| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Šviesuoliai Bernardas ALEKNAVIČIUS
Balandžio 13 dieną paminėjome šviesaus atminimo kun. Broniaus Strazdo 85-ąjį gimtadienį. Prisimindami šį tautos šviesuolį, skaitytojams siūlome pluoštelį atsiminimų apie jį. Kartą su imlia ir žinių trokštančia jaunimo grupele kalbėjome apie Vydūną. Pašnekesio pabaigoje nukrypome į aisčių (baltų) religiją. Prisiminėme ir protėvių linų dievą Vaižgantą. Paminėjus Vaižgantą, mintyse iškilo ir šviesi kunigo Juozo Tumo-Vaižganto asmenybė. Pasidžiaugėme ir katalikybės tautiškumu, katalikų kunigų tolerancija mūsų protėvių tradicijoms, iš amžių glūdumos atklydusioms kryžių bei koplytėlių saulutėms. O kokios nuostabios Lietuvos katalikų bažnytinės giesmės Pulkim ant kelių", Marija, Marija". Vaizduotėje iškilo per Lietuvą keliaujantys poetai Antanas Strazdas, Maironis, Bernardas Brazdžionis. Kai jaunimo paklausiau, kas parašė giesmę Pulkim ant kelių", prasidėjo spėliojimai: Maironis, Baranauskas, o gal Vienažindis. Deja, Antano Strazdo nė vienas nepaminėjo. Spėliojant jaunimui prisiminiau 1973 metų vidurvasarį. Tuomet su Biržų katalikų parapijos klebonu kun. Broniumi Strazdu (1923-1996) stovėjome Dilių filijos šventoriuje ir apžiūrinėjo-me samanomis apaugusį į mūsų kraštą ledynų atridentą akmenį. Akmuo kaip akmuo, bet dabar - paminklas. Ir ne bet koks, o literatūrinis, susijęs su mūsų poezijos ištakomis. Tai ant šio akmens apie 1810 metus sėdėdamas kunigas poetas Antanas Strazdas sukūrė giesmę Pulkim ant kelių", kurią dabar gieda visa katalikiška Lietuva. - Sakykit, klebone, o Jūs kartais su poetu Strazdeliu ar ne iš tos pačios giminės? - klausiu pašnekovo. - Sunku pasakyti. Aš tai nuo Anykščių. Ne taip toli nuo mano gimtinės ir poeto Strazdelio gimtoji vieta. Ko gero, mūsų protėviai buvo tie patys... Tą dieną aplankėme ir Vabalninką. Biržų dekanas kun. Bromus Strazdas supažindino mane su kitu šviesuoliu - kun. Juozu Varnu (1909-1990). Po kurio laiko dar kartą teko lankytis pas kun. J. Varną ir užrašyti jo prisiminimus apie Vydūną. Biržų klebonui kun. Broniui Strazdui visą gyvenimą būsiu dėkingas už jo toleranciją ir nuoširdžią bičiulystę, kuri užsimezgė dar 1965 metais Salake. Šio šviesuolio dėka daug ką sužinojau. Naudojausi jo biblioteka, kartu važinėjome po Biržų rajoną, aplankėme 1863-ųjų metų sukilimo vietas Biržų girioje, Kupreliškį. Tik gaila, kad ten neradome kun. A. Papučkos ir neturėjome progos pasiklausyti, kaip jis muzikuoja pjūklu. Šią spragą bandė užpildyti kun. Bromus, bet jam šis grojimas prastai sekėsi. Viešėdami Vadaktėliuose pas kun. Gediminą Blyną žavėjomės diev-dirbio Vinco Svirskio (1835-1916) jaunystės dienų kūriniais, saugomais Vadaktėlių bažnyčioje. Šie V. Svirskio kūriniai muziejininkų ir kultūros paminklų saugotojų tuomet dar buvo nežinomi. Jie net nebuvo įtraukti į saugotinų paminklų sąrašus. Vertybės greta mūsų, o mes apie jas, ko gero, dėl perdėto kuklumo net nežinome... O jeigu kas ir žino -tyli. Lietuviai - tylinti tauta. Spjaudyta, trypta, dešimtmečius niekinta tylėjo tauta - kaip pakelės laukų Rūpintojėlis. Bet liko gyva. Liko gyva, nes turėjo į ką atsiremti. Rėmėsi į 1831 ir 1863 metų sukilėlių pralietą kraują, knygnešių kelius, Kražių skerdynių aukas, Sibiro platybėse išbarstytus tremtinių kaulus. Rėmėsi ir į parapijų šviesuolius - kunigus. Kai pirmą kartą (1973) su kun. B. Strazdu atvažiavau į Paberžę pas tėvą Stanislovą -kun. Mykolą Dobrovolskį, kai susipažinome su šio šviesuolio gyvenimu ir veikla, pajutau, kad kol tauta turės tokių asmenybių - gyvens. Tėvas Stanislovas dešimtmečius guodė savo aveles, kentė gulaguose, o grįžęs į laisvę su dar didesniu pasišventimu darbavosi padėdamas suluošintiems ir gyvenimo džiaugsmą praradusiems žmonėms. Pažintis su tėvu Stanislovu buvo savotiškai įdomi. Tuomet Paberžėje, prie klebonijos, buvo įkurtas sovietinio saugumo postas, kurio paskirtis - užrašinėti visų čia atvykstančių automobilių numerius. Mes to nežinojome. Atvažiavome kaip niekur nieko su kun. Broniaus Strazdo pažįstamu Volgos" savininku, išlipome ir žvalgomės į kleboniją. Klebonijos durys atlapos, o viduj - nė gyvos dvasios. - Einame į bažnyčią, - sako kun. Bronius, - tikriausiai tėvas Stanislovas meldžiasi. Praveriame senutės bažnytėlės duris ir girdime tėvo Stanislovo balsą. Stovi vienuolis kunigas prie altoriaus ant pakylos ir sako pamokslą jaunimui. Lūkuriuojame. Po pamokslo visiems persižegnojus, priėjome prie tėvo Stanislovo. Šis visus mus tėviškai apkabino ir pradėjo rodyti savo sukauptus turtus. Pradėjome nuo bažnytėlės. - Štai iš šios sakyklos 1863 m. kovo 20 dieną kunigas Antanas Mackevičius (1828-1863) perskaitė sukilėlių manifestą ir su savo suorganizuotu 250 vyrų būriu išėjo į sukilimą. Tėvo Stanislovo balsas švelnus, bet tvirtas, kiekvienas žodis apgalvotas, pasakoja jis apie sukilimą, apie vieną jo vadų, buvusį šios bažnytėlės kleboną kun. Antaną Mackevičių. Vaizduotėje taip ir pinasi 1863 metų ir nūdieninio gyvenimo peripetijos. Ataidi ir ką tik girdėti tėvo Stanislovo žodžiai... Prieš 110 metų (tuomet buvo 1973-ji) kun. Antanas Mackevičius kvietė tautiečius į ginkluotą sukilimą prieš pavergėjus, o dabar iš tos pačios sakyklos tėvas Stanislovas ragina nepalūžti, būti tvirtiems ir ištikimiems savo protėvių dvasiai. O ir jo žodžiai įtaigūs, pasiekiantys bent šiek tiek mąstančio žmogaus širdį. Nuo tos susitikimo su tėvu Stanislovu dienos jau praėjo ne vienas dešimtmetis, bet tai, ką aš iš jo gavau, liks visam gyvenimui. - Reikia parašyti apie kun. Antaną Mackevičių, - sakė tuomet kun. Bronius Strazdas, - tuo labiau, kad sukanka 165 metai nuo jo gimimo ir 130 metų nuo sukilimo pradžios ir Antano Mackevičiaus nužudymo. - Manau, kad tai turėtų padaryti istorikai, - atsakiau savo bičiuliui kun. Broniui. Bet istorikai šio darbo nepadarė, nebent epizodiškai kur užsiminė. Dažnai susimąstau, kodėl kun. Bronius Strazdas atkakliai siekė, kad žmonės žinotų 1863 metų sukilimo prieš okupantus ištakas ir pasekmes. Juk nedaug kas atkreipia dėmesį į įvykius, vykusius bemaž prieš pusantro šimtmečio, kurių pasekmės periodiškai kartojasi. 1863-ieji Lietuvos istorijoje vieni iš skaudžiųjų. Nuo tada pradėtas lietuvių tautos dvasinis ir fizinis genocidas. 1863 m. rugpjūčio 2 dieną prie Telšių sušaudytas kun. J. Noreika, spalio 7 dieną -kun. A. Gargasas. Ir rusai šių kunigų palaikus užkasė ganyklose. 1863-ųjų aidas kartojosi Rainių miškelio bei Budavonės giraitės žudynėse, pokario rezistencijos kovose. Fizinis tautos genocidas, kovotojų palaikų niekinimas taip pat atėjęs iš 1863-ųjų. Bolševikai buvo gal tik brutalesni, o patirtis - rusiškasis barbarizmas, paveldėtas iš azijietiškos kraujomaišos. Labai lėtai artėjame į civilizuotą pasaulį. Keičiasi valstybinės santvarkos, o su jomis ir politikai. Bolševikai valstybės tęstinumą Rusijoje perėmė iš carizmo, o šie be kraujo praliejimo perdavė gimstančiai demokratijai. Kaip kaimyninėje valstybėje reikalai vystysis toliau-parodys ateitis. Perėmėjai yra. O kaltininkai? Kas pasaulio akivaizdoje atsiprašys lietuvių tautos už genocidą nuo 1863 metų, kas atsiprašys nukankintų knygnešių ir rezistentų, kurių vaikaičiai kalba jau rusiškai? Apie šias dvasinio genocido aukas dažnai mąstė kun. Bronius Strazdas ir kun. vienuolis tėvas Stanislovas. Šie šviesuoliai visą gyvenimą ėjo su tautos kančia, likdami ištikimi savo pašaukimui. Tėvas Stanislovas stagnacijos metais kalė ir žmonėms dalijo saulutes, kurios turėjo magišką poveikį ir tirpdė nepasitikėjimo ledus. Jeigu norime išlikti, turime eiti panašiu keliu, kuriuo ėjo mūsų šviesuoliai, jausdami vienas kito petį... Su kun. Bronium Strazdu mus siejo bendras požiūris į Lietuvos laukų ir pakelės Rūpintojėlius. Esu kunigui Broniui padovanojęs ir nuotraukų rinkinį Rūpintojėliai", o perskaitęs Klaipėdos laikraštyje mano publikaciją Žemaičių žemės Rūpintojėliai" redakcijai atsiuntė laišką. Laikraštis Klaipėda" net per kelis numerius publikavo Jūsų studiją Žemaičių žemės Rūpintojėliai" (Klaipėda", 1990 m. gruodžio 14 ir 22 d.). Jūsų pateiktas mintis visuomenei perskaičiau. Leiskite pasidalinti savo įspūdžiais. Daugelis mūsų matė ir mato pakelėse, kapinėse, sodybose rymančius Rūpintojėlius, bet kas iš mūsų pažvelgė į šiuose meno kūriniuose glūdinčią mintį ir turinį? Jeigu kas ir suprato šitą misteriją, bet, atrodo, kad iki šiol niekas nepublikavo taip vaizdžiai ir suprantamai tokių reikšmingų apmąstymų kaip Jūs. Kiekvienas mūsų liaudies meistrų Rūpintojėlis yra įvaizdis to Didžiojo Rūpintojėlio Kristaus, kurio pašaukimas, misija yra rūpintis visais, o ypač tais, kurie kenčia, liūdi, kurie persekiojami dėl teisybės... Lietuvių tauta - kenčianti tauta, todėl suprantama, kodėl tiek žemaičiai, tiek aukštaičiai yra pamėgę Rūpintojėlį. Lietuvis žvelgia į Rūpintojėlį ir Jame mato savo Gelbėtoją, savo gyvenimą, savo likimą". Rūpintojėlis yra artimas jo dvasiai, jo širdžiai. Tai būdinga lietuvių tautai. Kitose pasaulio šalyse to nerasime. Džiugu, kad šita tema rašote. Tai aktualu, vertinga. Jūs kalbate apie Rūpintojėlius kaip meno kūrinius, bet sykiu išskaičiuojate vardus tų mūsų tautiečių, kurie yra pasižymėję kūrybine, visuomenine veikla, meile tėvynei. Tai brangūs mūsų tautos geradariai. Šitiems mūsų tauriems žmonėms duodate Rūpintojėlio vardą. Kaip tai suprantama, vaizdinga, koks gražus sugretinimas! Šitos paralelės iškėlimas kiekvienam lietuviui labai aktualus, šventas idealas - būti geruoju Rūpintojėliu, ko taip reikia mūsų tėvynei. Manau, kad ne vienas jaunuolis, inteligentas, taurus lietuvis, įsigilinęs į šitą kilnią idėją, užsidega troškimu būti Rūpintojėliu. Idėja lemtinga. Gerbiamas Bernardai! Rašėte, kad mūsų tautą, įklimpusią į nužmoginimo liūną, gali išgelbėti tik jos pačios didelis noras tapti žmonėmis..." Taip! Mūsų ateitis - Apvaizdos ir mūsų pačių rankose. Sėkmės Jums! Dėkoju Jums už aktualias, gyvastingas mintis. Reiškiu nuoširdžią pagarbą. Kun. Br. Strazdas, 1991 m. sausio 27 d. Ir kun. Broniaus Strazdo išėjimas amžinybėn buvo gana mįslingas. Sulaukiau jo telefoninio skambučio ir padėkos už nuoširdžią draugystę. Kai pasiteiravau, kokia jo sveikata, išgirdau atsakymą: Viskas gerai. Esu ligoninėje". Ir trumpas signalas ragelyje. Po šio pokalbio praėjus dviem dienoms iš Biržų pasiekė liūdna žinia: mirė kunigas Bronius Strazdas. Man, kaip tautotyrininkui, kun. Broniaus Strazdo dėka teko užrašyti ir vieną gan keistoką epizodą. 1975 metais, kai atostogavau Biržuose, paskambinęs kun. Bronius Strazdas pakvietė ateiti pas jį ir atsinešti fotoaparatą. Atėjęs klebono kambaryje radau pagyvenusią moterį. Klebonas supažindina: - Žukaitė. Maršalo Žukovo sesuo. Žvelgiu į moteriškės veidą. Nors maršalo Žukovo neteko nei fotografuoti, nei sutikti, bet iš matytų fotografijų jaučiu, jog šios moteriškės veido bruožai labai panašūs į maršalo Žukovo. Kalbamės. Žukaitė pasakoja apie savo broliuko vaikystę, kaip jis mylėjo savo mamą Konstanciją, kaip draugavo su poetu Juliumi Janonių. - Su Juliumi Janonių mūsų broliukas buvo vienmetis, - pasakoja Žukaitė. - Kartu jie mokėsi ir Biržų progimnazijoje, sėdėjo tame pačiame suole, kartu su poetu ir į Rusiją išvažiavo, nes buvo neišskiriami draugai. Tuomet mūsų ryšiai su broliu nutrūko. Ir tik apie 1936-uosius metus tėvai iš sūnaus pradėjo gauti rusiškų červoncų. - Gyvenome prie Biržų, Karajimiškio kaime. Visi mūsų šeimos nariai buvo tautiškai nusiteikę. Aš ir mano broliai buvo šauliai, todėl ir 1940-ieji mums atnešė tiktai kančias. 1941-aisiais tapome Sibiro tremtiniais. Brolis Juozas čekistams pareiškė, jog taip elgtis nedera, nes jo brolis esąs Raudonosios armijos karvedys. Čekistai, pasitarę tarp savęs, pasakė: Turime padaryti taip, kad komandoras Žukovas būtų švarus rusas (čystij ruskij)". - Iš tremties rašėme broliui į Maskvą, bet iš jo atsakymo nesulaukėme, - pasakoja maršalo sesuo. - Grįždami iš tremties Maskvoje norėjome užsukti į Gynybos ministeriją, bet mūsų ten neįleido. Šiemet suėjo metai, kaip mūsų broliukas iškeliavo amžinybėn. Todėl be šv. Mišių jam aš jau nieko padėti nebegaliu. Tiesa, grįžę iš tremties, sužinojome, kad po karo mūsų tėviškę aplankė grupė labai aukšto rango rusų karininkų. Tarp jų vienas buvo ypatingas, labai atidžiai apžiūrinėjo tėviškės vietą. Gal šis karininkas ir buvo mano brolis? Savo artimųjų neradęs, jis išvažiavo ir daugiau jų nebeieškojo.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |