Atnaujintas 2008 gegužės 30 d.
Nr. 41
(1634)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Prokurorai teisybės irgi neranda

Gintaras VISOCKAS

Prokuratūros darbuotojų
profesinės sąjungos pirmininko
pavaduotojas Virginijus Mizaras
Autoriaus nuotrauka

Praėjusią savaitę Kauno prokurorą Virginijų Mizarą buvo galima sutikti Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Priežastys, kodėl prokuroras V. Mizaras daugiau kaip metus varstė teismų duris, – ne vien buitinės. Su Generalinės prokuratūros vadovybe Kauno prokuroras bylinėjosi dėl apmokėjimo už budėjimus. Bylinėtasi dėl to, kad Generalinės prokuratūros vadovai atsisakė mokėti papildomą atlygį už budėjimus, kurių per dvejus metus susikaupė ne tiek mažai – maždaug 24-ios savaitės.

Vieniems tenka budėti         dažniau, kitiems – rečiau

Pirmiausia reikia paaiškinti, kas yra tie prokurorų budėjimai. Dauguma eilinių prokurorų maždaug kartą per mėnesį privalo tapti budinčiais pareigūnais. Po darbo jie, kaip ir visi kiti tarnautojai, grįžta į namus, miega namuose, savaitgaliais jiems, kaip ir visiems kitiems tarnautojams, nebūtina sėdėti prokuratūroje. Ir vis dėlto tą savaitę jie neturi teisės išvykti iš miesto, jiems draudžiama vartoti alkoholį, draudžiama neatsiliepti į skambučius. Jei tą savaitę kuruojamame rajone neužfiksuotas nė vienas nusikaltimas, prokuroras į tarnybą nekviečiamas. Bet atsitikus nelaimei į įvykio vietą kviečiamas būtent budintis prokuroras, nepriklausomai nuo to, naktis ar diena, pirmadienis ar sekmadienis. Bet kada iš nusikaltimo vietos gali skambinti pareigūnai, klausti patarimų. Nusižengus šiai tvarkai, gresia tarnybinės nuobaudos. Žodžiu, tų savaitinių budėjimų dideliu malonumu nepavadinsi. V. Mizaras sako, kad jis nesiekia pasipelnyti, o nori gauti tai, ką numato įstatymai. Todėl prokuroras panoro išsiaiškinti, ar jam bei kitiems jo kolegoms už budėjimus nepriklauso papildomas atlygis. Juolab kad budėjimo grafikai bent jau Kaune, kuriuos sudaro Kauno apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Vladimiras Kakoškinas, gana keisti: vieniems prokurorams per metus tenka budėti 12 sykių, tiksliau sakant, 12 savaičių, kitiems – tik šešetą ar septynetą kartų, be to, kai kurių skyrių prokurorai visiškai nebudi. Taip pat nebudi ir prokurorai – viršininkai, bei dauguma generalinės prokuratūros prokurorų. O atlyginimas vienodas – tiek dažniau, tiek rečiau budintiems pareigūnams, tiek nebudintiems, o prokurorams vadovams – dar didesnis. V. Mizaras mano, kad tokios neteisingos tvarkos prokuratūroje priežastys žymiai gilesnės. V. Mizaras teigia, kad tik jo pastangomis Kauno apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje buvo sudarytas ir pradėtas pildyti budėjimų žiniaraštis. Tačiau teisybės ieškojimas, net ir prokuratūroje, yra pavojingas.

Susipyko su viršininku

Prokuroras V. Mizaras priskirtinas tiems pareigūnams, kurie budi dažnai, ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Kodėl? Į šį klausimą nėra labai lengva atsakyti. V. Mizaras – prokuratūroje darbuojasi nuo 1994-ųjų. Šiandien jis – Kauno miesto apylinkės prokuratūros Antrojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokuroras. Jo sąskaitoje – net keliolika išaiškintų rezonansinių nusikaltimų. Prokuroras V. Mizaras turi kuo pasigirti. Teisininkų žargonu tariant, į kalėjimą iki gyvos galvos jis pasodino tris žmogžudžius, neutralizavo vagių gaują, dažnai ir įžūliai vogusią vilkikus, demaskavo vienuolikos žmonių grupę, stambiais mastais gaminusią narkotines medžiagas. Tai tik pagrindinės, daugiausiai visuomenės dėmesio sulaukusios bylos, kurias iki galo profesionaliai ištyrė V. Mizaras. Tačiau Kauno apylinkės prokuratūroje jis dirba tik nuo 2006 metų. Iki tol triūsė Kauno apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje, kur, jo paties žodžiais tariant, ir bylos sudėtingesnės, ir atlyginimai solidesni. Priežastys, kodėl „savo noru“ pasitraukė į tarnybą, „kur ir garbės mažiau, ir uždarbis skurdesnis“ – iki šiol ne visiškai atskleistos. Tiksliau tariant, sunkiai įrodomos. Čia galima tik spėlioti, įtarti, manyti. Pats V. Mizaras tvirtina, kad tęstis jo sėkmingai tarnybinei karjerai sutrukdė 2004-aisiais kilęs incidentas. Tąsyk V. Mizaras paprieštaravo Kauno apygardos vyriausiajam prokurorui Kęstučiui Betingiui. Vyriausiasis prokuroras nurodė V. Mizarui paleisti iš areštinės sulaikytą įtariamąjį, tvirtindamas, kad neužtenka įrodymų. Ir tuoj pat pažadėjo, kad už ankstesnius darbo rezultatus V. Mizarą teiks skatinimui. Tačiau prokuroras V. Mizaras atsisakė paleisti, tvirtindamas, jog įrodymų netrukus bus užtektinai. Be to, savo nutarimu paleisti iš suėmimo įtariamąjį galėjo ir pats K. Betingis, tačiau dėl neaiškių priežasčių to nedarė. Po šio darbinio ginčo byla buvo perduota kitam prokurorui, o prokuroras V. Mizaras pajuto akivaizdžius trukdymus, kenkimą, spaudimą, nepalankias atestacijas. V. Mizaras sako, kad kreipėsi raštu į tuometinį generalinį prokurorą A. Klimavičių, prašydamas ištirti neskaidrius vyriausiojo prokuroro K. Betingio veiksmus, tačiau sulaukė tik savo tarnybos patikrinimo. Generalinė prokuratūra atsisakė tirti ne tik šį incidentą, bet ir kitus K. Betingio veiksmus, kurie galėjo virsti etikos ar tarnybiniais patikrinimais. V. Mizaras teigia, kad rašė ne vieną raštą generaliniam prokurorui A. Valantinui, tačiau sulaukdavo tik formalių atsirašinėjimų. Pamatęs, kad jo pateiktų faktų Generalinė prokuratūra netiria, dirbti skambiai pavadintame organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje, kaip teigia V. Mizaras, negalėjo „iš idėjos“. Savo noru perėjęs dirbti į Kauno apylinkės prokuratūrą, V. Mizaras tikėjosi, kad bus paliktas ramybėje. Tačiau ir čia veikė „ilgos rankos“. Vėl surašyta nepalanki atestacija, kurioje teigiama, kad V. Mizaras nelanksčiai reaguoja į pastabas, kad perkeltas į apylinkės prokuratūrą tik dėl to, kad neva pradėjo prastai dirbti.

Pabijojo skundų antplūdžio?

2006-ųjų kovo mėnesį prokuroras V. Mizaras pradėjo bylinėtis su Generaline prokuratūra dėl vadinamųjų savaitinių budėjimų. Šiam žingsniui reikėjo didelės drąsos. Tokių atvejų, kai eiliniai prokurorai išdrįsta nesutikti su Generalinės prokuratūros vadovų nuomone, kai savo interesus gina teismuose, – galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tiesa, Vilniaus apygardos Administracinio teismo sprendimas šių metų gegužės 22-ąją buvo nepalankus. Teismas pareiškė, kad V. Mizarui už tuos savaitinius budėjimus nepriklauso joks papildomas atlygis. Tačiau Kauno prokuroras V. Mizaras įsitikinęs, jog tokį sprendimą teismai priėmė tik todėl, kad pabijota grandininės reakcijos. Jei V. Mizaras bylą būtų laimėjęs, generalinė prokuratūra būtų priversta sumokėti kelis šimtus tūkstančių litų. Pareigūno V. Mizaro paskaičiavimais, jam už 24 savaitinius budėjimus priklausytų apie 58 tūkst. litų. O juk tokių kaip V. Mizaras prokuratūros sistemoje – keli šimtai, ir jie galėtų pateikti prašymus atlyginti už budėjimus per trejus metus. Oficiali prokuratūros statistika sako: „Lietuvos prokuratūroje yra įsteigti 1687 etatai, iš kurių 893 – prokurorų, 228 – valstybės tarnautojų, 566 – darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis“.

Nepalankus teismo sprendimas

Tačiau Administracinio teismo teisėjai net nesigilino į jo pateiktus skaičiavimus. Teisėjai tiesiog pareiškė, jog papildomas atlygis nepriklauso, ir tokiu paaiškinimu apsiribojo. Štai nedidelė ištrauka iš teismo verdikto. „Kaip nustatyta Prokuratūros įstatyme, prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Pagal Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Kadangi prokurorų statusą, tarnybos eigą, darbo užmokesčio dydžius ir apmokėjimo sąlygas bei socialines garantijas reglamentuoja specialūs įstatymai, jiems netaikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso normos. Pirmosios instancijos administracinis teismas teisingai sprendime pažymėjo, kad, atsižvelgiant į prokurorų veiklos ypatumus, jiems nustatytas atitinkamas darbo užmokestis ir kitos papildomos socialinės garantijos. Dėl prokurorų atliekamų funkcijų specifikos, jų budėjimai poilsio ir švenčių dienomis bei po darbo valandų negali būti prilyginami faktiškai dirbtam darbo laikui ir taikomas Darbo kodekso 155 straipsnyje numatytas apmokėjimas. Prokuratūros įstatymo 50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prokurorams už nenormuotą darbo dieną ir generalinio prokuroro ar jo pavaduotojo įsakymu pavestų funkcijų, numatytų Baudžiamojo proceso kodekse ir kituose įstatymuose, atlikimą poilsio ar švenčių dienomis kompensuojama suteikiant iki 14 kalendorinių dienų kasmetinių papildomų mokamų atostogų. Įvertinęs paminėtų teisės normų nuostatas, pirmosios instancijos administracinis teismas priėjo teisingą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas apmokėti jam už budėjimus namuose poilsio ir švenčių dienomis bei po darbo valandų, kai tų budėjimų metu praktiškai nebuvo atliekami neatidėliotini veiksmai, numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, yra nepagrįstas“, – štai taip užfiksuota teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gudyno ir Vaidos Urmonaitės pasirašytuose oficialiuose dokumentuose.

Teisė į teisingą apmokėjimą įtvirtinta Konstitucijoje

Argumentai – tartum ir logiški. Tačiau prokuroro V. Mizaro argumentai – taip pat verti dėmesio. „Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Ši konstitucinė teisė – daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų. Asmeniui, kuris atliko pavestą (patikėtą) darbą, pagal Konstituciją kyla teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė (remiantis ir Konstitucijos 23 straipsniu) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi ir su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „jei asmeniui pagal teisės aktus yra nustatytas tam tikras apmokėjimas už darbą, tai jis ir turi būti mokamas nustatytą laiką“, taip pat kad „teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų“ ir kad „asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos“ (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 dienos nutarimas). Teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių“, – interviu „XXI amžiui“ tvirtino prokuroras V. Mizaras.

Budėjimų nepripažįsta          darbo santykiais

Teisėsaugos pareigūno V. Mizaro teigimu, 2000 metais dėl tokių pat priežasčių su Generaline prokuratūra teismuose jau bylinėjosi du prokurorai. Nors ir tų prokurorų skundus teismai atmetė, tačiau teisėjai pripažino, kad prokurorų budėjimai – tai papildomas darbas, už kurį privalo būti papildomai ir apmokama. Tiesiog tuo metu dar galiojo visai kiti įstatymai, egzistavo priemokos, ir tik dėl šios priežasties anie pareigūnai nesulaukė palankaus teisėjų verdikto. V. Mizaro įsitikinimu, šiandien prokurorų budėjimo nereglamentuoja specialūs įstatymai – nei Prokuratūros įstatymas, nei Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Tai konstatavo netgi pirmosios instancijos teismas. Todėl prokurorų budėjimo santykiams turi būti taikomos Darbo kodekso normos. O Darbo kodeksas byloja, kad budėjimai namuose prilygsta pusei darbo laiko, todėl darbuotojas turėtų gauti papildomą atlygį arba pinigais, arba atostogomis. Be to, įstatymus, analogiškus Darbo kodekso normoms, reglamentuojančioms budėjimus, turi policijos pareigūnai, valstybės tarnautojai. Taigi, kažkodėl prokurorų budėjimai vertinami kitaip, nei kitų valstybės tarnautojų ir pareigūnų.

Socialinės garantijos nėra kompensacinio pobūdžio, todėl jomis už darbą negali būti atlyginama. Prokurorų darbo užmokestis numatytas specialiu įstatymu, tačiau niekur nėra nurodyta, kad dalis jo skirta už budėjimus, juolab kad daug prokurorų niekados nebudi.

Beje, bylinėdamasis su Generaline prokuratūra pareigūnas V. Mizaras prašė nuo bylos nagrinėjimo nušalinti du teisėjus – L. Alechnavičių ir V. Urmonaitę. Mat šie teisėjai kadaise dirbo prokuratūroje, buvo dabartinio generalinio prokuroro pavaldiniai. Apie tai oficialiai skelbiama teisėjų, taip pat generalinio prokuroro, biografijose. Štai teisėjas L. Alechnavičius 1999-2000 dirbo teismų departamento direktoriaus A. Valantino pavaduotoju. Teisėja V. Urmonaitė dirbo teisėja Vilniaus m. antrojo apylinkės teisme, kurio pirmininkas buvo V. Valantinas, paskui ji buvo generalinio prokuroro pavaduotoja.

Beje, ji dirbo tuo laikotarpiu, dėl kurio V. Mizaras kaltina prokuratūrą pažeidinėjusią įstatymus. Vadinasi, ši teisėja teisėjauja savo pačios byloje. Todėl V. Mizarui kilo įtarimų, esą teisėjai gali būti neobjektyvūs. Tačiau šių prokuroro V. Mizaro įtarimų teismas kažkodėl nepalaikė rimtais, taigi teisėjai nuo bylos nagrinėjimo nepasišalino.

Eilinis prokuroras –                vis dar nesavarankiškas,             pažeidžiamas

Pokalbis su Kauno prokuroru V. Mizaru prie Vilniaus apygardos administracinio teismo rūmų užtruko ilgiau nei buvo planuota. „XXI amžiaus“ pašnekovas išsamiai papasakojo apie Lietuvos prokuratūroje susikaupusias negeroves. Į klausimą, ar prokuratūroje dirbantiems pareigūnams užtikrinta teisė į neliečiamumą bei savarankiškumą, prokuroras V. Mizaras teigė, jog žemesnių kategorijų prokurorai vis dar priklausomi nuo savo viršininkų malonės arba nemalonės. Eilinius prokurorus galima nesunkiai suvaldyti: jiems rašant nepagrįstai nepalankias atestacijas, skiriant jiems papildomus budėjimus, suteikiant arba nesuteikiant kvalifikacinius rangus... Pats pavojingiausias būdas susidoroti arba atsikratyti neįtikusiu prokuroru – surašyti jam neigiamą charakteristiką, kuri rašoma kartą per penketą metų. Sulaukęs itin neigiamos charakteristikos pareigūnas gali atsisveikinti su tarnyba prokuratūros sistemoje. Todėl daugelis prokurorų, nenorėdami rizikuoti, linkę „įsiklausyti, iš kur vėjas pučia“.

Prokurorai irgi turi              profesinę sąjungą

Daug prokuratūros darbuotojų jau seniai stebėjo kitas profesines sąjungas. Matė, kad tik susivienijus galima tinkamai atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams santykiuose su darbdaviu, suprato, kad tik kartu galima papriešinti neskaidrioms atestacijoms, „nemokamiems budėjimams“ ir t. t. 2006 metų lapkričio 17 dieną prokuroras V. Mizaras išplatino viešą kreipimąsi į visus prokuratūros darbuotojus, ragindamas steigti profesinę sąjungą. Ši iniciatyva tapo rimtu žingsniu profesinės sąjungos steigimo link. Būtent šios aplinkybės lėmė, kad 2007-ųjų vasario 10 dieną prokuratūros darbuotojų iniciatyva ir susikūrė Prokuratūros profesinė sąjunga. Prokuroras V. Mizaras tapo aktyviu šios organizacijos nariu. Šiandien jis – Prokuratūros profesinės sąjungos vadovės Danutės Genovaitės Maniokienės pavaduotojas. Profsąjungoje – per 50 narių. Kol kas profesinė sąjunga nėra gausi. „Žmonės bijo stoti į profsąjungą, bijo, jog su įstojusiais bus susidorota, jog įstojusieji į šią organizaciją neteks galimybių kopti karjeros laiptais, o profesinė sąjunga, iškilus rimtam konfliktui, nesugebės apginti jų interesų“, – svarstė prokuroras V. Mizaras.

Pabandė suskaldyti

Kad jau būta mėginimų skaldyti dar besikuriančią prokuratūros profesinę sąjungą, byloja oficialus, tačiau anoniminis „informacinis pranešimas“, išplatintas iš Kauno apygardos prokuratūros, vadovaujamos K. Betingio, visoms Lietuvos prokuratūroms 2006 metų lapkričio 24-ąją. Jame buvo štai kas parašyta: „Pranešame, kad 2006 metų lapkričio 17 dieną Kauno miesto apylinkės prokuratūros Antrojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokuroro Virginijaus Mizaro išplatintas viešas kreipimasis į Lietuvos Respublikos prokuratūros darbuotojus tėra asmeninė prokuroro iniciatyva. Pastarasis pareiškimas neturi nieko bendro su 2006 metų gegužės 25-ąją vykusiame Kauno apygardos prokuratūros ir apylinkių prokuratūrų vadovų pasitarime kilusia iniciatyva steigti prokurorų ir kitų prokuratūros darbuotojų profesinę sąjungą ar asociaciją. Šiuo metu vis dar gauname atsakymus į pasiūlymą pareikšti nuomonę dėl tokios organizacijos įkūrimo būtinybės bei galimų jos funkcijų, taip pat renkama informacija apie užsienio valstybių prokurorų patirtį šioje srityje. Artimiausiu metu bus pradėtas gautų atsakymų apibendrinimas bei išvadų dėl organizacijos, atstovausiančios bei ginsiančios prokurorų ir prokuratūros darbuotojų profesinius, socialinius, kultūrinius bei kitokio pobūdžio poreikius rengimas“. Tiesa, tas raštas, raginęs prokuratūros darbuotojus nestoti į profsąjungą, taip ir neįkvėpė profsąjunginei veiklai. O D. G. Maniokienės ir V. Mizaro vadovaujama profesinė sąjunga šiandien pripažįstama vienintele teisėta prokuratūros darbuotojų interesus ginančia organizacija. Jos nariai jau turėjo keletą dalykinių susitikimų ir su generaliniu prokuroru Algimantu Valantinu.

Ir vis dėlto Lietuvos prokurorai neskuba ginti savo finansinių bei moralinių interesų visomis teisinėmis priemonėmis. „Dar bijo nukentėti, dar nepasitiki profesinės sąjungos galia“, – apgailestavo Kauno prokuroras V. Mizaras.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija