| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Ieško, nerimsta, atranda Petras IVANOVAS
Zarasų rajono Salako miestelio gyventoja Vilija Visockienė mažakalbė, tyli, tačiau jos sieloje dažnai siaučia tikros kūrybinio polėkio audros. Jauna moteris kilusi iš Šakių. Po mokslų vidurinėje įgijo kino mechanikės specialybę, nes labai norėjo būti arčiau kino meno. Kino mechanikės darbas patiko, bet subankrutavo kino teatrai. Turėjo ir kitą aistrą - gyvūnus. Pasirinko darbą privačiame zoologijos sode, bet ir tas subankrutavo. Zarasų rajono Salako miestelio gyventoja Vilija Visockienė - mažakalbė, tyli, tačiau jos sieloje dažnai siaučia tikros kūrybinio polėkio audros Vėliau Vilija persikėlė laimės ir kūrybos polėkio ieškoti į vyro tėviškę - ežerų ir miškų kraštą Aukštaitiją. Augino sūnus Justiną ir Liutaurą. Kasdieniniai rūpesčiai, darbai dažnai atimdavo daug laiko, tačiau kūrybingai sielai norėjosi skrydžio. Vieną sykį moteris paėmė popierius lapus ir ėmė karpyti. Ilgai karpė, paskui dailiai suklijavo - taip ir atsirado gėlės, medžiai, gyvūnai, įvairūs ornamentai. Tokie ir buvo pirmieji salakietės karpiniai. Visi, pamatę Vilijos darbelius, nuoširdžiai girdavo juos ir žavėjosi. Tai buvo paskata toliau kurti. Kai pasibaigdavo namų ruošos darbai, sumigdavo sūnūs, Vilija sėsdavo ir vėl karpydavo. O karpiniai reikalauja ne tik kūrybos, fantazijos, bet ir juvelyrinio kruopštumo, atidumo, laiko. Kartais kūrybinis įkvėpimas taip pagaudavo, kad nepaleisdavo iki pirmųjų gaidžių. Po atkaklių kūrybos vakarų ir naktų gimė ir pirmoji paroda, kuri buvo surengta Zarasų krašto muziejuje. Pirmasis oficialus pripažinimas dar labiau paskatino kūrybai. Smailiomis žirklutė-mis jauna moteris karpydavo dar unikalesnius karpinius. Vilijos galvoje gimė įvairios fantazijos, jas ir rikiuodavo savo karpiniuose. Netrukus darbus demonstravo parodoje "Tautodailė Aukštaitijos regione". Čia jos darbai buvo labai gerai įvertinti. Karpiniai suteikė dvasinę palaimą, leido patirti kūrybos džiaugsmą. Karpiniuose ji sujungė viską, kas ją viliojo, - gamtą, liaudiškus ornamentus, poeziją. Po to nudžiugino dar vienas įvertinimas - Vilija Visockienė tapo tautodailininkų sąjungos nare. Žymiai anksčiau nei karpiniai Viliją suviliojo poezija. Jos eilėse atsispindi ir gamtos grožis, meilė, svaja ir ilgesys. Už originalias ir svajingas eiles Salako seniūnijos gyventojai buvo suteiktas Metų literatės vardas. Bando Vilija ir tapyti. Moteris drobėse atgyja krašto, jau tapusio jai gimtu, vaizdai, akvarelėse žydi gėlės ir Salako krašto vaizdai. Paskutiniu metu ją vis labiau žavi fotografija. Jos pranašumas - greitas rezultatas, nors jėgų ir laiko daug reikalauja. Patinka Vilijai ir įvairius akmenukus rinkti, kurti floristikos darbus. Grožis, poezija suteikia tikrą gyvenimo palaimą. Džiaugiasi ir Vilija, kad kasdien pasiekia vis daugiau. Ji kūrybiniuose ieškojimuose suranda grožio, o jos sukurtuose darbeliuose vis daugiau meno, meilės, šilumos. Šie atradimai ją džiugina ir dar labiau skatina ieškoti, nerimti, atrasti. Salakas, Zarasų rajonas Autoriaus nuotraukos Vilija VISOCKIENĖ Eilėraščiai Eilėraščiu patikrinkim ribas - koks aukštis ir koks gylis ...
Kodėl erdvė, kurioj gyvenam taip apleista - net vasarą nežydi... * * * Dėliojo žvaigždės Atpirkėjo vardą ... Po vieną raidę bitės išnešiojo ... O prie bažnyčios vartų elgetėlė ant pirštų jas sunėrus - ašarojo ... * * * Aš tau, naktie, padovanojau savo liūdesį... Atsidėkodama įsodinai mane į baltą rūko valtį, lengvai pastūmusi, plukdei tolyn tolyn apsnūdusia upe ... Kiek daug eilių apie tave sukūriau - o tu lengva ranka jas deginai saulėlydžio lauže.... Dabar aš nežinau, kokiam esu krante... * * * Varpelis turi sidabrinę sielą - ji vėjui tik paklusdama užgieda taip švelniai, jog mirusį prikelt galėtų ... Bet jis tik smėlio klausosi - kaip tas iš lėto srovena pro atšalusius pirštus - ir tarsi paukštis gieda. * * * Neturi mylimieji kantrybės, nors ieško ir laukia ilgai - mirtis, užsidėjusi kaukę, juos įveikia gan lengvai...
Neliūdėk, žaliaskare sese, ne tau vienai tokia dalia ... Pažiūrėk, kaip Orfėjasneša šaltą miglą tuščiam delne ... * * * O dienos buvo tokios blankios kad pačios dusdavo, nebepakeldamas tos blankumas pavasarių nebuvo vien tik šaltis tik ledo žvaigždės už kreivos tvoros ... kas kerus užleido kad vieną dieną aidinčia gija nuo stogo nusileido mus palietusi varveklio giedanti dvasia ... * * * Čia kryžiuojas kelias su upokšniu susilieja akmenio ir vandenio daina čia įbridęs beržas plauna savo tošį išpaišytą sutemos ranka ... Čia dangus galėtų atsigerti jei tik nusileistų truputį žemiau ... Bet tik baltas paukštis svarsto tūpt ar sklęsti nuo drėgnos paunksnės kuo toliau ... * * * Žolės lyg žvakės saulėlydy geso tarsi šauktų - pakilk, nebijok....
Ir tik skruzdė, maža pakeleivė, užsilipo ant delno ir surišo į dangų skrydžiui pakeltas rankas... * * * Luodžio bangos neša saulės luotą - saulė plaukia Žilvino vaduoti, O ant kranto Eglė rasas renka - lyg žodžius, kuriais prabils į tamsą ... O Sala, kur saulei žaltys guosis, slepiasi lediniuos bangų posmuos... Patikėtume, kad saulei pasiseks, bet kodėl, naktie, vėl užpūtei bures? * * * Tavy pasaulį pamačiau Ir patikėjau, O tačiau Nukrito žodis ant peties - Tau pasiguos Ar nutylės...
Dabar žinau, kas nesvarbu - Aš tarsi smilga Po dangum Ir lyg ne sau Aš gyvenau O tik šnarėjau....
O dangau...
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |