Atnaujintas 2008 gegužės 30 d.
Nr. 41
(1634)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Devintinės Romoje  

Edvardas ŠIUGŽDA

Per Devintinių
(Švenčiausiojo Kristaus Kūno
ir Kraujo) iškilmes iš įvairių
gatvių Romoje ėjo procesijos
į Didžiąją Švenčiausiosios
Mergelės Marijos baziliką

Devintinių procesijoje Romoje
eina klierikai, kunigai,
įvairaus amžiaus pasauliečiai

Tarp procesijos dalyvių

Popiežius atvyksta prie
Laterano Šv. Jono bazilikos

Įdomu pasivaikščioti po Amžinojo miesto, kaip vadinama Roma, gatves, nusėtas bažnyčiomis, bazilikomis ir vienuolynais. Jų daug ne tik Vatikane, Popiežiaus valstybėje, bet ir visoje Italijos sostinėje, ypač jos senamiestyje.

Kai gegužės 22 dienos pavakare pavargę po dienos klajonių po miestą, grožėdamiesi nuostabiomis senųjų Italijos meistrų išpuoštomis bažnyčiomis, panorome įeiti į garsiąją Didžiąją Švenčiausiosios Mergelės Marijos (Santa Maria Maggiore) baziliką, pamatėme, kad ji aptverta iš visų pusių. Lauke buvo statomas altorius, o keli dvasininkai rūpestingai rengėsi kažkokiai didelei šventei. Mums, ieškantiems Italijos meistrų Dievo garbei skirtų grožybių, kilo klausimas – kodėl į baziliką tokiu ankstyvu laiku (paprastai vakarinės šv. Mišios vyksta 18 val.) jau neįleidžiama.

Matėme, kad čia kažkas žada vykti, bet nemokant italų kalbos (italai, be savo gimtosios kalbos, kitomis kalbomis beveik nekalba) išsiaiškinti, kas čia vyks, taip ir nepavyko. Be to, didžioji dalis romiečių, kaip ir visi tikri europiečiai, nuo religijos ir jų kultūrą gaivinančios krikščionybės yra labai nutolę (nors vėliau teko pakeisti tokį požiūrį). Apžiūrėję ir pasigrožėję nuostabia Šv. Prassedės (arba Praksedės) bažnyčia, kurios sienos nutapytos gražiausiomis freskomis ir nuostabia mozaika su krikščionybės istorijos momentais,  patraukėme ilga Merulanos gatve Laterano Šv. Jono (S. Giovanni in Laterano) bazilikos link. Beeidami pamatėme, kad kas keletą dešimčių metrų mūsų atrastos bažnyčios (pvz., Šv. Onos, Šv. Ambrozijaus, Šv. Prassede ir kitos), nepažymėtos žemėlapiuose, irgi pasirengusios kažkokioms reikšmingoms iškilmėms. Be to, jose irgi matėsi kažkoks pagyvėjimas – stovėjo būreliai seserų vienuolių, netoli bažnyčių būriavosi vienodai apsirengę vyrai (vėliau supratome, kad tai buvo tvarkdariai). Turistams, besiblaškantiems po didžiulį, nors ir visuose vadovėliuose plačiai aprašytą, tačiau nepažįstamą miestą, sunku susigaudyti laiko tėkmėje, tad tik po kurio laiko, jausdami, kad čia, tarp Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos ir kitų amžinojo miesto šventovių, turi įvykti kažkas nepaprasto, prisiminėme: juk šiandien Devintinės, ir miestas rengiasi iškilmingai Dievo Kūno šventei ir Didžiajai procesijai.

Pagaliau priėjome Laterano Šv. Jono baziliką. Grožėdamiesi jos bendru vaizdu iš tolo, pamatėme prie bazilikos susirinkusią minią žmonių, kurioje buvo ir daug seserų vienuolių (beje, daug jų susitikome eidami ilgąja Merulanos gatve, ypač prie bažnyčių, ir jos maloniai atsakydavo į mūsų klausimus ar pasisveikinimus). Prieiti arčiau negalėjome – budriai saugojo tiek policininkai ir karabinieriai, tiek ir tvarkingais kostiumais bei vienodais kaklaraiščiais pasipuošę tvarkdariai, tad džiaugėmės suradę vietą nors ant šaligatvio. Išgirdome mums jau girdėtą malonų balsą – taip, tai buvo popiežiaus Benedikto XVI balsas, Lietuvoje girdimas per Velykas ar Kalėdas. Popiežius italų kalba sakė pamokslą, kurio mes, be abejo, nesupratome. Tačiau daug ką supratome intuityviai – juk tai buvo mūsų, visų krikščionių, šventei skirti žodžiai. Vėliau ir patys įsijungėme į šv. Mišių auką, nes dauguma maldų buvo kalbamos lotynų kalba, kurią dar prisiminėme iš vaikystės ir jaunystės laikų. Italai, dalyvavę šv. Mišiose, maldas kalbėjo garsiai, raiškiai ir nuoširdžiai. Beje, buvo daug jaunimo. Komuniją kunigai dalijo vaikščiodami po visą bazilikos aikštę, o žmonės stengėsi priartėti prie jų. Bandėme prieiti ir mes, norėdami suartėti su Dievu šią Dievo kūno šventę, tačiau Komunijos dalijimas baigėsi nepaprastai greitai. Be to, mums buvo neįprastas Dievo Kūno ėmimas į ranką – o čia būtent taip teikiama Komunija.

Netrukus prasidėjo procesija. Ėjo ir ėjo viena vienuolijų kongregacija po kitos, ėjo įvairios organizacijos, kunigai, patarnautojai, kardinolai, vyskupai. Procesija iš bazilikos pagrindinės aikštės ėjo beveik valandą, o mes fotografavome, norėdami įamžinti kuo daugiau procesijos momentų. Be abejo, procesijoje dalyvauti galėjo tik maža dalis Bažnyčios ir vienuolijų narių. Netrukus pamatėme artėjantį į mus Popiežiaus automobilį. Papamobilis pravažiavo pro mus gal trijų metrų atstumu, ir mums pavyko jį nufotografuoti. Galiausiai ir mes patys įsijungėme į deglais nešiną minią. Visų nuotaika buvo pakili. Didžiulė, gal keliasdešimties tūkstančių žmonių procesija ėjo ilgąja Merulanos gatve Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos link. Mus sužavėjo gausus jaunimo dalyvavimas  procesijoje. Skambėjo giesmės ir maldos, viskas daugiau ar mažiau suprantama lotynų kalba. Kai malda būdavo kalbama itališkai, mums įsitraukti būdavo sunkiau, bet tą lengviau padarydavome, kai malda ar giesmė būdavo kalbama lotyniškai. Mus nustebino ir tai, kad dauguma procesijos dalyvių buvo aprūpinti giesmynėliais.

Priėjus prie Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos, Popiežius ir dvasininkai atliko Švč. Sakramento pagarbinimo apeigas lotynų kalba. Pagarbinus Švč. Sakramentą, pasigirdo plojimai – tai buvo tikrai didelė šventė ir džiaugsmas visiems.

Į namus grįžome pakylėti – juk dalyvavome Dievo Kūno šventėje. Buvome dėkingi Dievui už suteiktą malonę dalyvauti Romoje, amžinajame mieste, vykusioje didingoje šventėje.

Livijos Šiugždienės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija