Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Memuarai
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Adolfas Damušis: nuo laisvės kovotojo iki visuomeninko

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Adolfas Damušis Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Šįmet minime 100-ąsias prof. Adolfo Damušio (1908 06 16 - 2003 02 27) gimimo Žemei, o taip pat ir 5-ąsias gimimo Dangui metines. Šios neeilinės Lietuvai asmenybės pager­bimui jau surengti trys renginiai (du Kaune ir vienas Vilniuje), kuriuose gvildenta plačiašakė profesoriaus veikla, prisiliesta priė jo bei jo žmo­nos p. Jadvygos - unikalaus šeimos dueto - dvasingų asmenybių. Nors jau penkeri metai nebeturime Adol­fo Damušio, o renginyje p. Jadvygą atstovavo dukra Gintė Damušytė, ta­čiau jautėme - profesorius Adolfas šalia mūsų, klauso mūsų kalbų, žvel­gia švelnia, geranoriška šypsena ir, kaip visada, pagarbiai su meile bei dėkingumu žvelgia į ponią Jadvygą ir į mus...

Profesoriaus gimtadienio pager­bimas prasidėjo Lietuvių išeivijos instituto ir Vytauto Didžiojo uni­versiteto organizuota moksline konferencija „Ateitininkų ideologi­niai vadai išeivijoje", skirta kun. Stasio Ylos, Antano Maceinos ir prof. Adolfo Damušio 100 metų ju­biliejinėms sukaktims paminėti. Ji vyko VDU Katalikų teologijos fa­kultete, gegužės 28 dieną. Straips­nyje „21-oji „Giedros" korporacijos premija" („XXI amžius", Nr. 44) rašoma, kad konferencijos atidary­mo metu Gintė Damušytė pasirašė savo tėvo prof. Adolfo Damušio ar­chyvo perdavimo Išeivijos institutui aktą. Be to, akcentuota, kad iš 16 pranešimų net septyni buvo skirti prof. A. Damušio gyvenimui ir įvai­rioms veiklos sritims atskleisti.

Pranešimų temos liudijo A. Da­mušio veiklos plotmę: „Studentų at-eitininikų korporacija „Grandis" -antisovietinio ir antinacinio pasi­priešinimo veikloje" (pranešimą skaitė dr. Mindaugas Bloznelis), ,Adolfas Darnusis - valstybininkas" (Jonas Algirdas Antanaitis), Išei-vijos jaunimas kun. S. Ylos ir dr. A. Damušio visuomeninėje veikloje" (Juozas Polikaitis), Išeivijos krikš­čioniškoji pedagoginė mintis „Dai­navos" stovykloje" (Jolanta Budriū-nienė), Adolfas Damušis - tiltas at-eitininkijai (dr. Aldona Vasiliaus­kienė), frontininkiška A. Damušio veiklos perspektyva" (dr. Ilona Bu-činskytė), Adolfas Damušis - vi­suomenininkas" (dr. Daiva Kuzmic­kaitė). Tačiau ir kituose praneši­muose ne kartą nuskambėjo A. Da­mušio vardas, atskleistas vienas ar kitas jo asmenybės bruožas, detali­zuota veiklos kryptis, pravestos pa­ralelės su kitais ateitininkų veikė­jais - kun. Stasiu Yla ar Antanu Maceina, nemaža dėmesio skirta prof. Adolfo Damušio žmonai Jad­vygai - netgi siūlyta surengti jai at­skirą konferenciją.

Kitas prof. A. Damušio pager­bimas irgi vyko Kaune. Jis prasidė­jo šv. Mišių auka Kauno Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje gegužės 15 dieną, kurias aukojo kunigai Kęs­tutis Rugevičius ir Gintaras Vitkus, SJ. Prieš šv. Mišias kun. K. Rugevi­čius priminė svarbesnius A. Damušio gyvenimo ir veiklos faktus.

Pamokslo metu kun. G. Vitkus, SJ, akcentavo, kad norint būti Die­vo tautos nariu būtinas pilnutinis atsidavimas. Neužtenka būti tik pakrikštytiems, retkarčiais apsilan­kyti bažnyčioje, palaidotiems, bū­ti pagal katalikiškus papročius -reikia kurti Dievo karalystę.

Adolfas Darnusis buvo atsidavu­si asmenybė: pagarba pašnekovui, pasitikėjimas žmogumi liudija, kad jam pavyko atsiliepti į Kristaus kvie­timą. Dievas mato minią, sutrikusią, pasimetusią minią, tačiau jam gaila ne minios, o kiekvieno minioje esan­čio žmogaus. Kai tampi minios dali­mi - suprimityvėji, tad Dievas siun­čia savo žmones, kad jie paveiktų mi­nioje esančius. Vienas tokių iš gau­sybės Dievo siųstų - Adolfas.

Dievas pasitiki mumis. Tad tu­rime jausti atsakomybę būti Kris­taus pasiuntiniu. Tokiu pasiuntiniu ir buvo profesorius Adolfas Darnu­sis. O mes, sekdami jo pavyzdžiu, irgi darbuokimės.

Siekimą, kad mūsų aplinkoje kuo mažiau būtų proginių katali­kų ir atsirastų kuo daugiau dorų katalikų.

Po šv. Mišių Petrašiūnų kapinė­se prie Adolfo Damušio kapo mal­das skaitė kun. Leonas Zaremba, SJ. Pagerbiant kovotoją dėl Lietu­vos laisvės buvo sugiedotas Lietu­vos himnas.

Prie pietų stalo, labai jaukioje šeimyniškoje namų atmosferoje, kur susirinko per 60 žmonių, buvo da-lintasi bendravimų ar susitikimų su profesoriumi įspūdžiais. Dalyvavo kunigai Kęstutis Rugevičius, Leonas Zaremba, SJ, ir Gintaras Vitkus, SJ.

Ponia Jadvyga, perskaičiusi šiai progai skirtą Gabrielio Žemkalnio Landsbergio pasveikinimą, pradė­jo prisiminimų pynę apie Adolfą. Pasakojo, kad abu gimė ne Lietu­voje, bet abu, įrašyti į žemės gyven­tojų svečių knygą, susitiko Lietuvo­je. Susipažino ir du metus buvo draugais - bendraminčiais. Juos vie­nijo panašios sielos, troškimai ir vil­tys bei planai kurti gražesnę Lietu­vos ateitį. Ponia Jadvyga prisiminė, kaip kartą Adolfas, paėmęs ją už rankų paklausė: „Kur tokia dvasiš­ka draugystė vyrą ir moterį turėtų vesti?" Jadvyga nedvejodama atsa­kė: „Tik prie altoriaus". Ir nuo ta­da vienas į kitą ėmė žiūrėti, kaip į merginą ir vaikiną, kaip į būsimos šeimos narį. 1937 m. gruodžio 26 d. (antrą dieną Kalėdų) Kybartų Eu­charistinio Išganytojo bažnyčioje kun. Pijus Ruseckas sutuokė Jadvy­gą Pšibilskytę ir Adolfą Damušį.

Prieš vykdami į povestuvinę ke­lionę abu prisiekė, kad turės 6 vai­kus. Jadvyga kalba, kad Dievas ne­norėjo, kad jie sulaužytų priesaiką: iš keturių gimdymų du - dvyniai. Ta­čiau išaugino tik keturis vaikus (Kemptene 1946 m. gimusi dukra Indrė-Marija, pakirsta sunkios ligos mirė 1980 m. nesulaukusi nė 34-rių), dabar iš visų gyvi yra tik trys.

Jų povestuvinė kelionė buvo Vo­kietija. A. Damušį VDU 1937 metais pasiuntė specializuotis į Berly­ną. Kartu atvykusi Jadvyga Berly­no universitete mokėsi vokiečių kal­bos ne kaip studentė, o savo lėšo­mis - kaip universiteto tarnautojo žmona. Iš VDU gaunamos algos Damušiai nuomojo labai turtingo žydo namuose kambarį, naudojosi jų šaldytuvu. Berlyne, ne tik pirko­si maistą, bet gaudavo dalį davinio - maitinosi iš Lietuvos konsulato duodamos paramos lietuviams stu­dentams: gaudavo lietuviško svies­to, duonos, kiaušinių. Po pusmečio specializacijos Berlyne Adolfą Da-mušį perkėlė į Frankfurtą prie Mai­no. Čia Jadvyga studijas tęsė Gėtės universitete ir gavo diplomą. 1938 metų lapkričio paskutinėmis dieno­mis Adolfas ir Jadvyga Damušiai sugrįžo į Lietuvą.

