Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Festivaliai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kaip lietuvių tauta siekė nepriklausomybės

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Tarptautinės konferencijos „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus" dalyviai

Visą savaitę (gegužės 31 d. - birželio 6 d.) Vilniuje vyko renginiai, skirti paminėti Lietuvos Sąjūdžio dvidešimties metų jubilie­jų. Raudonomis, žaliomis ir geltonomis gė­lėmis išpuoštos salės kvietė žmones prisiminti tai, kas vyko prieš dvidešimt metų. 1988 me­tų birželio 2-ąją Verkių rūmų salėje, kur vy­ko paskutinieji derinimo veiksmai, netilpo su­sirinkusieji - o šiemet joje trečdalis kėdžių buvo neužsėstos. Tuo tarpu birželio 3-ąją ir tada, įkuriant Lietuvos Sąjūdį, ir dabar net laiku atėjusieji stovėjo tarpduryje ir prie sie­nų. Renginys tęsėsi tris valandas - vis atsi­rasdavo norinčių kalbėti, patvirtinti tai, kas jau buvo akcentuota Lietuvos Sąjūdžio XI su­važiavime, įvykusiame gegužės 31-ąją dieną: mūsų laikus dar iš XIX amžiaus sukilimų pa­siekė noras būti laisvais, išsivaduoti iš paver­gėjų. Laisvės dvasia buvo perduodama iš kar­tos į kartą: ji pleveno žiauriausių kankinimų patalpose, kalėjimų karceriuose, tvankiuose partizanų bunkeriuose. Jos neatvėsino Sibi­ro šalčiai, nesunaikino vergiškas darbas ka­syklose, šachtose, taigoje.

Plačiau ir giliau lietuvių kelias į nepriklau­somybę buvo aptartas dvi dienas trukusioje tarptautinėje konferencijoje „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus", vyku­sioje Seime birželio 5-6 dienomis.

Berlyno siena - tai aplink Vakarų Berlyną pastatyta penkių metrų aukščio betoninių blo­kų užtvara, kurios viršus buvo apraizgytas spygliuota viela, o 1980 metais dar įrengta elektros laidų užtvara. Sienos ilgis 45,1 km mieste ir 120 km aplink Vakarų Berlyną. Sie­na pastatyta 1961 metų rugpjūčio 12-13-osios naktį Vokietijos DR Liaudies rūmų sprendimu, spaudžiant Maskvai. Iki tol nuo 1949 me­tų iš VDR į VFR perbėgo pustrečio milijono žmonių. Net ir pastačius sieną, 5000 žmonių pavyko pabėgti į VFR, tiek pat buvo sugauta, 191 žuvo. Ši siena - ne tik šaltojo karo laikų pasaulio padalijimas į Rytus ir Vakarus, bet ir nelaisvės, komunistinio absurdo simbolis. Pri­minsime, kad Berlyno siena pradėta griauti 1989 metų lapkričio 9 dieną. Kelios dienos prieš tai į Berlyną buvo atvežta Lietuvos Są­jūdžio - dainuojančios revoliucijos fotografi­jų paroda. Todėl juokaujama: Lietuvos Sąjū­dis padėjo griauti Berlyno sieną.

Konferencijoje daug kalbėta apie tai, kaip tauta brendo Sąjūdžio proveržiui. Nu­slopinus partizaninį judėjimą, užsitęsusį ko­ne visą dešimtmetį, iš Lietuvos ištrėmus jos geriausius vaikus, reikėjo ieškoti būdų, kaip išgyventi likusiems tėvynėje okupacijos są­lygomis. Anot prof. Vandos Zaborskaitės, oficialiosios kultūros atstovai kolaboravo. Profesorė yra įsitikinusi, kad iki šiol gyva nuomonė, jog tik būdamas komunistų par­tijos nariu galėjai padaryti ką nors gero Lie­tuvai, yra mitas. Ji pateikė daugybę pavyz­džių apie „nepavergtųjų židinius". Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra skatino studentus pažinti nacionalinę kul­tūrą, rinkti tautosaką; Filosofijos katedra brandino laisvą mintį, „Minties" ir „Vagos" leidyklos pergudraudavo cenzūrą. Buvo lei­džiamos Vinco Mykolaičio - Putino, Justi­no Marcinkevičiaus, Jono Juškaičio, Juozo Apučio, Juditos Vaičiūnaitės, Janinos De­gutytės ir kitų autorių knygos. Teatrai statė Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus pje­ses. Žmonės plūdo į Jono Jurašo režisuo­tus spektaklius, jie taip pat mėgo Povilo Ma­taičio liaudiškus spektaklius, daug žiūrovų sutraukdavo „Kupiškėnų vestuvės". Inten­syvus kultūrinis gyvenimas skleidėsi ne ta linkme, kokios norėjo oficialioji valdžia.

1956 metais vykusią Vengrijos revoliuci­ją Lietuvos žmones palaikė, jai pritarė viešai ir slaptai, kaip ir po dešimties metų pražy­dusiam „Prahos pavasariui". Paskui išgirdo­me apie Lenkijos „Solidarumą". Mums svar­bu buvo žinoti, kad nepriklausomybės trokš­tame ne vieni. Taip pat ir mes, ir pasaulis tu­rėjo progos įsitikinti, kokia komunistinės im­perijos esmė, kai į laisvės kovą pakilę jau­nuoliai Budapešte ir Prahoje buvo traiškomi sovietinių tankų. Lietuvoje oficialūs vadovai, stengdamiesi įtikti Maskvai, tramdė krašto­tyrinę veiklą, ribojo tautosakos rinkimą, draudė klubų veiklą, stiprino ateistinę pro­pagandą. Tačiau tai nedavė laukiamo rezul­tato. 1972 metų gegužės 14 dieną susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta. Kaune įvy­ko demonstracija - Vengrijos, Čekoslovaki­jos, Lenkijos pasipriešinimų atgarsis. Kaune įvesta komendanto valanda. Anot prof. Bro­niaus Genzelio, tapo aišku, kad vien vieša veikla nėra perspektyvi. 1972 metais pogrindyje pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Baž­nyčios kronika", informuojanti Lietuvos vi­suomenę ir užsienį apie ateistų siautėjimą ir kitas piktadarybes. Nors buvo suimti, tardyti ir įkalinti kai kurie „Kronikos" bendradar­biai, tačiau leidinys ėjo iki pat Atgimimo. Apie Katalikų Bažnyčios kovą Lietuvoje prieš totalitarinį režimą 1953 - 1988 metais papasakojo tos kovos aktyvus dalyvis arkivys­kupas Sigitas Tamkevičius, SJ. Buvo leidžia­ma ir daugiau pogrindinių leidinių.

1976 metų lapkričio 25 dieną įsikūrė Lie­tuvos Helsinkio grupė, rengusi viešus memo­randumus, reikalavusi valdžią laikytis ne tik žmogaus, bet ir tautų teisių. Pasirinkusi atvi­rą kovos būdą, Helsinkio grupė informavo pasaulio visuomenę apie tai, kas iš tiesų vy­ko okupuotoje Lietuvoje. 1978 metų rudenį buvo įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katali­kų komitetas. Laisvės Lyga taip pat pureno dirvą Sąjūdžiui.

Tuo tarpu žmonės vis labiau įsitikino, kad ko­munizmas - tik utopiniai pažadai, kurie nieka­da neišsipildys, kad komunizmas - melu, prie­varta, istorinių ir religinių tradicijų paneigimu, rusifikacija grįsta santvarka, vedanti į pražūtį. Žmonės nebenorėjo taip toliau gyventi.

