Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Sąjūdžio ištakose giliau pasikasus

Vilius BRAŽĖNAS

Sąjūdžio 20-mečio minėjimuo­se pasijuto vengimas giliau pažvelgti į jo kilmės tikrovę. Tai buvo galima pastebėti ne tik „ini­ciatorių", bet ir išlikusio Sąjūdžio šalininkų kalbose.

Teisingai ir vienoje, ir kitoje mi-nėtojų pusėje tarp ištakų buvo mi­nima Lietuvos piliakalnių dvasia. Ta­čiau kai kas kėlė įtarimą, jog ji galė­jo susidurti ir su okupanto spynomis užrakintomis kai kurių „Persitvarky­mo Sąjūdį" kūrusių tautiečių širdžių durimis. Tuos įtarimus sustiprina lengvai atrandami sovietinio oku­panto istoriniai žingsniai į „perest-roiką". Per „perestroiką" tai nuve­da į 1959 metais aukšto rango kagė­bisto Šelepino „raportą". Juo reika­laujama pakeisti Sovietų Sąjungos įvaizdį kad išgelbėtų SSRS nuo žlu­gimo. Selepinas drauge su Mirono­vu raportą pateikė kompartijos centro komitetui. Už tai, nusodinus gen. Serovą, Selepinas gavo KGBviršininko postą, o Mironovas - svar­bų Administracinių organų skyriaus vadovo postą.

Įdomu, kad Šelepino 1959 me­tų planas pakeisti SSRS įvaizdį ra­do atgarsį „perestroikos" metais. Popiežius Jonas Paulius II prancū­zui žurnalistui yra pareiškęs, jog „Gorbačiovas gavo neįmanomą už­davinį: pakeisti sovietų įvaizdį ne-pakeičiant sistemos".

Tai tik patvirtina, kad „Persitvar­kymo Sąjūdis" buvo Šelepino rapor­to toli ateitin siekiančio plano pada­rinys. Buvo planuota pakartoti sėk­mingą Lenino apgaulę - NEP (Nau­ją ekonominę politiką) ir su Vakarų pagalba išgelbėti Sovietų Rusiją nuo neišvengiamo žlugimo.

Leninui buvo lengviau nei Gor­bačiovui apgauti Vakarus. Nežiūrint jo jau sukeltos teroro bangos, pa­saulis dar nebuvo aiškiai matęs kru­vinų žmogėdriško komunizmo dan­tų. Nors daug kas ir dabar užsimer­kia prieš faktus, po karo ir po Stali­no nusibaigimo kilusio ideologinio pasimetimo, ekonominių bėdų ir kylančio nacionalizmo pavergtuose kraštuose, Gorbis buvo priverstas prisidengti nuolaidomis, net nacio­nalizmo pakentimu. Tokia „maski-rovka" buvo plačiai naudojama.

Be to, pagal Šelepino planą pa­veikti Vakarus, net KGB buvo pakeis­tas, nukreipiant geroką dalį jo dėme­sio nuo teroro ir šnipinėjimo į dezin­formaciją. Net buvo KGB įsteigtas „D" skyrius. Čia, ko gera, ieškotina „ištakų" ir mūsų išeivijoje kilusio „kultūrinių ryšių" ir kitokio bendra­vimo („broliško") su okupuotos Lie­tuvos nomenklatūra bei su „kultūri­ninkais" per „Tėviškės draugiją".

Tad maždaug tokiame darže Kremlius daigino „persitvarkymą". Atsirado „liaudies frontai". Pir­miausia patikimoje Estijoje, kurios KP gensekas buvo Gorbio klasės (kažkokios) draugas. Pagaliau, ma­tyt, buvo „kam reikia" duotas įsa­kymas „spontaniškai" organizuoti „persitvarkymą" okupuotoje Lietu­voje. Prisimenu tuo metu skaitęs dienraštyje „The Washington Ti­mes" lakonišką pareiškimą, kad Gorbis bando „panaudoti pabaltie-čių nacionalizmą perestroikai išgel­bėti". Neaišku, kaip buvo prieita to­kios nuomonės. Tačiau netrukus pa­sirodė, kad lietuviai nacionalizmą panaudojo priešingai: „Persitvarky­mo sąjūdyje" sukūrė dvasinį „Lie­tuvos Sąjūdį". Išnaudotas KGB su-silpninimas ir pasimetimas Maskvos ir Vilniaus komunistams neįprasto­je politinėje padėtyje. Paliekant de­talių žinovams iniciatyvininkų „gru­pės" vidujinių manevrų vertinimus, belieka pasidžiaugti Sąjūdžio vaid­meniu Nepriklausomybės atstaty­me. Atrodo, jog tik dvasinis Sąjū­dis tęsė Sąjūdžio veiklą. Sunku su­prasti, kodėl tiek daug iniciatyvinės grupės narių pasakę „A" nepasakė „B". Lyg ūkininkas, apsėjęs lauką grūdais, parduotų arklius ir padar­gus ir išvažiuotų į miestą. O dauge­lis, su keliomis išimtimis, rizikavo laisve ir gyvybe, jei „perestroiką" būtų pavykusi.

Keistokai atrodo po 20 metų at­sibudusių kai kurių iniciatyvininkų raginimai uždaryti veiklą tęsiantį Są­jūdį. Deja, pastebėjau tik du politinėje bei visuomeninėje veikloje ir spaudoje pagirtinai dalyvavusius „iniciatorius" - Bronių Genzelį ir Romualdą Ozolą. O dar keleto to­kių kaip Ozolas, energingų, nuomo­nės neslepiančių, giliai ir plačiai mąs­tančių „iniciatorių" įsivėlimas į vals­tybės reikalus būtų pakeitęs į gera ne tik politiką, bet ir nušvietę kita šviesa dvidešimties metų sukaktį.

Sąjūdžio reikia! Ypač įvairiausių, kad ir kitais vardais pasivadinusių „sąjūdžiukų" plačiojoje Lietuvoje. Tik reikia ne filosofinių teoretinių konferencijų, o dalykinių rinkėjų po­litinio švietimo seminarų. Ir ne vien Vilniuje. Šiemet laiką ir energiją rei­kėtų mesti į naujų rinkėjų telkimą atkovoti LR Seimą iš nomenklatū­rinių klanų bei iš Rusijos atsibastė-lių rublių maišų. Čia praverstų dau­gelio „iniciatorių" patirties ir sme­genų pagalba. To, atrodo, ieško ir į valstybės reikalus pradedanti žval­gytis jaunesnioji karta.

Tad taip man atrodo sąjūdiniai reikalai, kaip juos matau iš tolo, o dabar kaip juos suvokiu matydamas ir girdėdamas anuomet scenoje bu­vusius veikėjus.

Vilnius

© 2008 „XXI amžius“