A. Darnusis - specifinio charak­terio, labai dėmesinga asmenybė, su­gebėdavusi nukreipti ir sukaupti dė­mesį reikiamam tikslui. „Jeigu Adol­fą kas domino, - kalbėjo Jadvyga, -tai jis viską aplinkui pamiršdavo, ne­girdėdavo net vaikų triukšmo."

Pasak Jadvygos, Adolfui buvo svarbiausia daryti gerus darbus - vi­sur, kur galima - aukoti. Nors jų pa­vardės tik retsykiais buvo įrašomos tarp aukotojų (dažniausiai pažymi­mi tik stambūs aukotojai), Adolfas Jadvygai sakydavo: „Kam tu jaudi­niesi, kad nėra mūsų pavardžių prie aukotojų. Jos įrašytos Viršuje pas tą, Kuris viską užrašo, ir man to už­tenka". Jam svarbiausia buvo, kad viskas būtų užrašyta pono Dievo knygoje, - kalbėjo Jadvyga. - Adol­fas teigė, kad dėmesį reikia sutelk­ti nūdienos darbams - dabarčiai, nes ji - mūsų ateitis.

Prie pietų stalo kalbėjo: Vidas Abraitis, Jonas Antanaitis, Violeta Arbas, dr. Mindaugas Bloznelis, Vytautas Dambrava, dr. Arimantas Raškinis, Tomas Urbonas, dr. Vai­das Vaičaitis, dr. Egidijus Vareikis, dr. Aldona Vasiliauskienė, prof. Zigmas Zinkevičius.

Kalbėjusieji pristatė prof. Adol­fą Damušį kaip draugišką, toleran­tišką žmogų. Buvo apgailestauta, kad 1997 m. Damušių šeimai sugrį­žus į Lietuvą, į profesorių Adolfą -kaip valstybininką - patarimų ir pa­ramos nesikreipė Lietuvos valdžios žmonės. Kalbėta apie Damušių šei­mą, kaip pavyzdį nūdienos iškreiptai šeimos, kaip priešpriešą sugy­ventinių sąvokai. Pasakota apie prof. Adolfo darbų perėmėją ir tę­sėją, jauniausią dukrą Gintę Ber­nadetą Damušis (Damušytę) - Lie­tuvos Respublikos ambasadorę Ka­nadoje.

Trečiasis renginys - „1941 m. Birželio Tautos sukilimo 67-ųjų me­tinių minėjimas ir konferencija, skirta pagerbti prof. Adolfą Damušį minint 100-ąsias gimimo metines" įvyko birželio 23-ają Vilniaus įgu­los karininkų ramovėje. Jį organi­zavo 1941 metų Birželio Sukilėlių sąjunga kartu su Lietuvių katalikų mokslo akademija. Renginys prasi­dėjo šv. Mišiomis už Tėvynę Vil­niaus Šv. Ignoto bažnyčioje, kurias aukojo mons. Alfonsas Svarinskas ir kun. Rimas Venckus. Pastarasis pasakė ir pamokslą.

Pamokslo metu kunigas kėlė klausimą: „Ar svarbi mums tautos praeitis? Ką mes darome, kad žino­tume praeitį, žinotume ir gerbtume mūsų tautos istoriją?" Kunigas pri­minė žydų tautos istoriją, kuri skai­toma kiekvienose šv. Mišiose. Mes į ją žvelgiame kaip į žmogaus san­tykio su Dievu istoriją, bet tai ir žy­dų tautos istorija. Ji pasakoja apie tai, kaip jie skynėsi kelią į Pažadė­tąją žemę, išsilaisvino iš vergovės, kaip laukė užgimstančio karaliaus panašaus į Dovydą (būtent Dovy­do laikais žydų tauta klestėjo). Ku­nigas klausė, ką mes darome ne taip, kad vis mažėja renginių, skir­tų mūsų tautos svarbiems istori­niams įvykiams paminėti, mažėja ir žmonių, dalyvaujančių tokiuose renginiuose, o ypač pasigendama jaunimo, kuris labai mažai žino mū­sų netolimą skaudžią praeitį. Ir at­sakė: „Mes kalti, kad kasdien ne­kalbame apie savo tautos istoriją, nesididžiuojame praeitimi". Regint tai dera paklausti: „Ar svarbi mums Lietuvos istorija, mūsų tautos pra­eitis, ar mes kasdien stengiamės bent trupinėlį jos perteikti jaunajai kartai". Kunigas pabrėžė, kad turi­me atsiliepti į Kristaus raginimą at­leisti, tačiau turime galvoti ir apie kitą raginimą - kalbėti apie praeitį, kančią visiems esantiems šalia mū­sų, ypač jaunimui ir nepamiršti sa­vęs paklausti: „Ar svarbi man mū­sų istorija?"

Iškilmingą minėjimą-konferenci­ją pradėjo dimisijos vyr. leitenantas Gediminas Kazimieras Ruzgys. Po įžanginio žodžio apie Birželio suki­limą, kareiviai iškilmingai išnešė vai­niką (prie LAF Vilniaus karinio šta­bo paminklinės lentos) ir šešias gė­lių puokštes (į Rasų kapinės prie dr. Jono Basanavičiaus ir prie Nežino­mo kareivio kapų, prie 1920 m. Lie­tuvos karių žuvusių dėl Vilniaus ir prie 1941 m. birželio Tautos sukili­mo sukilėlių kapų, į Lukiškių aikštę prie sukilėlių kryžiaus ir į Aukų gat­vę prie Genocido aukų paminklo). Birželio sukilimui skirta prane­šimą „birželio sukilimas ir jo esmė" skaitė doc. dr. Sigitas Jegelavičius. Prelegentas, pasinaudodamas „juoduoju metraštininku", įvardi­jo kadaise Sovietų Sąjungos bei Vokietijos, o dabar Rusijos, istori­kų neigiamus Birželio sukilimo vertinimus ir detaliai pagrindė šio sukilimo esmę, prasmę, pateikda­mas išsamius faktus ir argumen­tuotą mokslinę analizę. Prelegen­tas kalbėjo, kad ne tik Birželio, bet ir dar trijų sukilimų datas bu­vo siekiama ištrinti iš tautos at­minties represijomis ir propagan­da, Birželio sukilimo sąvokomis „baltaraištis" ir pan. formuoti nei­giamą atspalvį. Teiginio „Lietu­vos Laikinoji vyriausybė" stengta­si visai nevartoti, o kai to nebuvo galima išvengti, imta ją vadinti „Ambrazevičiaus vyriausybe". So­vietinėje, o dabar ir Rusijos isto­riografijoje, kaip teigė prelegen­tas, aiškinama, kad sukilėliai buvo interpretuojami kaip išdavikai. Sovietai sukilimą traktavo kaip klaidą, kaip didžiausią tautos nu­sikaltimą. Sukilėliai buvo SSRS piliečiai, kurie sukilo prieš savo valstybę. Sukilėliai įvardijami „buržuaziniais nacionalistais" -tačiau tai kelia nepatogumų, nes jie irgi tautos dalis. Sovietai sten­gėsi nepastebėti pirmojo sukilimo dokumento, paskelbto ankstų bir­želio 23 dienos rytą ir suformavusio Laikinąją vyriausy­bę, kuri toliau turėjo įtvirtinti ne­priklausomą Lietuvą. Mokslinin­kas akcentavo, kad Lietuvos Lai­kinoji vyriausybė nebuvo nacių sta­tytinis, nes ji paskelbta negavus Reicho institucijų sutikimo, ir pa­neigė teiginį, kuriuo buvo bando­ma apkvailinti pasaulio nuomonę, kad Birželio sukilimas - Holokaus-to pradžia, nes jis prasidėjo birže­lio 22 dieną - prasidėjus karui.

 Naciai į Lietuvos Laikinąją vyriau­sybę žiūrėjo kaip į išsišokėlius. Pre­legentas, atsakydamas į klausimą, kodėl naciai šios vyriasybės nesu-ėmė, kaip tai buvo padaryta Ukrai­noje, pateikia išvadas, kad nors vy­riausybė nacių nebuvo toleruojama, ji nieko negalėjo veikti, tačiau vokie­čiams reikėjo stabilaus užnugario. Prelegentas akcentavo, kad neigia­mai traktuojamas sukilimas - tai dviejų jėgų bendras žaidimas - na­cių ir sovietų geopolitiniai interesai.

Sukilimą, kaip sakė tyrinėtojas, turime vertinti ne nacių ar sovietų aspektu, o tautos interesais: nepri­klausomybė buvo atkurta, o birže­lio 23 dienos deklaracija turi įgauti tokią vertę kaip Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios dokumentai - Nepri­klausomybės aktai.

Keturi pranešimai buvo skirti vienam Birželio sukilimo iniciato­rių ir vadų, Laikinosios vyriausybės pramonės ministrui, išeivijoje tapu­siam Laikinosios Vyriausybės mi­nistru pirmininku prof. Adolfui Da-mušiui: „Dr. A. Damušis - jaunimo organizatorius ir vadovas" (dr. Min­daugas Bloznelis), „Dr. A. Damušis - valstybininkas" (Jonas Algirdas Antanaitis), „Dr. A. Damušis -mokslininkas" (dr. Mudis Šalkaus­kas), „Dr. A. Damušio veikla išeivi­joje" (dr. A. Vasiliauskienė).

Sukilėlių sąjungos 15-os metų ju­biliejui paminėti keletą svarbių faktų pateikė dim. vyr. ltn. G. K. Ruzgys.

Tikėkime, kad ir kituose mies­tuose bus prisimintas prof. A. Da­rnusis. Dabartinė nihilizmo ir savęs niekinimo pozicija reikalauja atkir­čio, o tai geriausia atlikti per asme­nybes, liudijant jų darbus, didžiuo-jantis jais ir sekant jų pavyzdžiu.

Priminsime kelias svarbiausias prof. A. Damušio veiklos kryptis.

Profesorius Adolfas Darnusis -chemikas, mokslininkas išradėjas (JAV, Kanadoje, Anglijoje ir Pran­cūzijoje užpatentuoti 24 moksliniai išradimai iš polimerų chemijos, dar keli - kolektyviniai išradimai), po­litikas, visuomenininkas. Jis - žy­mus ateitininkuos veikėjas tarpuka­rio Lietuvoje - rūpinosi jaunimo problemomis ir išeivijoje - organi­zavo ateitininkijos atkūrimą, jai va­dovavo, suorganizavo plačiai išgar­sėjusią ateitininkų stovyklą „Daina­va", kuriai atidavė 27 metus, o ir vė­liau, net ir grįžęs į Lietuvą ja rūpi­nosi. 1942-1952 m. jis vadovavo At­eitininkų federacijai - buvo išrink­tas vyriausiuoju vadu, 1957-1964 bei 1977-1983 m. - išrinktas Ateitinin­kų federacijos tarybos pirmininku.

Dr. A. Damušio vardas neatsie­jamas nuo kovotojų dėl Lietuvos lais­vės, 1941 m. Birželio sukilimo orga­nizatorių ir vadovų bei Laikinosios Lietuvos Vyriausybės ministrų vardų.

Prof. A. Darnusis rado laiko ir plačiai visuomeninei veiklai: jis -Lietuvių katalikų federacijos pirmi­ninkas (1952-1955), Lietuvių fronto bičiulių pirmininkas (nuo 1966-ųjų), aktyvus rezistencijos - buvusių Poli­tinių kalinių sąjungos narys.

Dr. A. Darnusis daug nusipelnė ir mokslo srityje. Jis - Lietuvių ka­talikų mokslo akademijos akademi­kas (1964), Detroito universiteto profesorius (1973), Stasio Šalkaus­kio premijos laureatas (1981), Vy­tauto Didžiojo universiteto Garbės daktaras (1997). A. Damušio veik­lą aukštai įvertino popiežius Jonas Paulius II, 1984 metais apdovano­damas jį Šv. Silvestro ordinu. Lie­tuvos valstybė 1994 m. rugsėjo 27 dieną jį apdovanojo Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu (tai pirmas toks apdovanojimas Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje).

Adolfas Damušis savo darbais garsindamas lietuvio vardą, prisidė­jo prie to, kad pasaulyje plistų žinios apie Lietuvos valstybę, ypač tuo me­tu, kai ji kentė okupantų jungą ir bu­vo siekiama ją paskandinti bendro­je sovietų sąjungos tautų šeimoje.

Adolfo Damušio asmenybė -negęstantis Švyturys. Jis mums turi būti meilės, darbo, pareigos ir at­sakomybės Dievui, Tėvynei ir žmo­gui pavyzdys.

© 2008 „XXI amžius“