Pirmiausia Liaudies frontas įsikūrė Esti­joje. Jie ragino ir mus: kurkite ir jūs, mums vieniems bus sunku atsilaikyti. Ir štai 1980 metų birželio 3 dieną Vilniaus Mokslų aka­demijos Didžiojoje salėje įkuriama analogiš­ka organizacija, pavadinta Sąjūdžio vardu. Pavadinti „frontu" nesinorėjo, nes tas žodis „kvepėjo" karu. Juk buvo ketinama ramiai, nuosekliai, taikiai ir legaliai vesti visuomenę iš blogio imperijos priklausomybės į laisvę. Sąjūdžio skelbiami šūkiai: viešumas, tiesos sakymas labai patiko žmonėms. Neginkluo­ta, dainuojanti revoliucija užtvindė visų Bal­tijos šalių miestus ir kaimus.

Kaip pastebėjo dr. Romualdas Ražukas (Latvija), sėkmę lėmė žmonių pasitikėjimas, Rusijos demokratinių jėgų paspirtis, emig­rantų parama iš JAV, Švedijos, Vokietijos, Australijos, taip pat nuosekli, atsargi, bet veiksminga Vakarų šalių pagalba ir, žinoma, Baltijos šalių solidarumas. Svarbiausia buvo visų nepriklausomybės siekėjų ir rėmėjų vie­nybė. Matyt, dėl to Maskva nerado preteks­to su mūsų revoliucija pasielgti taip, kaip pa­sielgė su Vengrijos revoliucija ar Prahos pa­vasariu. Sąjūdžio dvasia buvo tokia galinga ir bebaimė, kad jos išsigando net 1991 metų sausio 13-osios perversmininkai. Nugalėję mirties baimę, žmonės nepasitraukė nuo ba­rikadų. Masinėms žudynėms laisvės priešai nesiryžo. Įdomus Elos Poliakovos (Rusija) prisiminimas. Per Sausio įvykius ji buvo Lie­tuvoje. Nuvykusi į Šiaurės miestelį, ji kalbė­josi su sovietų kareiviais. Jie sakė: „Nesunku šauti, kai matai į tave nukreiptą šautuvo vamzdį, bet labai sunku šauti į taikius, dai­nuojančius žmones".

Ne vienas pranešėjas džiaugėsi, kad vi­sos trys Baltijos šalys dabar jau Europos Sąjungos ir NATO narės. Taip pat buvo paste­bėta, kad Rusijoje tebejaučiamas revanšo sie­kis, noras atgauti tai, kas prarasta. Už nuga­ros alsuoja klastingas, buvęs ir esamas reži­mas, bandantis meluoti ir apgauti. Vis labiau įsigali „putinizmas": valdžios centralizacija, susidorojimas su nepriklausoma žiniasklai-da, smūgiai gimstančiai pilietinei visuome­nei, baime pagrįstos valstybės įtvirtinimas, priešų ieškojimas ir t.t. Dr. Nodar Natadze (Gruzija) nuomone, komunizmas tebegyvas, jis pasirengęs provokuoti imperialistinius ne­ramumus. „Rusija tebėra didelė grėsmė Eu­ropai ir pasauliui" - tai Anders Hjemdahl (Švedija) pastebėjimas. „Mes čia ramiai kal­bamės, o keliasdešimt kilometrų nuo Vil­niaus toliau klesti totalitarizmas. Tai nuola­tinė grėsmė pasauliui", - sakė dr. Anatoli Mi-chailov (Baltarusija). „Naujoji Europa turi turėti sukoordinuotą politiką Rusijos atžvil­giu", - tai prof. Aleksandro Dobrynino (Lie­tuva) nuomonė. Tarp nacizmo ir komunizmo turi būti dedamas lygybės ženklas. Komuniz­mas toks pat pavojingas kaip ir nacizmas -tokia Vilniuje vykusios konferencijos žinia, siunčiama Europai ir pasauliui

© 2008 „XXI amžius“