Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Festivaliai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Sąjūdžio aidai

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Prieš 20 metų įsikūręs Lietuvos Sąjūdis nulėmė politines, ekonomines, kultūrines ir vertybines permainas mūsų krašte. Sąjūdžio ištakos buvo sovietmečiu egzistavusi politi­nė, dvasinė ir kultūrinė rezistencija, o jo at­siradimas išreiškė didelės visuomenės dalies siekį „atverti langą" iš niūrokos sovietinės pil­kumos, iš cenzūros ir nihilizmo gniaužtų. Są­jūdžio veiklos aidai nuskambėjo tarsi galin­gas varpas - plačiai, toli už Lietuvos ribų. Šie aidai ėmė drebinti ir visos raudonosios im­perijos pamatus, kurie jau palengva eižėjo.

Sovietmečiu, iki Sąjūdžio įsikūrimo dar likus dešimčiai ir daugiau metų, Lietuvos žmonės gaudė įvairiuose kūriniuose, dramo­se praslystančias laisvės įžvalgas. Daug ką ža­vėjo Justino Marcinkevičiaus dramos „Min­daugas" ir „Mažvydas", jose skambantys žo­džiai apie laisvą Lietuvą suteikdavo vilties. Lietuvos žymių asmenybių, kūrėjų palikimas, jų įvertinimas buvo tarsi atgaiva. Būsimasis Sąjūdžio lyderis Vytautas Landsbergis tyri­nėjo M. K. Čiurlionio darbus, išleido popu­liarias knygas „Čiurlionio muzika", „Čiurlio­nio dailė", rašė straipsnius ta tema. Nelegaliai plito poeto Kęstučio Genio eilės, kuriose skambėjo drąsūs, atviri žodžiai, jas žmonės persirašydavo vieni iš kitų.

Aleksandras Žarskus ir Algirdas Patac­kas dar 1977-1987 metais tyrinėjo etninės kultūros reiškinius, rinko medžiagą apie lie­tuvių papročius ir tradicijas, piliakalnius. Pli­to žygeivių judėjimas, sujungęs Lietuvos et­ninę kultūrą, istorinį paveldą gerbiančius žmones, kurie keliavo po įvairias istorines vietas, piliakalnius, domėjosi ir rinko medžiagą apie knygnešius, kartu pasidomėdami ir pokario partizanų veikla.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika", jos leidimas ir platinimas buvo tarsi atgai­va tikintiesiems tuo gūdžiu laiku, kai kuni­gai ir aktyvesni tikintieji buvo persekioja­mi, sekami, draudžiama religinė spauda. Į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" lei­dimo ir platinimo veiklą įsitraukė daug ku­nigų ir tikinčiųjų pasauliečių. Šioje veikloje aktyviai dalyvavo kunigai A. Svarinskas, J. Kauneckas, S. Tamkevičius, B. Laurinavi­čius, J. Zdebskis, pasauliečiai P. Plumpa, S. Kelpšas, V. Andziulis ir kiti. Ryškus ku­nigo Juozo Zdebskio pavyzdys. Sis drąsus kunigas ne tik aktyviai prisidėjo prie „LKB kronikos" leidimo ir platinimo Lietuvoje, bet ir organizavo šių leidinių gabenimą į Ru­siją, iš ten juos pasiimdavo žymus disiden­tas S. Kovaliovas, kurio pastangomis „Ka­talikų Bažnyčios kronika" būdavo nugabe­nama ir į Vakarus. Pats J. Zdebskis, nors ir buvo persekiojamas KGB, kelis kartus įka­lintas, atkakliai darbavosi, vykdavo net į mi­sijas - į Pavolgį, Kazachstaną, Sibirą, ten skleidė tikėjimą. Kun. J. Zdebskis savo die­noraštyje rašė: „Stiprybę duoda pasitikėji­mas Dievu. Ir sunkiausiomis valandomis dvasią kelia tikėjimas ir viltis, meilė artimui, meilė Tėvynei". Deja, jau Sąjūdžio priešaušryje, 1986 metais, J. Zdebskis buvo nužudytas KGB inscenizuotoje avarijoje.

Verta atidžiau pažvelgti į pagrindinių Są­jūdžio kūrėjų, žmonių, veikusių pirmose Są­jūdžio gretose, asmenybes. Dauguma jų bu­vo intelektualai, mokslo, meno ir kultūros veikėjai: V. Landsbergis, V. Čepaitis, Č. Stan­kevičius, A. Saudargas, J. Marcinkevičius, B. Genzelis, A. Patackas, S. Pečiulis, V Radžvilas, B. Kuzmickas, A. Buračas. Da­lis šių žmonių iki šiol aktyviai veikia politi­koje, dalis jau nutolo nuo politinių procesų, bet dalyvauja pilietinėje veikloje - rašo straipsnius, rengia paskaitas, leidžia knygas. Tuometiniai Sąjūdžio lyderiai iš esmės ir va­dovavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procesams 1990-1991 metais.

Lygiagrečiai atgimimo sąjūdžiai kilo ir kituose sovietinio lagerio kraštuose. Liau­dies frontai atsirado Latvijoje ir Estijoje, Rusijoje aktyvėjo demokratinis judėjimas, kuriame reiškėsi S. Kovaliovas, A. Sacharo­vas ir kiti buvę disidentai. Ukrainoje atsira­do mūsų Sąjūdį primenantis Ruch judėji­mas, vadovaujamas I. Dračo. Gruzijoje tel­kėsi Z. Gamsachurdijos ir G. Ceretelio va­dovaujami demokratai.

Taigi Sąjūdis buvo pirmiausia kultūrinis virsmas, pasireiškęs vertybių kaita, išsivada­vimas iš pilkos, klaidžios baimės atmosferos, kuria pasižymėjo sovietinė santvarka. Tie ke­leri metai pakeitė Lietuvą, tai buvo radika­laus nesmurtinio perversmo metai. Mitingai, kuriuose skambėjo laisvas žodis, plazdančios trispalvės vėliavos, Sąjūdžio spauda, kurią žmonės aktyviai skaitė, 1989 rugpjūčio Balti­jos kelias, sujungęs visus tris Baltijos kraštus, 1990 m. kovo 11-oji, pradėjusi Lietuvos ne­priklausomybės kelią. Toliau - didelių išban­dymų metas. Bet didelė dalis Lietuvos žmo­nių nepalūžo - net kruvini Sausio įvykiai ne­palaužė vilties ir tikėjimo laisvės vertybėmis. Mūsų viltį palaikė ir iš kitų kraštų ateinantys palaikymo balsai. Rusijos demokratinių jėgų atstovai S. Kovaliovas, J. Afanasjevas, A. Osovcovas ir kiti siuntė į Lietuvą laiškus, kuriuose palaikė Lietuvos žmonių ryžtą, Maskvoje buvo surengti mitingai ir piketai, ku­riuose buvo reikalaujama nutraukti ginkluo­tas akcijas prieš taikius mūsų krašto žmones, dainininkė N. Boltianskaja tomis dienomis netgi sukūrė dainą pavadinimu „Vilnius-91". Palaikymo atgarsiai ateidavo ir iš Ukrainos, Lenkijos, Gruzijos, Vengrijos ir kitų kraštų.

Išsivadavome iš „blogio imperijos", tačiau po kurio laiko ši imperija ėmė atsikurti - tik kitokiu, labiau užmaskuotu pavidalu. Dabar­tinė padėtis nėra džiugi. Taip, džiaugiamės tuo, kad Lietuvoje yra tam tikra žodžio lais­vė, kad vis labiau įsiliejame į Europos Sąjun­gą, kad jau nevaržomos tikinčiųjų teisės. Bet regime ir daug nuosmukio ir atsilikimo žen­klų. Dabar Lietuva yra monopolistinio kapi­talizmo valdoma valstybė, mūsų krašte kara­liaujantys „buvusieji", komunistinės nomen­klatūros bonzos, primeta valią kitiems pilie­čiams. Iš esmės įsigalėjo vienos klasės - oli­garchų klasės - hegemonija. Lietuvos veidą darko oligarchijos, radikalaus liberalizmo ir paksizmo grimasos. Didelę įtaką turi varto­tojiškos bei „mirties kultūros" srovės, sie­kiančios išmušti iš mūsų tai, kas tikra ir am­žina. V. Landsbergis pagrįstai teigia, kad šio rudens rinkimai prilygsta 1990 metų pradžios rinkimams - sprendžiasi mūsų krašto likimas. Sąjūdis buvo jėga, atvėrusi kelią kultūriniam atgimimui, suteikusi dvasios galybę. O dva­sios galybė yra tas pagrindas, ant kurio ir su­kuriamos pagrindinės vertybės. Dar XIX am-žiuje vyskupas Motiejus Valančius rašė: „Dvasios galybės nieks nepajėgia sulaužyti, prieš ją nėra ginklų".

Sąjūdį prisimename kaip viltį ir tikėji­mą atkūrusį judėjimą, šis judėjimas vėliau atkūrė ir nepriklausomą valstybę. Jei veik­sime Sąjūdžio dvasioje, tai atsilaikysime ir prieš šių dienų išbandymus, iš įvairių kryž­kelių pasuksime plačiu keliu...

© 2008 „XXI amžius“