskiui suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Jam tuomet ėjo tik dvidešimt penkti metai. 1933 metais doktoratas, pavadintas „Lietuvos valstiečių luomo istorija (nuo seniausių laikų iki XVI a. pradžios)“, išleistas vokiečių kalba.

Jaunas mokslininkas nesitenkino pirmu šuoliu į mokslo gelmę. Jis rinko medžiagą Prūsų valstybiniame slaptajame archyve Berlyne ir Dancigo archyvuose. 1933 metais per trumpą laiką parašė habilitacinį darbą „Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI a. pusėje“. Tais pačiais metais Z. Ivinskis išrenkamas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto privatdocentu. Nuo 1935 metų rudens pradėjo dirbti kaip docentas ir Visuotinės istorijos katedros vedėjas. Dar po penkerių metų tapo profesoriumi. Tačiau profesoriauti teko neilgai. 1940 metų vasarą okupantai uždarė Teologijos-filosofijos fakultetą. Profesorius dirbo kultūros paminklų apsaugos konservatoriumi, surinko daug vertingos istorinės medžiagos apie Trakų Galvės ežero salos pilį, kaip dėstytojas valandininkas Vilniaus universiteto Ekonominių mokslų fakulteto studentams skaitė Lietuvos ūkio istorijos ir visuomenės ūkio istorijos paskaitas.

Profesoriui Z. Ivinskiui Laikinoji Lietuvos vyriausybė 1941 metų vasarą pavedė organizuoti Filosofijos fakultetą. Jis buvo grąžintas į VDU, paskirtas Filosofijos fakulteto dekanu. Šias pareigas galėjo eiti tik iki 1942 metų pabaigos. 1943-ųjų pradžioje vokiečių valdžia uždarė visas Lietuvos aukštąsias mokyklas.

Prof. Z. Ivinskis neužsidarė mokslininko kiaute. Jo aktyvi prigimtis veržėsi į visuomeninę veiklą. Nuo 1933 metų jis – Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, nuo 1937 metų iki pat okupantų uždarymo 1940 metais – jos sekretorius, 1939 metais III suvažiavime pakeltas į narius mokslininkus; 1938 metais išrinktas Estų mokslo draugijos nariu korespondentu ir Hanzos istorijos draugijos nariu; 1939 metais – Lituanistikos instituto istorijos skyriaus narys, 1941 metais – Laikinosios vyriausybės įkurtos Mokslų akademijos narys. 1937 metais skaitė paskaitas Pirmajame Baltijos istorikų kongrese Rygoje, 1938 metais – tarptautiniuose istorikų kongresuose Ciuriche. Nuo 1935 metų vasaros iki pat laikraščio uždarymo 1940 m. liepos 31-ąją ėjo „XX amžiaus“ viceredaktoriaus pareigas. Nuo 1941 metų pavasario prof. Z. Ivinskis aktyviai dalyvavo rezistencijoje.

Artėjant frontui ir antrajai sovietų okupacijai, teko skubiai apsispręsti. Prof. Z. Ivinskis 1944 metų rudenį pasitraukė į Vokietiją. Tuo ne tik išsaugojo gyvybę, bet ir galėjo tęsti mokslinę veiklą.

Atsidūręs tarp karo pabėgėlių, prof. Z. Ivinskis 1944 metų pabaigoje buvo išrinktas Savišalpos komisijos prie Lietuvių sąjungos pirmininku, vėliau rūpinosi studentų šalpos reikalais. 1947-1949 metais jis Lietuvių gimnazijoje Vokietijoje dėstė istoriją aukštesniųjų klasių mokiniams.

Mokslininko pašaukimas nedavė ramybės, ir 1949 metų pabaigoje prof. Z. Ivinskis išvyko į Romą nuolat gyventi; jis buvo pirmasis lietuvis, patekęs į Vatikano archyvus. Romoje surado lietuvių. Vyskupas, teologijos dr. doc. Vincentas Padolskis, kunigas Jonušas tapo artimais jo bičiuliais visam gyvenimui. Gyvendamas Romoje prof. Z. Ivinskis atlyginimo negavo – gyveno iš honorarų ir nedidelės vyskupo fondo pašalpos. Tačiau jis niekada nesižavėjo materialinėmis vertybėmis, jo gyvenimas – idealisto lietuvio gyvenimo pavyzdys.

Prof. Z. Ivinskio biografijoje atskirai reikėtų paminėti 1956-uosius. Tais metais jis susipažino su Paulina Talanskaite, iš Antalieptės kilusia medicinos seserimi, karo audrų nublokšta į Angliją. Tuo metu ji viename Londono vaikų darželyje, dirbusiame pagal Montesori sistemą, dirbo sesele, dalyvavo lietuvių bendruomenės gyvenime.

1956 m. gegužės mėn. Londono lietuvių parapijos klebono kun. Kazlausko rūpesčiu buvo surengtas kongresas „Už geresnį pasaulį“. Svarbiausią paskaitą jame skaitė iš Romos atvykęs Z. Ivinskis. Kongrese dalyvavo kartu iš Romos atvykęs vyskupas V. Padolskis ir kun. Jonušas. Daugelis kongreso dalyvių ir svečių vakare nuėjo į gegužines pamaldas. Joms pasibaigus nesinorėjo greitai išsiskirstyti. Žmonės šventoriuje šnekučiavosi… Kun. Kazlauskas pakvietė vakarienės. Čia pirmą kartą Zenonas ir Paulina pamatė vienas kitą. Kitą vakarą kartu klausėsi operetės „Trys skatikai“. Profesorių, matyt, sužavėjo Paulinos jaunatviškas grožis, o jai patiko graži profesoriaus siela, atsiskleidusi jo laiškuose. Ji su malonumu priėmė profesoriaus kvietimą atostogas praleisti Romoje. Paulina apsigyveno vienuolyne, kuris 21 valandą užsidarydavo. Jai atrodė, kad per anksti – dar taip norėjosi paklaidžioti amžinojo miesto gatvėmis, juolab kad šalia buvo puikus Romos žinovas ir įdomus pašnekovas.

Jiedu susituokė 1957 metais Romoje. 1959 metais gimė sūnus Kęstutis. 1963 metais Ivinskių šeima persikėlė į Boną. Profesorius buvo pakviestas į Bonos universitetą skaityti lietuvių ir lenkų istorijos paskaitų. P. Ivinskienė tvarkė namus, rūpinosi šeima, augino sūnelį. Gerai suprasdama, už ko ištekėjusi, profesorių stengėsi išlaisvinti nuo buities rūpesčių, sudaryti kuo geresnes sąlygas jo mokslinei ir visuomeninei veiklai. Ir vienos, ir kitos veiklos buvo tiek daug, kad tenka stebėtis, kaip profesoriui užtekdavo 24 valandų paros. Pervertėme keletą enciklopedijų. Kai kuriose jų prof. Z. Ivinskio mokslinių darbų publikacijos užima visą skiltį. Vien išeivijoje išspausdintos profesoriaus studijos „Jėzuitų spaustuvė Vilniuje ir pirmosios lietuviškos knygos“ (1953 metai, vokiečių k.), „Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva“ (1955-1956 metai), „Reformacijos raida Lietuvoje iki jėzuitų atvykimo (1569)“ (1967 metai, vokiečių k.) ir kt.

Prof. Edvardas Gudavičius rašo: „Emigracijoje Z. Ivinskis pateikė savitą Lietuvos valstybingumo raidos periodizaciją (1946). Svarbiausias veikalas – Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokarinių tyrinėjimų šviesoje (1964). Jis tyrė Lietuvos ir Apaštalų sosto santykius iki 18 a. pabaigos (1961), Lietuvos istorijos mokslo raidą (1964), Lietuvos ir žydų santykius (1971-72). Z. Ivinskis buvo LE Lietuvos istorijos iki 1600 m. skyriaus redaktorius. Jo Lietuvos istorija: iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 Romoje, 1991 Vilniuje) iki 20 a. pab. buvo brandžiausias bendrasis Lietuvos istorijos iki 1430 kursas. (L: Z. Ivinskis. Rinktiniai raštai 4 t., Roma, 1978-1989.)

Visuomeninė veikla taip pat reikalavo daug laiko. Atgaivinus tremtyje Lietuvių katalikų mokslo akademiją, 1956 metais prof. Z. Ivinskis buvo išrinktas jos valdybos nariu, nuo 1953 metų jis buvo Baltų instituto Bonoje narys, vienerius metus (1955-56) – jo vedėjas, nuo 1947 metų – Ateitininkų federacijos vyr. Tarybos narys, 1953-1955 metais – Lietuvių fronto bičiulių Europoje pirmininkas. „1952 metais, pavaduodamas į JAV išvykusį prof. J. Brazaitį, buvo VLIK’o narys ir Vykdomojoje Taryboje užsienio reikalų tarnybos valdytojas, dėl VLIK’o daugumos laikysenos priverstas pareikšti Lietuvių Fronto pasitraukimą iš VLIK’o“, – rašoma Bostono „Lietuvių enciklopedijoje“.

„Kiek valandų per parą profesorius miegodavo?“ – paklausiau P. Ivinskienės, kai ši svečiavosi Lietuvoje. „Vienintelė diena per metus, kai jis nedirbdavo, buvo Kalėdų pirmoji diena. Sekmadieniais po šv. Mišių taip pat sėsdavo prie rašomojo stalo (Antanas Maceina jo tikėjimą vadino liaudišku). Tik retkarčiais visi kartu išeidavome pasivaikščioti“.

Dar paklausiau, koks buvo profesoriaus santykis su kitais žmonėmis, ar jį galima pavadinti „knygų žiurke“, užsidariusiu, atsidavusiu vien mokslui. Ponia Paulina nusišypsojo ir pasakė: „Jis mėgo bendrauti su žmonėmis. Jadvyga ir Adolfas Damušiai, Antanas Maceina, prelatai Tulaba ir Aviža, monsinjoras Jatulis ir kiti buvo geri mūsų bičiuliai. Zenonas buvo labai paprastas žmogus, niekada nepabrėždavo esąs profesorius, niekam negailėjo gero žodžio. Nuėjęs į svečius, visada džiaugdavosi pamatęs naują knygą ar kitokį iki tol dar nepastebėtą daiktą. Niekada nepamiršdavo pagirti namų šeimininkės valgių. Esant kompanijoje ir man tekdavo išgirsti ne vieną gerą žodį. Mano Paulytė tą padarė, mano Paulytė aną padarė, sakydavo“.

Nuo prof. Z. Ivinskio mirties prabėgo trisdešimt šešeri metai. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Sūnus Kęstutis, globojamas rūpestingos motinos, išsimokslino (jis – kompiuterinių technologijų specialistas, šiuo metu gyvena ir dirba Amerikoje), vedė lietuvaitę iš Vilniaus, augina sūnelį Jonuką ir dukrelę Moną. Į amžinybę iškeliavo daugelis profesoriaus artimų draugų. Prieš keletą metų į Lietuvą buvo pervežti prof. Z. Ivinskio palaikai ir palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse. Prie jo kapo pastatyta ta pati lietuviška koplytėlė, atgabenta kartu su palaikais. P. Ivinskienė pasakojo: „Likau vieniša. Sūnus su šeima – Amerikoje, dažnai nepasimatysi, vyro kapas – Lietuvoje, taip pat ne kasdien aplankysi. Tik kartą per metus galiu atvažiuoti į tėvynę, užprašau bažnyčioje šv. Mišias už jį“.

Paaiškėjus, jog sūnus nesirinks humanitarinių mokslų profesijos, jiedu gausią profesoriaus biblioteką padovanojo Lietuvių katalikų mokslo akademijai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ši biblioteka pateko į Vilniaus universitetą. Sau P. Ivinskienė pasiliko tik tai, kas brangiausia – vyro laiškus, rankraščius.

…Gera nors trumpam prisiliesti prie didžio mokslininko ir tauraus, šviesios sielos žmogaus, nors jo niekada nepažinojai. Sustiprėja noras nors maža dalele būti jo vertai. Norisi patikėti – ne man vienai.

© 2008 „XXI amžius“