Atnaujintas 2008 birželio 4 d.
Nr. 42
(1635)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Šviesuoliai

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Tėvas Stanislovas
ir kun. Bronius Strazdas Paberžėje

Balandžio 13 dieną paminėjome šviesaus atminimo kun. Broniaus Strazdo 85-ąjį gimtadienį. Prisimindami šį tautos šviesuolį, skaitytojams siūlome pluoštelį atsiminimų apie jį.

Kartą su imlia ir žinių trokštančia jaunimo grupele kalbėjome apie Vydūną. Pašnekesio pabaigoje nukrypome į aisčių (baltų) religiją. Prisiminėme ir protėvių linų dievą Vaižgantą. Paminėjus Vaižgantą, mintyse iškilo ir šviesi kunigo Juozo Tumo-Vaižganto asmenybė. Pasidžiaugėme ir katalikybės tautiškumu, katalikų kunigų tolerancija mūsų protėvių tradicijoms, iš amžių glūdumos atklydusioms kryžių bei koplytėlių saulutėms. O kokios nuostabios Lietuvos katalikų bažnytinės giesmės „Pulkim ant kelių", „Marija, Marija". Vaizduotėje iškilo per Lietuvą keliaujantys poetai Antanas Strazdas, Maironis, Bernardas Brazdžionis. Kai jaunimo paklausiau, kas parašė giesmę „Pulkim ant kelių", prasidėjo spėliojimai: Maironis, Baranauskas, o gal Vienažindis. Deja, Antano Strazdo nė vienas nepaminėjo. Spėliojant jaunimui prisiminiau 1973 metų vidurvasarį. Tuomet su Biržų katalikų parapijos klebonu kun. Broniumi Strazdu (1923-1996) stovėjome Dilių filijos šventoriuje ir apžiūrinėjo-me samanomis apaugusį į mūsų kraštą ledynų atridentą akmenį. Akmuo kaip akmuo, bet dabar - paminklas. Ir ne bet koks, o literatūrinis, susijęs su mūsų poezijos ištakomis. Tai ant šio akmens apie 1810 metus sėdėdamas kunigas poetas Antanas Strazdas sukūrė giesmę „Pulkim ant kelių", kurią dabar gieda visa katalikiška Lietuva.


Apie tauriuosius sakalus

Aktorė ir režisierė Aleksandra Gustaitienė (1905-1996)

Marija MACIJAUSKIENĖ

Aleksandra Gustaitienė
Santa Monikoje
Ričardo ŠAKNIO fotokopija

XX amžiaus terorai išblaškė talentingiausias tautos jėgas, perskirdami tremtimis, geležinėmis uždangomis nuo likusių tėvų žemėje. Tačiau jie, kad ir kur būdami, išliko ištikimi savo žemės pėdoms, savo girioms, sielos šauksmui, savo pašaukimui. Ištikimi sau.

Aktorę ir režisierę Aleksandrą Gustaitie-nę pirmąkart pamačiau 1970-ųjų vasarą, kai ji su vyru rašytoju Antanu Gustaičiu ir rašytojo P. Lemberto žmona užsuko pas mano tetą Oną Andriuvienę Santa Monikoje. Tačiau dabar, vartydama ir jau turėtą, ir neseniai A. Gustaitienės sūnaus atsiųstą medžiagą, supratau, jog klydau manydama, kad pažinojau.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija