Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Nuomonės
Poezija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Istorijos pamokos Panemunėje

Lidija Veličkaitė

Renginyje dainavo merginų choras „Aušra“ Janinos ŠYVOKIENĖS nuotrauka

Balandžio 29 dieną rašytojos Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės pakviestos vykome į Alytaus Panemunės vidurinę mokyklą pristatyti  dvi naujas knygas: profesorės Onos Voverienės „Lietuvos laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas“ ir profesorės Janinos Šyvokienės „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei. Antano Kraujelio sesers ir artimųjų prisiminimai“.

Alytaus Panemunės vidurinei mokyklai nuo įsteigimo 1988 metais vadovauja direktorius Zenius Kunigonis. Alytaus apskrityje didžiausioje vidurinėje mokykloje mokosi 1238 mokiniai. Mokyklos Baltų ainių veikla žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos šalių. Mokyklos valančiukai, ateitininkai ir kiti būreliai vienija didelę dalį moksleivių. 1999 metais įkurtas mokyklos muziejus, kuriame galima sužinoti, kaip mokėsi mūsų seneliai, mūsų tėvai, mes. Eksponuojama etnografinė medžiaga, maldaknygės, laikraščiai, žurnalai, pirmieji lietuviški vadovėliai, senoviniai pinigai, buities daiktai, sovietinių laikų vadovėliai, knygos, uniformos. Daugiausia vietos skiriama šių dienų mokyklos ekspozicijai, kurioje, be dabartinių vadovėlių, laikraščių, nuotraukų, įvairios dovanos, padėkos raštai ir diplomai, iškovoti ginant mokyklos garbę. Muziejuje vyksta klasės valandėlės, istorijos pamokos.

Prie aktų salės  mus pasitiko mergaitės tautiniais drabužiais. Salėje skambėjo Lietuvos partizanų dainų įrašai. Knygų pristatymo renginyje dalyvavo vyresniųjų klasių  mokiniai, mokytojai, mokinių tėvai, tarp garbių svečių – profesorė Ona Voverienė, profesorė Janina Šyvokienė, Alytaus miesto savivaldybės švietimo skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas ir vyriausioji specialistė rašytoja Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė. Pastaroji renginio pradžioje, pristatydama knygas ir jų autores, kalbėjo, kad pokario metais į partizaninį judėjimą įsitraukė ir turtingieji, ir mažažemiai, ir studentai, ir moksleiviai. Tada ir gimė gražiausios dainos apie tėvynę ir jos gynėjus. Žuvusio už tėvynę kareivio kapas  tapo nauju dainos simboliu. Nuo seniausių laikų priedermė palaidoti žmogų yra svarbi. Tačiau dar ir šiandien šalia mūsų yra žmonių, kurie savo brolio ar tėvo išniekintą kūną matė paguldytą ant gatvės grindinio ir paskui slapčia palaidojo. Net ir šiandien nebežinome, kur ieškoti Antano Kraujelio-Siaubūno, Vaclovo Voverio-Žaibo, Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio, Adolfo Ramanausko-Vanago ir daugelio žinomų ir nežinomų Laisvės kovotojų kapų. Dvidešimt pirmojo amžiaus antigonės ėmėsi kito darbo – įamžinti Laisvės kovotojų atminimui.

Profesorė Ona Voverienė, pristatydama savo knygą „Lietuvos laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas“, pasisakė esanti žemaitė ir todėl Dainavos krašto istoriją turėjusi mokytis iš naujo. Dainavos kraštas davė Lietuvai daug karžygių, tarp jų ir poetą pogrindininką mokytoją Konstantiną Bajerčių-Garibaldį, partizanų vadą Lionginą Baliukevičių-Dzūką, Dainavos apygardos, vėliau visos Lietuvos partizanų vadą Adolfą  Ramanauską-Vanagą, narsų partizanų būrio vadą Vaclovą Voverį-Žaibą ir kitus. Jau po 1948 metų, Lietuvą užplūdus šimtatūkstantinėms enkavedistų ordoms, partizanai suprato, kad tikėtis pagalbos iš užsienio nebėra prasmės ir partizaninė kova įgijo visai kitą – dvasinės kovos su okupantu – dimensiją. Jie stengėsi išsaugoti tautinę savimonę, pagarbą lietuviškoms vertybėms. Vaclovas Voveris-Žaibas žuvo labai jaunas, tačiau paliko testamentinį priesaką: kiekvienas turime gyventi taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų Lietuvos likimas.

Profesorė Janina Šyvokienė, jauniausia partizano Antano Kraujelio sesuo, išleidusi atsiminimų knygą „Gyvenimą paaukojęs Lietuvai“, skirtą savo tėvams, patyrusiems rūsčią dalią, ir broliui Antanui, nuėjusiam garbingą kovotojo kelią ir niekada neišsižadėjusiam laisvės siekio. Profesorė priminė trumpą, bet prasmingą Antano Kraujelio – paskutinio Lietuvoje aktyviai veikusio partizano – gyvenimą. Jis buvo išduotas ir, nenorėdamas pasiduoti į okupanto rankas gyvas, žuvo 1965 metų kovo 17 dieną. Partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas visomis jėgomis siekė tėvynės laisvės, turėjo tik vieną tikslą – kovoti iki pabaigos. Jis pats tikėjo ir liepė visoms šešioms savo seserims tikėti Lietuvos laisve, o jos sulaukus rasti brolio kaulus ir juos palaidoti.  Aštuoniolika metų laisva Lietuva, bet tie, kurie prisidėjo prie partizano Antano Kraujelio sunaikinimo, nepasako, kur jo palaikai. Lietuvos valstybė įvertino partizano Antano Kraujelio-Siaubūno nuopelnus: 1997 metais jis buvo pripažintas kariu savanoriu, 1998 – suteiktas vyr. leitenanto laipsnis ir apdovanotas Vyčio kryžiaus trečio laipsnio ordinu (po mirties).

Renginyje dainavo Panemunės vidurinės mokyklos merginų ir vaikinų ansambliai, Laimutės ir Egidijos duetas, mergaičių choras „Aušra“, šoko tautinių šokių ansamblis „Uodukas“.

Tikimės, kad ši istorijos pamoka nepraėjo veltui, ji įstrigs jaunųjų širdyse, pažadins norą pažinti savo gimtinę ir jos žmones, o mokyklai dovanotos abiejų autorių knygos bus skaitomos, iš jų mokomasi tėvynės meilės ir žygdarbių jos garbei. 

Alytus

© 2008 „XXI amžius“