Atnaujintas 2008 gegužės 28 d.
Nr.40
(1633)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Be vardų ir be datų

Gegužės 30-ąją Jonui Juškaičiui, vienam kūrybingiausių poetų, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę pelnytai apdovanotam Nacionaline premija, sukako 75 metai. Yra išleidęs 15 knygų (poezijos, vertimų, prozos; paskutinioji „Tolimos dainos. Lyrika“, 2006 metais, sudaryta iš 10 lyrikos rinkinių). Sveikindami Joną Juškaitį su Jubiliejumi, spausdiname dar niekur nespausdintų eilėraščių, už kuriuos dėkojame (juos poetas davė vietoj žadėto interviu), linkėdami jam ir jo žmonai rašytojai Joanai Danutei Žilaitytei atsilaikyti gyvenimo sunkumuose ir sėkmės kūryboje.

Jonas JUŠKAITIS

Tu esi migloj
Žolė žalia,
Tu dienoj pilkoj
Esi šalia...

 

Regračiai rate

Vien tau vienų
Vienai, bendratie
Visų dienų.

***

Kuo spaudžia sunaikinti,
Tuo gelbėkimės – gintis:
Per kietą klintį
Išplautas gintaras.

 

Per akmenumą
Akmens į akmenį
Šaltinis čiurškia ūmą
Atsakymą kaip sakmei.

***

Vieni kitus kaip žmones pripažinę
Ir nusigandę pasilikt akliais,
Prieš Dievą, prieš gėrybę begalinę
Religijos religijoms atleis.

 

Galinga krikščionybė, kaip ir buvo,

Pati šviesos šviesa, kuria tikiu

Iš Dievo seilių ir iš dulkių purvo

Sukrėtime nuo neregio akių.

***

Mudviejų tylėjime, kaip didžiausiam darbe,

Lyg verkiant vienas kito nedrąsiai,

Nepalik mirties vienatvei, girdėti: garbė

Dievui Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai.

***

Iš akių tau net mirties aš baimę

Ant pečių išsinešu – abudu

Glaudžiamės ištikusia nelaime

Taip dalintis, tartum jos nebūtų.

 

Koks švelnus grakštumas ir kaip linksma,

Tartum iš numirusiųjų kelias,

Ir sunkėdamos daugiau palinksta

Beržą pumpuruojančios šakelės.

 

Baltas beržas ir tiesus kaip žvakė

Fontanu ant horizonto skėtį

Išlenkė lyg dangų – pats pasakė

Eit po beržu žemėj pastovėti.

Dievas atėmė, tačiau ir davė

Dievas – į akis šviesos paleido:

Neškitės, ką gaunat nemaldavę,

Pasilenkt vieni kitiems prie veido.

***

Kas istorijoj už laisvę žūna,

Net nežinomi, krauju savu

Mindaugo karališką karūną

Deda ant visų kartų galvų.


Jie vainiką iš gyvybių pynė

Kaip žemės drebėjimo vaizde.

Ir graži pro ašaras tėvynė

Šviečia kraujo didele žvaigžde.

***

Per minią svetimas po miestą

Einu kasdien – į vandenyną

Taip naują šaltį ryt paliesti

Saulėleidis nusiskandina.

Su išgyvenimais: užėmę

Net kvapą – tolstąs varpo dūžis...

Einu naktin, kaip tu, o žeme,

Graži pilkais miglų drabužiais.

***

Ne visagalis žemėj pyktis.

Galybės gailestingume

Abu išmokome laikytis

Su Dievo pažado gelme.

Nelaime mus apdovanojo.

Ne pykčiui galvos nusvyrą:

Klaupiuos nuplauti tavo kojų.

Yra pasaulyj, kaip yra.

Pabūt, kur kraujas ratą suka,

Tamsiais koridoriais suku

Ir gelbėjimosi ratu ką

Padėt nors kraujui, kur sunku.

Yra, ir laikome priėmę.

Daug Dievo didelės širdies,

Kurioj pats lyg varpe po žemę

Žmogus daužaisi ant šerdies.

***

Su naujienom, kai ieškais

Jų senoj krūvoje.

Su beviltiškais niekšais...

Su naujais, bet su vis tais

Pat gaujoms, su nauja.

Su senaisiais šunistais,

Su nauja šunauja...

***

Rśdens ir vćndens

Plonais į langą barbens

Pirštais, net gandins

Ploni rudeńs ir vandeńs

Pirštai į langą.

Aüšros dangaus pakraščiuos

Atspindžiu ranką,

Auštant aušrõj, pabučiuos.

Vandenys – linksmins

Vįndens barbenę anie.

Rudenys – linksnis

Rśdens: linksniuok, rudeniģ.

Kaip smuikas rudas...

Ćšaros man ašarõs
Rudeńs, o rśdens!
Aüšros aušrõs nuo aušrõs.

***

Dievo dievybės apsiaustas

Nušveistas žmogui į širdį,

Ar tu keleivis, ar skriaustas,

Ar tau gyvybę sušildė.

Toliai numėlę už turtų,

Naktys mėnulį išvartė,

Kol tu nueisi į turgų,

Kaip dulkė skyla, ištarti.

Spurda ūžimo žabanguos,

Tartum voratinklyj musės,

Zyzdamos radijo bangos,

Liūdnas praeivi ramusis.

Žemėj per savo šešėlį

Žengdamas širdžia suspausta,

Neškis kaip spindesį sielai

Dievo dievybės apsiaustą.

***

Yra... Jei kas nors, o ne nieko,

Neklausiu – kodėl, nes jei kas

Yra, dar geriau, kai nė slieko

Nenuminu, siūlau rankas.

O kad ko nebūtų, nebūna

Taip, tad, nežiną ar žiną,

Sau tą užsidėkit karūną,

Kur atsakinėt amžina.

***

Amparo,

Gitarų prieblandos girdi be žado

Mano aušrą ir žarą,

Kai tylėdama šypsos

Prieš tavo madrugadą.

Amparo,

Juodu dangum ir lakiu

Geltonas meteoro klyksmas.

Amparo,

Ilgesio liepsnos iš akių

Lyg mėnesiena į vandenį plykstels.

***

Prieš dializės dieną nuo neurozės,

Kaip kryžiaus, prisikalusio silpnus,

Aušrom raudonom byra žodžių rožės:

Sveikamariją giedu per sapnus.

Tegu ateina Tavo karalystė.

Gražiau žaliuoti eglė nenuliūs

Baltoj pūgoj. Kūrėjau, leisk sugrįžti

Atgal pro ją į mūsų namelius.

Abiem pro langą tartum chrizantemą

Parodyk mėnesieną – priėjau.

Bijau nakties, kuri dar nesutemo,

Kaip Kristus mirt bijojo, aš bijau.

Po dieną lyg apvalų karoliuką

Apčiuopę pirštais spaudžiame abu.

Juodon mirties skylėn siurbs nenutrūkę...

Gyvenimą kaip rožinį kalbu.

***

It mėnesinių kraujas raudoni liežuviai,

Pasaulinės kekšės estradose kniaukia it katės.

Padėti prieš valdžią žiopčiot kaip žuviai

Žmogui iš gatvės ateina oras iš gatvės.

Kaip nuo monetos, ir nuo akiračio tikrą

Spindesį neškis, pilną kaip akį žeme.

Miestai į dangų lipdo metalą ir stiklą

Aplinkui - neono šviesoj gailestingoj eime.

Miestai akiračiais tartum vulkanui sprogt erdvės.

Pasaulinis karas palaidotas ant karo.

O šiaure,šiaure,

Kaip spirito liepsną ant piršto, parodai cerkvės

Svogūną ir bažnyčios smailę, panašią į apverstą taurę.

Visko tiek pilna, tiek visko išsiveržimo

Visur iš visko, kiek tik visiems palanku.

Viskas tiek tikra, kiek moterys vienos težino

Savo vaikų tėvus ir spalvą savo plaukų.

***

Ant rankos riešo laikrodis pailsta.

Papurtau: kelkis,kelkis eit basnyčios

Mamos takais, kur pelenus net pilstę.

Ko stovi lyg atskirtas nuo bažnyčios?

Europos centras tūkstantmetį antrą

Aplinkui suka durų sukučiu.

Europoj kabinaus į patį centrą

Nesilaikytų niekad sutarčių.

Laikai praėję! Betgi kas aš būčiau

Be jūsų? Paklausyt pasilieku

Be laikrodžio alyvoms žydint, pučia

Net vėjas nuo praėjusių laikų.

Juk aš be jūsų nieko neturėjau

Ir neturiu daugiau po krūtine.

Ir aš, laikų praėjusiųjų vėjau,

Juk praeinu, kam žadini mane?

Pajuntant, kaip tenai toli palinko

Prispausti lūpas prieš likimo pirštą

Prie kryžiaus dar, prie vėliavos, prie ginklo,

Ant pulso kartais laikrodis pailsta.

***

Išsipleikus varnalėša

Man prie tako per patamsį,

Tartum ausį nusiplėšiau

Lapą, toliuos šunes amsi.

Savo žingsnių vien klausausi,

O tačiau girdžiu: melagi,

Jeigu net voliosies, ausį

Ar tau plėšiu – segsiu dagį.

Bėga prieš gražus šuniukas,

Kojas mesdamas į šonus,

Dagis uodegoj – tiek sukas:

Pasisveikina, šėtonas.

Perkerta pas ausį musę

Sau, separatistas, storą

Purvą teškia į tą pusę,

Sukčiaus snukis uodžia orą.

Man smagu pareiti, tamsta

Varnalėša, į viršūnes

Tupias varnos, tyliai temsta

Ir pasaulį loja šunes.

***

Tave nešiojuos kaip vienintelį turtą.

Gimusį, bet nesukurtą.

O Dieve, o pavasario braiže

Pavidalų, spalvų, iš kurių

Miriadai žiedus išlaižę.

Tiek metų rankoj ranką turiu.

Už rankų tvirtai susikibę.

Nebuvai aklu ir kurčiu:

Tavo akys per mudviejų žiba

Žvilgsniu iš mūsų kančių.

Tu, kuris už mus kaltus kentėjai,

Gailestingas dabar ir visados,

Ar vienas kitą laikant – kaltė: jai

Lyg nebūtų mirties valandos.

Keliuos ir skaudamas atsistoju,

Viešpatie, prieš Tavo rytojų.

***

Niaukia mūsų ateitį pavojai,

Bet ir mirę stiprina mane:

Tie, kuriuos gyvent apdovanojai,

Jėzau, savo skausmo malone.

Tie visi, gyvenant pamatyti.

Jų prašau prie sūkurio klaikaus,

Pilnas šauksmo patį palaikyti

Kitą palaikau ir pats laikaus.

***

Dainas dainavome, kad gynę...

Su krešuliais ant smilkinių

Jus, tartum žvėrį kadugyne,

Šunim užuodė vilkiniu.

Kas tu, kas aš, neteko klausti,

Praeitimi net raminuos

Dabar, nors ledo karstą kaustė

Tenai toli, tenai kalnuos.

Ties užkastais žvaigždė vakarė

Paguldė galvą ant akmens,

Paminklui būsimą vasarį,

Kur laisvos vėliavos šlamens.

Atminę eidavom rarotų:

Jaunystės metuos alkanuos

Nuo išvežtų dangus rasotų

Tenai toli, tenai kalnuos.

Ar sukrėtimui nuo stebuklo

Dabar, kad tu nors išlikai,

Palinkstame į savo būklę

Pažvelgt: kiek tavo mes vaikai?

***

Didelis ruduo kaip jūra.

Visas šlapias sudribai:

Debesys danguj prakiūra,

Praplyštklyniai kaip stribai.

Dieve, laimink pūslę, lapų

Pilna balų drumzlinų

Vandenyj, kur tapu, tapu

Lyg po tardymų einu.

Kai tautoj nei nugalėtų,

Nei laimėjusių nėra,

Tik išlikę, laimink lietų,

Mano žemė man gera.

Didelis ruduo kaip jūra.

Paukščiai, pučiami skersai,

Keikias, kai dangus pabjūra...

Postmoderniški balsai.

Po akiratį, apvalų

Tartum pinigą, abu

Suks į cirkus, kaip gaut galą

Nuo instinktų nelabų.

Leisk išnešt sveikas alkūnes,

Laimink darbą, kur gražu.

Prišerti didieji šunes,

Ir atsiginu mažų.

***

Nuo viršukalnių ramybės ima

Sniegas iš anapus mūsų gimimo

Krist anapus mūsų mirties, apsnigo

Mano ordiną ir tavo ligą.

Pro stiklus iš automobilių paplūdusių

Žiba akys lyg šeškų peludėse.

Ant atminimo dienai suvartotai

Sninga, ir ant obliaus, staliui skiedras

Raičiusio kaip sviestą, baigia veržt varstotai,

Apsnigtas ekranas, ekrane ir kedras.

Kas prie tinginio, skandina liūdesį

Užsigulę ant stalų aludėse.

Sniego ramybe apkrinta vardą

Taip giliai, kaip mintys mąstant slypi,

Kaip užmiega nuo lūpų prie lūpų pavargę,

Bet giliausiai – kapinių ramybę.

***

Dievas mudu dar gelbės.

Šauksmas gyvent prie kojų basų.

Skaudžiai atsigaunančios gelmės

Tavo gražiu balsu.

Tarp visų pasaulio kapų tų,

Reikalingų žmonėms trumpai,

Dabar nereikalingiausi būtų

Man – tavo, tau – mano kapai.

Nebijok – augalai pumpuruotis

Netrukus ant miesto akmens

Pradės lyg didingas protas:

Lauro cinge volens...

Nurims išgąsdintos gelmės.

Velykas pavasaris švęs.

Dievas dar mudu gelbės,

Nes man gaila tavęs.

***

Švento Kazimiero rytą

Ubago kąsniais apsninga

Gavėnios laike nurytą

Širdgėlą, o snaige dėsninga.

Jie vandeniu pasijutę,

Skalaus greit pirmus diegus.

Judėjimas amžinas juda

Ir miega amžinas miegas.

Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė.

Mes dar abu, ar tai bloga?

Ir nieko nesutrypę...

Ubogij nuo u Boga.

Langai iš džiaugsmo pravirkę

Rasomis, toli dangum.

Jei tau neisiu jos pirkti,

Bus liūdna gėlei. Talita kum...

***

Raudona su juodu

Ne mano: man tiks vien, kai tems.

Tegu tad sau juodu

Ir eina kitur ir kitiems.

Ten, kur sunaudotų

Abu, kur dažei ar daužei,

Juodai su raudonu

Vis vien bus gerai ir gražiai.

Kaip gaidį raudoną

Ant stogo, ant žemės vienos,

O verkianti žmona,

Patupdo po karą kur nors.

***

Vandenimis tiek drebina pakrantes,

Jog pumpurai praplėš tamsius ražus,

Ir šaltą, išsitiesusią lyg pantis,

Gyvatę mena kovas negražus.

Per dangų titnago skeveldrų krūvos

Debesimis, ir tiesiai pro duris

Lyg pėdsakais žvėries, kurį sukruvins,

Prabėga uostinėdamas žvėris.

Gruoblėti medžiai nuo kalvų prieš upę

Seni, į juos žaroj išsiprašai,

Mėnuli jaunas, kur varnų pritūpę.

Juodi lizdai mėlynėj lyg šašai.

Tačiau mieliausia, kai pro langus rytą

Iš miego pažiūri – žolė žalia

Jau kaip į mūšį žemės išvaryta,

Miglojančios ties mūsų žolele!

Jauti – ragais, nagais, dantim iš grumstų

Gyvybės sėkla išsirausiama.

O kad tik mus į žemę neišstumtų

Nuo žemės dar, bet keltų kildama.

***

Kristų pripažindama be kryžiaus

Ir be Kristaus kryžių nešdama,

Verstis ir vartoti pasiryžus,

Žemė puola juos pamiršt pirma.

Erų iškasenos į žemynus

Laikui rašo laiškus tamsumu.

To, kas buvo, senos pakasynos

Ir nauji, kas bus, užkasamų.

Miestai prie prasmių lipinas onto,

Susiūbavę lig dangaus, kurs vos

Telpa toliuose ant horizonto

Ir ant dulkių ūžiančios krūvos.

Kai tamsu, atrodo – supelėsi,

Nesibaigs tik pabaigos kapai,

Tu mane iš jų tikėt sau plėšei

Smūgiais, sukrėstą išsilupai.

Virš vandens ir kraujo piramidės,

Rankomis, apglėbt ištiestomis,

Viešpatie, prisikėlimas didis

Laiminantis Tavo šviesomis.

Žodžiais ir mintim, darbais nuskriaudę

Ir apsileidimais nežinia

Ką... o kaip tam piktadariui skauda

Skaudžiai. Jėzau, prisimink mane...

***

Kaip lango kaktusui – tuojau su mėlynuoju

Dangum toks ilgesys praėjusių dienų

Šiame mieste, kurio aš niekad nesapnuoju,

Kaip ir nesapnavau, nors amžiais gyvenu.

Akelės duryse lyg periskopai tankuos...

Ir užraktą šarvuos raktu atgal suku.

Ateina kai kada kas nors paspaust net rankos.

Ne durų rankenos. O kaip su gaiduku?

Ar spaus akin pro ją? Pas neteiktiną pečių

Kam šalta gal nuo to, kam nors per daug baisu...

O man per daug vandens tik jūroj, girioj medžių,

Mieste per daug žmonių, padangėj debesų.

Išsiperėdavo dygliuos prie gatvės šarka,

Juodai balta, melsvai blizgėdama, graži.

Akropolis, adė! Bet iš dyglių lyg tarška

Toli kulkosvaidžiu. Oi, šarka šarkozi...

Ir tu, kam pragaras gerais dar norais grįstas

Eit žemę drebinti su pinigų srautu,

Palauk, tarytum tarptautinis teroristas

Ir tau kas nors kur nors ateis iš tarp tautų!

***

Medžiai keičia atspalvius žievės.

Žemė daros panaši į žolę.

Spinduliai rasoti nuvarvės

Nuo šakų, o liūdesiai užpuolę.

Kaip sargai visur apstos kvapai

Automobilių, daiktų ir prekių:

Eik ar tiesiai, ar kur pakrypai,

Neištrūksi tartum iš tarpeklio.

Ryk, šypsokis, šok pigiu ritmu,

Nusipirk, išmesk arba klausykis

Kaip dalyvis nusiritamų,

Skubinkis lyg paskutinis sykis.

Knygose, tikrovėj, kliedesiuos

Velnias koks ar dievas anonimas.

Prilenktas liūdėti: kai tiesiuos,

Dukart liūdna – net atsiminimuos.

O linksmi, ar kuo nusikaltai,

Iš to juokias spinduliai rasoti,

Kai išeina pašalas baltai,

Pavartes vartydamas, migloti.

***

Klausiančiam – gerai, bet kiek pasveiksi,

Atsakau, jei atsitiks ir tau,

Pamatysi: kaip šventi paveikslai

Regis visa, prie ko pripratau.

Nelinkiu ištikt, kas mus ištiko,

Kur tamsiais koridoriais stumiu

Ratukus pajust maldoms iš tikro

Pragaro kasyklose gelmių.

Lyg paveikslas šventas net pro plyšį

Vaizdas tam, kas bijo, bet iškęs.

Rodau, kad iš čia tikrai pargrįši,

Kai šaukiesi: nepalik manęs.

Peržegnok ir patalą ir gulkis

Dar pasitikėt žmonių žveju.

Netgi ir nenuvalytos dulkės

Juk jau dulkės mūsų abiejų.

***

Pražydėjusi geltonai,

Peržydėjusi pilkai,

Piene, tavo milijonai

Vėjyj plaikstos lyg pūkai.

Per dienas krypai į saulę,

Nakčiai vėreis linkt kreivai:

Noriu miego... piene, kiaule,

Taip visur užkariavai.

Vėliava iš žemės rodos:

Tu didžiu geltonumu

Ant žalios žolės, raudonos

Aušros, žaros už namų.

Puoli sėklų parašiutais,

Šaknimis knisies giliau,

Maudai pienu lyg pasiutus:

Nė delnų neišvaliau.

Bet lengvai suks, lyg pūkelis

Tas pilkasis, tas, kuris

Sukas skrisdamas, pirkelės

Apie spindulį duris.

***

Balta gailestingoji šypsos

Seselė: tą gal, o gal tą?

Lyg pomirtinės kaukės gipsas

Negailestingai tu balta.

Krintu iš nuovargio rožančiaus

Pasikalbėt iš padėkos.

Gal nesutrūks, gal nesipančios...

Mirties vienatvei paliktos.

Tačiau ranka su karoliukais,

Kurie – vėl, broli, užmigai...

Pažadint bėga patyliukais,

Juodi tarytum kunigai.

Ar degink žiburį, ar gulkis,

Baisu gyvent, kaip mirt baisu.

Kvepės razetom ir agurkais

Daug šalto vakaro gaisų.

Tave randu kaip vargo slėgį,

O ne kaip žvilgsnį bedugniu

Dangum – ar mes toli nubėgę

Nuo žemės ūžiančių ugnių.

***

O dienos, dienos, nebėkite taip greitai,

Nes kas mane tam greityj beminės.

Nespėjau jūsų pamatyt pareiti,

O dienos, ir matau jus be manęs.

Jaučiu, kaip smarkiai kraujo žemė sukas

Aplinkui saulę ir aplink save.

O kaip toli šviesiais plaukais berniukas

Aptemstant balto plauko senatve.

Skaudi kaip dilgėlė, pilna sveikatos,

Prarijus ugnį žemė... eikit ir pirma

Pripildykite žemę... žemė kratos

Jau gal žmonių, nes žemė gal pilna.

Su žmogumi žmogus nesugyvena,

Susigyvenę žemėj su kerštu,

Suleidžiamu kaip adata į veną.

Kas bus, kada nebus nesuterštų?

Atsiminimais iš tiek metų mirksnių

Susirinkau save ir man klaiku,

O dienos, dienos, matant, kur koks mirsiu:

Kas darosi tragedijoj laikų!

***

Liūdesys tas, su kuriuo menu,

Štai kokiai nelaimei mus ištikus,

Pats yra gyvenimas ir likus

Valandėlė prie praėjusių dienų.

Ar saulelė iš akių arba

Žmogui žiba velnio žiburėliai.

Ištarė pasaulį smigt kaip strėlei

Dievas matematine kalba.

Praeitim bėgs protas, kaip žvėris

Dykuma pro atpustytus kaulus:

O aplink pavidalai apgaulūs,

Tiesiai į akis šviest mėnuo išsiris.

Bet ir glosto Dievas: būt ramu,

Ne kad visas liūdesiu praplyši,

O kad lyg svirplys girdėt pro plyšį

Tolumoj iš paliktų namų.

Taip toli už durų kiekvienų,

Taip arti, kad laiko dovanoji.

Dar todėl ir man sustok, liūdnoji

Valandėle prie praėjusių dienų.

***

Dieve, net be lapų medžiai taip gražiai...

Danguje man medžiais žemę parašei.

Juodą ir gumbuotą medį, į mėlynę

Kampuotumais besibrėžiantį švariai,

Raizginiui visų šakelių tankumyne

Tartum permatomą tinklą išvarei.

Apkabino saulė žemę, bet gamta

Jos antgamtiškai visatoj paimta.

Dūmų, debesų ir dulkių lipnią ėmę

Plėšyt prieblandą, į dangų, vos žymu,

Pučias pumpurai – po kvapnią gelsvą dėmę

Fontane mediniam spaudžia tryškimu.

Kaip šventam Pranciškui angelas smuiku,

Groja medis – vos džiaugsme nesusmunku.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija