|
Šviesos spindulys juodoj nakty
Algimantas Malinionis
Komunizmo statytojų juodi darbai pokario metais niokotoje Lietuvoje, nors ir šiurpina tai mačiusius ir išgyvenusius, tačiau nestebina: raudonas maras yra raudonas maras, ir jis savo prigimties negali pakeisti. Taip buvo Rusijoje, Kinijoje, Kambodžoje ir kituose komunistų valdytuose kraštuose, o šiandien tebešiurpina savo darbais Kuboje ir Šiaurės Korėjoje. Čia nebus kalbama apie tuos, kurie kovojo ir savo gyvenimus aukojo mūsų tėvynės ir kitų pavergtų kraštų laisvės ir žmoniško gyvenimo idealams. Noriu pakalbėti apie tuos, kurie parodė žmogišką veidą tuomet ir tokiomis aplinkybėmis, kai tikėtis ir laukti šito iš jų buvo tiesiog beviltiška.
Esu išaugęs Sūduvos krašto partizanų rėmėjų šeimoje. Laisvės kovotojai mūsų sodyboje buvo nuolatiniai svečiai ir gyventojai ligi pat aktyvaus ginkluoto pasipriešinimo pabaigos. Daug įvairių išmėginimų teko išgyventi partizanams, jų ryšininkams ir rėmėjams, tačiau keletas atvejų iki šiol liko sunkiai suvokiami. Partizanai Juozas Kmieliauskas-Aitvaras ir Juozas Traskauskas-Jūreivis pasakojo, jog yra buvę atvejų kada pas ūkininkus partizanų rėmėjus darę kratą pavieniai čekistai nutylėdavo apie rastą bunkerį arba jo angą ir išgelbėdavo kovotojų gyvybes ir rėmėjų šeimas. Toks neįprastas ir sunkiai suvokiamas atskirų represinių struktūrų atstovų poelgis liko mįslė. Belieka tikėtis, kad ir šėtono karalystėje gali pasitaikyti tokių, kurie verti žmogaus vardo. Apie minėtus išimtinius atvejus partizanai dėl konspiracijos, savaime suprantama, konkrečiai nepasakė ir negalėjo pasakyti ir šią paslaptį nusinešė į kapus.
Vakar suėjo 60 metų nuo didžiojo Lietuvos žmonių trėmimo. Likimas taip lėmė, kad tą dieną atsidūriau netoli mano tėviškės esančioje Kalvarijos geležinkelio stotyje. Ten jau stovėjo ešelonas gyvulinių vagonų, iš kurių pro užkaltus langelius žvelgė aplinkinių kaimų gyventojų akys, atsisveikindamos su savo gimtuoju kraštu. Mačiau daug pažįstamų kaimynų, tarp jų ir savo pradinės mokyklos mokytoją Albiną Trakymienę su šeima. Belaisvius savo pačių gimtinėje palydėjo visu grožiu žydintis pavasaris. Tačiau ašarom pasruvusios tremiamųjų akys žiedų neregėjo: žmonės čia kalbėjosi su atėjusiomis atsisveikinti senyvomis moterimis (jaunimas ir suaugę vyrai nedrįso prisiartinti prie vagonų) ir tiesė rankas paimti atnešto vandens, pieno ir kokių nors smulkių daiktų, kurių nesuspėjo ar negalėjo pasiimti. Dažniausiai visa tai tekdavo perduoti man, aukštesnio ūgio šešiolikmečiui. Aplink vagonus slankiojo ginkluoti sargybiniai, bet jie į mus, išlydinčius savo kaimynus, ypatingo dėmesio nekreipė. Staiga iš kažkur iššoko aukšto rango karininkas ir pradėjo spardyti arčiau stovinčias pagyvenusias moteris, šaukdamas: po vašemu eto prazdnik, a po našemu kontrrevoliucija (pagal jus tai šventė, o pagal mus kontrrevoliucija). Išlydintieji sutriko ir atsitraukė atokiau. Žmogaus pavidalo velnias siautėjo neilgai ir greitai dingo. Tuomet pro šalį einantis kareivėlis sargybinis man galva davė ženklą, kad galime perduoti tremiamiesiems tai, ką turėjome paruošę.
Galbūt šiandien kas nors perskaitęs šias eilutes pasakytų, jog čia ne kažin koks įvykis, bet to kareivėlio žmogiškas poelgis giliai įstrigo į širdį. Nežinau kas jis buvo: rusas, ukrainietis ar kitokios tautybės. Nesvarbu. Tačiau jis išdygo prieš mūsų akis kaip šviesos spindulys juodą naktį.
Šia proga noriu pacituoti prof. V. Landsbergio ištrauką iš straipsnio Laimės žmonių meilė (XXI amžius, 2008 m., Nr. 5) apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius: Liudininkų aprašymuose randame vaizdą: žudynėms pasibaigus, kai televizijos bokštas jau užimtas, žuvusieji ir sužeistieji išvežti į ligonines, ištuštėjusio mušio lauko pakrašty stovi šarvuotis su raudona žvaigžde, o jame sėdi rusų kareivis ir verkia. Jei verkia tai žmogus. Keturiolikos gyvybių kaina išgelbėta viena siela.
Šiandien norėtųsi tikėti, kad pralietas kraujas ir nekaltų žmonių kančios Čečenijoje, Tibete ir kitur išgelbės daugiau žmonių sielų, kad bent sumažės prievartos ir žmonių kančios. Norėtųsi!... Gal taip ir įvyks, jei pasaulis, užuot garbinęs aukso veršį, išgirs kankinių balsą, pamatys jų ašaras.
Vilnius
© 2008 XXI amžius
|