Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Memuarai
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kalinio T-83 atsiminimai

Genovaitė BALIUKONYTĖ

(Tęsinys. Pradžia Nr. 46)

Pergalė olimpiadoje apkartino gyvenimą

Antano Ilgausko šaržas su autografu

Tik ketvirtį amžiaus įpusėjęs motociklininkas Antanas Ilgauskas lai­mėjo 1938-ųjų metų Tautinėje olimpiadoje ir tapo žinomu sportininku ne tik Lietuvoje. Tais pačiais metais jis startavo ir Vokietijoje. Bet vėliau tokia sėkmė užtraukė ir juodus debesis ant Antano galvos. Jo varžovo Josifo pavydas buvo toks stiprus, o neapykanta tokia didelė, kad užtemdė sąžinę ir privertė konkurentą taip apskųsti, kad šis gyvas iš Stalino gula­gų negrįžtų. Prasidėjus sovietmečiui Antanas savo kailiu pajuto mirti nuteisto kalinio ir tremtinio dalią, ne kartą gyvenime žvelgė mirčiai ir badui į akis. Toliau spausdiname Antano Ilgausko atsiminimus apie skaudžius išgyvenimus, kuriuos kantriai ir drąsiai ištvėrė šis žmogus.

Grįžęs iš Maskvos, kur 1940-ųjų liepą vyko Lietuvos „fizkultūrinin-kų" pasirodymas, tėvynėje netekau visuomeninių pareigų - mano vie­toje buvo paskirtas kitas, sovietams lojalesnis sporto klubo pirmininkas. Netekęs visuomenių pareigų, visas jėgas skyriau tiesioginiam darbui ir mokslui. Nuo 1930-ųjų visą vokie­čių okupacijos laikotarpį ir vėliau, rusams užėjus, iki 1944-ųjų dirbau elektros inžinieriumi Kauno elek­tros stotyje ir neakivaizdžiai studi­javau Vytauto Didžiojo universite­to elektrotechnikos katedroje. (Iki studijų universitete, Antanas buvo baigęs Kauno aukštąją technikos mokyklą- G. B.) Tačiau gauti aukš­tojo mokslo diplomo man tada ne­pavyko, nes būnant V kurse toles­nes studijas nutraukė NKVD.

Po karo, vėl grįžus rusams, bu­vau nusiųstas į Alytų, kaip specia­listas, atstatyti šiluminę elektrinę. Man nesant namuose mano priešai rezgė man pinkles. Kaltinimas bu­vo labai paprastas ir Stalino bude­liams aiškus: „Buvai užsienyje, va­dinasi, esi užsienio agentas". Kon­kurento Fimkos pasamdyti kaltin­tojai, manęs net gerai nepažįstan­tys, dar „pridėjo" daugiau nuodė­mių. Jie tvirtino, kad pro savo na­mų langą matė, kaip aš ant Vilijam­polės tilto per karą šaudžiau tary­binius kareivius. Budeliai nesigili­no: buvo ar nebuvo kas nušautas ant Vilijampolės tilto. Bet koks, kad ir nelogiškas, kaltinimas jiems tiko. (Mano kaltintojai gyveno toli nuo Vilijampolės tilto, tad jie niekaip negalėjo matyti to, kas vykdavo ant tilto). Iš tikrųjų ant Vilijampolės til­to per karą jokie kareiviai nebuvo šaudomi. Tiesa, įsipainiojęs į laidus žuvo vienas rusų kareivis. Jis savo gyvybe išgelbėjo ir patį tiltą - šis ne­buvo susprogdintas. Mano kaltinto­jas buvo žydas. Neturiu nieko prieš žydus, tačiau gerai prisimenu vokie­čių okupacijos laikotarpį ir žydų pa­dėtį tuo metu (beje, mano namai Vilijampolėje vokiečių buvo nacio­nalizuoti, nes pateko į žydų geto te­ritoriją, mes turėjome išsikraustyti gyventi kitur). Kas būdamas gete ir pasislėpęs įvairiose katakombose -kanalizacijos šuliniuose po namais - sugebėjo išsigelbėti ir išlikti gyvi, kažkaip turėjo vėliau įsitvirtinti gy­venime. Ne paslaptis, kad buvo lie­tuvių, kurie tikrai šaudė žydus ir grobė jų turtą, taigi, kai kurie gyvi likę žydai ėmė keršyti visiems lie­tuviams, net ir niekuo nekaltiems. Be to, kaip sakiau, jiems reikėjo kažkur įsidarbinti, kažkaip gyveni­me įsitvirtinti. Žydai nelabai buvo linkę į fizinį darbą, tad tiems, kurie neturėjo specialybės, beliko prašy­tis tarnybos į NKVD. Tačiau pradė­jus dirbti NKVD jiems buvo pa­reikšta, kad čia jie dirbti galės tik tuo atveju, jie rinks ir pateikinės kaltinamąją medžiagą apie įtartinus ar nelojalius sovietams lietuvius. Įduodant kokį lietuvį, svarių jo kal­tės įrodymų NKVD nereikalavo, pakako surasti kelis liudininkus, ku­rie ką nors blogo apie tą žmogų ga­lėtų pasakyti, ir - byla surezgama. Taigi, kai aš po dviejų savaičių grįžau iš komandiruotės Alytuje trumpam į namus, man mama pa­sakė: „Pas tave kratą darė. Buvo po­ra žydelių ir du kariškai". „Ko jie ieškojo?"- paklausiau. „Nieko ne­sakė, - atsakė motina. - Vertė vi­sur. Pastogėje lentas atplėšė, po to išėjo." Kai antrąkart grįžau iš ko­mandiruotės namo, namuose radau raštelį, kuriame buvo parašyta, kad, kai tik grįšiu namo, tuoj pat atei­čiau į Železnodorožnoje NKGB" (Geležinkelio NKGBD) pastatą, ku­ris buvo priešais geležinkelio stotį. Radęs raštelį neskubėjau bėgti, kur mane kviečia. Atsisėdau prie stalo pavalgyti. Ko kelių minučių prie mano namų privažiavo žmogus ma­no buvusiu motociklu (darydami kratą saugumiečiai pasiėmė mano motociklą ir dviratį). Juo važiavęs vyriškis užėjo į vidų ir tarė man: „Kodėl neatėjai ten, kur tave kvie­tė?" Aš atsakiau, kad tik dabar grįžau ir gal galiu bent jau pavalgyti?.. „Gerai, - sako saugumietis, - tik nueik. O dabar pažiūrėk motocik­lą. Kažkas jam negerai." Kai patvar­kiau saugumiečiui savo motociklą, jis manęs paklausė: „Kada tau ryt į darbą?" Atsakiau, kad aštuntą va­landą ryto. „Tai pirmiau užeik pas mus, o po to nueisi į darbą,"- pasa­kė man saugumietis ir išvažiavo. Aš jau žinojau, kad į NKVD yra tik vie­nas kelias - įeiti, nes ten durys „at­sidarydavo" tik į vidų...Todėl pirma nuėjau į Elektros stotį, susiradau sa­vo bendradarbius, atidaviau jiems svarbius darbo dokumentus ir atsi­sveikinau. Tada, apie 9 valandą ry­to, nuėjau pas saugumiečius. Gal tris valandas mes sėdėjome ir kal­bėjome gana draugiškai. Manęs klausinėjo, kas iš mano pažįstamų turi mašiną, kas motociklą (kaip bu­vęs autosporto pirmininkas aš tai turėjau žinoti), teigė, kad jiems da­bar, po karo, transportas labai rei­kalingas. Aš jiems atsakiau, kad da­bar aš nieko apie sportininkus ne­žinau, nes nesu klubo pirmininkas, net nežinau kur mano tikras tėvas (mano tėvai išsiskyrė vaikystėje).

„Jeigu nieko nežinai ir nenori ži­noti - krauk viską iš kišenių!"- su­pyko enkavedistas. Išėmiau, ką tu­rėjau, ir mane nuvedė į saugumo rūsį.

Kankinimai vykdavo naktimis

Saugumo rūsyje Antanas Ilgauskas patyrė tai, ko ir pragare daugelis ne­sitikėtų. Matyt šioms, tardytojų-budelių, pareigoms buvo parenkami apsigimę išsigimėliai ir sadistai. Kankinimai buvo tokie žiaurūs, kad sveiko proto žmogui sunku ne tik tai daryti, bet net ir suvokti.

Tardymai NKVD rūsyje vykda­vo nuo dešimtos-vienuoliktos valan­dos vakaro iki šešių septynių ryto. Prieš tardytoją visada turėjau sto­vėti rankas sukryžiavęs už nugaros. Tarp tardymų pailsėti leisdavo tik dienomis, tačiau miegoti - draudė. Leidžiama buvo tik stovėti ar sėdė­ti. Kadangi kameroje nei suolo, nei kažko į jį panašaus nebuvo, - tai vi­są poilsio laikotarpį pratūnodavau pritūpęs, kad šiek tiek atsigaučiau.

Rūsys, kuriame mus laikė tardy­mo metu, buvo įrengtas privačiame name. Čia buvo keletas kamerų. Kokių 3 metrų ilgio ir 1,5 metro plo­čio kameroje kalėjo po 6 žmones. Tardymo metu taikydavo tokias žiaurias priemones, kad ir nekaltas būdamas žmogus visas jam priski­riamas nuodėmes pripažindavo, kad tik tolesnių kankinimų išveng­tų. Pirmi tardymo klausimai man buvo tokie: „Užsienyje buvai? Kiek kartų? Su kuo ryšį palaikiai? Kam dirbai?" Kadangi atsakiau, kad nie­kam nedirbau ir nesuprantu tokių klausimų, tardytojas sušuko: „Tuoj suprasi!"- ir marmuriniu presu ėmė trankyti man per galvą, į dantis...

Paminėsiu ir dar porą baisesnių, labiau įstrigusių, kankinimo būdų. Vieno tardymo metu, kadangi nie­kaip negalėjo išgauti iš manęs pri­sipažinimo kaltu prieš tarybų val­džią, nes nežinojau, kokį nusikalti­mą turiu prisiimti, tai mane tardęs leitenantas, netekęs kantrybės, lie­pė sukryžiuoti rankas už nugaros delnais į viršų ir tokioje padėtyje ap­vyniojo mano delnus viela. Tada, už tos vielos, pakabino ant kablio virš katilinės vamzdžio. Kadangi katilas buvo prakiuręs, tai iš jo pastoviai varvėjo vanduo. Kabojau ore, visu svoriu ant rankų, o mano kojos mir­ko šaltame vandenyje. Taip paka­bintas išbuvau visą dieną ir dar kitą naktį, nukabino tik paryčiui. Per tą laiką, kelis kartus buvau netekęs są­monės, o kuomet atkabino, nejau­čiau rankų, jos buvo tarsi ne mano. Kadangi tardymas nepadėjo, tai tu­rėjau išbandyti dar baisesnį.

Prieš tą tardymą net sapnavau nemalonų sapną, todėl, kai tardy­mo kameroje šalia mane tardžiusio leitenanto pamačiau dar vieną sa­vo budelį, supratau - šį kartą bus dar baisiau. Vėl mane ėmė klausi­nėti visko iš naujo: kur buvau, ką veikiau, kam dirbau. Kai aš atsa­kiau, kad apart sporto jokioms or­ganizacijoms nepriklausiau, jie su­šuko: „Tu mums tuoj viską papasa­kosi!" Tada atidarė vienos patalpos duris. Vienas tardytojų užlaužė man kairę ranką, o kitas tarp durų vyrių įkišo dešinės rankos pirštus ir ėmė juos spausti verdamas duris. (Kas bent kartą į tarpdurį yra įkišęs pirš­tus, žino, koks tai skausmas.) Inkš-čiau nuo tokio skausmo ir instink­tyviai bandžiau pritūpti (šio tardy­mo žymės pasiliko ant pirštų), ta­čiau antras tardytojas laužė man kairę ranką į viršų, neleisdamas man to daryti ir šaukė: „Ko nerė­ki!" Paleido tik tada, kai nualpau. Tada užpylė šaltu vandeniu ir liepė stotis. Atsistojęs vėl gavau per gal­vą marmuriniu presu (šis presas bu­vo ant tardytojo stalo, jis buvo nau­dojamas rašalui nuo popieriaus nu­spausti). Tuo pačiu presu gavau ir per dantis, nes pamatęs mano auk­sines dantų karūnėles, tardytojas pagrasino jas greitai išmušęs. Po to- kios procedūros iš burnos pasruvo kraujas. Tačiau nežiūrint to, antra­sis tardytojas nesnaudė. Pačiupęs kėdės koją tvojo man ja į šoną, per sprandą. Kai parkritau - spardė į paširdžius kiek tik jėgos jo leido. Apalpus - vėl šliūkštelėdavo vande­niu. Sąmonę tai atgaudavau, tai vėl prarasdavau. Jaučiau, kad patekau po žiauraus budelio kojomis ir ka­žin ar liksiu gyvas. Jis šokinėjo man ant krūtinės. Nebeturėjau jėgų ir negalėjau įkvėpti tiek oro, kad at­laikyčiau jo smūgius. Krūtinės ląs­ta lūžo. Kaip atsidūriau iš tardymo patalpos į savo kamerą, nepamenu. Matyt jie mane nuvilko, nes buvau be sąmonės. Ryte atsikvošėjau kan­kinamas nežmoniško skausmo.

Keičiantis pamainoms sargyba užeidavo į kameras ir mus apžiūrė­davo. Vieno jauno seržanto aš pa­prašiau, kad šis pakviestų man gy­dytoją. Pradžioje jis atsikalbinėjo, motyvuodamas tuo, kad gydytojo niekur aplink nėra. Tada, aš jam pa­sakiau: „Jei tu esi žmogus, man jį surasi". Prižiūrėtojas (jis buvo rusų tautybės, kiti gi, tamsesnio gymio -pietiečiai) nuėjo į geležinkelio sto­tį, kur stovėjo traukinys su sanitari­niu vagonu ir apie trečią valandą dienos, kai mano žiauriųjų tardyto­jų saugumo pastate jau nebuvo, at­vedė gydytoją į mano kamerą. Kai mane nurengė, nes pats to negalė­jau padaryti (kameros draugai dra­bužius tiesiog nuplėšė nuo kūno, jie buvo kruvini, prilipę), jis mane ap­žiūrėjo (buvau visas juodas nuo mė­lynių) ir rusiškai paklausė: „Kas ta­ve taip?.." „Na, - atsakiau, - aš pats nieko negaliu pasakoti, kaip matot, pats suprantate, kas..." Tada gydy­tojas išėjo ir tarė budėjusiam ser­žantui garsiai, taip, kad visi kame­roje esantys girdėtų: „Nemedleno v bolnicu! On u vas umriot, a vam na-do budėt otviečiat! Gdie vaša dežur-naja kniga?.." (Skubiai į ligoninę! Jis numirs, o jums reikės atsakyti! Kur jūsų budėjimo knyga?..)

Tai mane išgelbėjo. Aš likau gy­vas, antraip tie budeliai mane būtų užmušę, nes tą patį vakarą atėjo vėl vestis į tardymą. Aš pasakiau, kad eiti negaliu, sergu ir kad apie tai yra įrašas budėjimo knygoje. Daugiau manęs netardė. Paliko ramybėje. Rytojaus dieną į kamerą atėjęs pri­žiūrėtojas manęs paklausė, ar pa­jėgsiu nueiti į kalėjimą. Maniau, ke­turiomis šliaušiu, kad tik čia, sau­gumo rūsyje, nepasilikčiau. Man į pagalbą atėjo pora vyrukų - kitų ka­merų kaliniai. Jie paėmė mane už parankių ir taip su šešių azijiečių saugumiečių, ginkluotų automatais „garbės sargyba" patraukėme Kau­no kalėjimo link. Sargyba iš anksto mus perspėjo:„Šag v lievo, šag v pravo - strieliajem bez predupreždenija!" (žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę -šaunam be perspėjimo!). Taip pat priminė, kad šaudys, jei nors žodį ištarsim ir pro šalį einančiam pra­eiviui, ir mus, ir tą praeivį. Taigi, ėjo­me tylėdami.

Mums beeinant pro autobusų stotį pamačiau ateinant mamą. Aš nuleidau galvą ir praėjau. Motina... Ji sustojo. Pasižiūrėjo į mane ir ...nepažino. Drabužiai - tie patys, iš veido - ne tas. Kaip aš atrodžiau, jeigu motina nepažino?..

© 2008 „XXI amžius“