Atnaujintas 2008 m. liepos 2 d.
Nr. 50
(1643)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Lvove svarstyti religijų klausimai

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Lvovo Religijų istorijos muziejaus
XVIII tarptautinė-mokslinė konferencija.
Konferencijos dalyvius sveikina
prof. Jaroslavas Daškevičius (dešinėje).
Iš kairės: prof. Anatolijus Kolodnyj,
Romanas Kurašas, dr. Aldona asiliauskienė,
Zorjana Bilyk, dr. Tarasas Batenko
ir prof. Jaroslavas Daškevičius

Gegužės 12-15 dienomis Ukrainoje, Lvovo Religijų istorijos muziejuje, vyko XVIII tarptau­tinė konferencija „Religijų istorija Ukrainoje", į kurią, skaityti pranešimą, buvo pakviesta ir šio straipsnio autorė.

Lvovo Religijų istorijos muziejus įsikū­ręs buvusiame dominikonų vienuolyne, ku­ris statytas XIV-XVII a., o pati bažnyčia perstatyta 1749 metais. Šios, dominikonams priklausiusios bažnyčios bei vienuolyno, kaip ir daugelio kitų vienuolynų likimas, so­vietų okupuotose teritorijose buvo panašus - jie uždaryti.

Sovietams uždarius Lvovo dominikonų vienuolyną bei bažnyčią, 1949 metais į Gdanską išvyko paskutiniai vienuoliai do­minikonai. Jie, pagal žmonių pasakojimą, kartu išsivežė ir stebuklingą Dievo Motinos paveikslą. Deja, tolesnis paveikslo likimas nežinomas.

Pradžioje bažnyčia ir vienuolynas buvo naudojami sandėliui, o nuo 1970 metų čia įsikūrė Lvovo istorijos muziejaus Religijos istorijos ir ateizmo skyrius, po trijų metų tapęs atskiru Religijos istorijos ir ateizmo muziejumi (galima rasti paralelių su Vil­niaus Šv. Kazimiero bažnyčia, kurioje, kaip gerai žinome, taipogi buvo įrengtas ateiz­mo muziejus).

Keičiantis politinei situacijai, šis muzie­jus, vienas pirmųjų panašaus profilio įstaigų Ukrainoje, pakeitė pavadinimą (išmestas žo­dis „ateizmas") ir 1989 metais pasivadino Religijų istorijos muziejumi. Jo direktorė nuo 2004 metų - Zorjana Bilyk.

Muziejaus kolektyvo prašymu dominiko­nų bažnyčioje Graikų apeigų katalikams pradėtos aukoti šv. Mišios. Dominikonų bažnyčia (ir dabar vietiniai lvoviečiai taip ją vadina) perduota unitams, mat Lvove ne­buvo nė vieno vienuolio dominikono (jų ir dabar nėra).

Muziejuje funkcionuoja per dešimt įvai­rių skyrių, leidykla „Logos" ir filijos - nuo 1993 metų Religijos tyrimų institutas bei ne­dideli muziejai Červonograde (nuo 1980 me­tų) ir Sokalio vietovėje (nuo 1991 metų).

Lvovo Religijų istorijos muziejus itin iš­garsėjo Ukrainoje ir už jos ribų tuo, kad buvo organizuojamos tarptautinės mokslinės kon­ferencijos, kurioms pradžią suteikė atgauta nepriklausomybė.

Tačiau nepriklausomybė iškėlė ir savas problemas. Prasidėjo konfliktai tarp Bažny­čių (dera priminti, kad šiuo metu Ukraino­je veikia penkios oficialios Bažnyčios: trys Stačiatikių-Kijevo patriarchato, autokefa­linė ir Maskvos patriarchato bei dvi Katali­kų - Lotynų apeigų ir Graikų apeigų), itin didžius reikalavimus kėlė Maskvos patriar­chatas ir jam priklausiusios stačiatikių cerk­vės. Graikų katalikų apeigų (Rytų) Bažny­čia tuo metu jau galėjo išeiti iš pogrindžio. Padėtis buvo sudėtinga. Tad muziejuje, tuo­metinio direktoriaus V. Hajuko iniciatyva įkurta oratorija - veiklių žmonių diskusijų grupė, kuri, siekdama rasti išeitį, kartu su kitais Graikų apeigų katalikais inteligentais kreipėsi į Ukrainoje gerai žinomą istoriką prof. Jaroslavą Daškevičių.

Iš pradžių ekumeninei veiklai siekta or­ganizuoti apvaliuosius stalus - surinkti Baž­nyčių atstovus bendriems pokalbiams, pro­blemoms spręsti. Laikui bėgant šie apvalūs stalai išsiplėtė į konferencijas (jos idėją iš­kėlė prof. J. Daškevičius ir nuo 1991 metų iki šiandien, jis, nepaisant garbaus amžiaus, padeda organizuoti konferencijas ir pats ak­tyviai jose dalyvauja).

Pradžioje buvo gana sudėtinga surinkti įvairių konfesijų atstovus, dabar muziejaus darbuotojai džiaugėsi, kad jie ateina patys -keliami klausimai aktualūs ir bendri visoms konfesijoms.

Konferencijos ne tik ugdė mokslininkus (prelegentai, kadaise buvę aspirantai, jau tapo daktarais), bet ir plėtė veiklą - tokio pobūdžio konferencijos organizuojamos regionuose.

Šių metų konferencijos programoje įra­šyti 266 pranešėjai iš įvairių Ukrainos sri­čių, Baltarusijos, JAV, Lietuvos, Lenkijos, Kanados, Rusijos, Slovėnijos. Be plenarinio posėdžio, apvaliųjų stalų, buvo dirbama 7 sekcijose, organizuota išvyka į Unevo vie­nuolyną (dar vadinamas Unevo lauros var­du), sietiną su LDK laikais ir kunigaikščiais. Unevo vienuolynas, kadaise priklausęs ba­zilijonams, dabar priklauso studitams (tai taip pat Rytų - graikų apeigų katalikai).

Ukrainos nacionalinės Mokslų akademi­jos, Filosofijos instituto direktoriaus pava­duotojas, Religijotyros skyriaus vedėjas prof. Anatolijus Kolodnyj plenariniame posėdyje pateikė duomenų apie religinio gyvenimo pa­dėtį nūdienos Ukrainoje. Jis teigė, kad Uk­rainai atgavus Nepriklausomybę kas metai augo įvairių religinių bendruomenių skaičius. 2008 metų pradžioje Ukrainoje užregistruo­ta 33841 religinė organizacija-bendruomenė, kurias jungia beveik 100 įvairių religinių kryp­čių, bažnyčių, bendruomenių. Į šį skaičių įei­na 32493 religinės bendruomenės, 421 vie­nuolynas (6598 vienuoliai), 192 dvasininkų parengimo institucijos, 333 misijos, 74 broli­jos. Konfesijos išleidžia 383 laikraščius ir žur­nalus. Tačiau yra ir neužregistruotų organi­zacijų ir tai liudija savotišką religijos rene­sansą Ukrainoje.

Sovietmečiu veikė tik devynios religinės kryptys, turėjusios 4,5 tūkst. organizacijų, 14 vienuolynų, viena stačiatikių seminarija Odesoje, buvo leidžiamas mėnraštis „Sta­čiatikių žinios" (Pravoslavnyj visnyk). Iki 2008 metų buvo įregistruota 120 religinių susivienijimų: 76 krikščionišku pagrindu, 8 - judėjų, 4 - musulmonų, 7 - pagonių, 16 -rytų kraštų religijų, 6 - sinkretizmo (kelių religijų mišinys).

Gausiausia yra stačiatikių konfesija -17074 organizacijos. Ji sudaro 50,75 proc. bendro tikinčiųjų skaičiaus. Tačiau sociolo­ginės apklausos liudija, kad Ukraina - ne sta­čiatikių kraštas. Čia stačiatikybė tik dominuo­ja. Prelegentas pažymėjo, kad buvo juntamasstačiatikių cerkvės, priklausančios Maskvos patriarchatui, augimas ir autokefalinės bei stačiatikių cerkvės, priklausančios Kijevo pa­triarchatui, mažėjimas. Tačiau pastaruoju metu, į valdžią atėjus demokratinei koalici­jai ir Maskvos patriarchato vadovybei nebe­galint veikti politizuotose struktūrose ir prie­varta savo rankose išlaikyti parapijų, ukrai­niečiai stačiatikiai pereina iš Maskvos pa­triarchato į Kijevo patriarchato priklausomy­bę. Beveik nesikeičia sentikių, molokanų, tik­rosios Stačiatikių Bažnyčios ir kilusių iš sta­čiatikių, sudėtis.

Prof. A. Kolodnyj pažymėjo, kad Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia (cerkvė) baigė aug­ti. Per 2007 metus ji išaugo 57 organizacijo­mis (dabar jų 3685), viršydama prieškarinį laikotarpį beveik 300 vienetų. Nepaisant to, kad Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios cen­tras iš Lvovo perkeltas į Kijevą, ji faktiškai lieka Galicijos krašto fenomenu.

Mokslininkas kalbėjo apie galimybę Uk­rainoje augti Lotynų apeigų katalikų Bažny­čiai, dabar jungiančiai 1061 organizaciją. Ka­talikiškų konfesijų yra 193 vienuolynai (1936 vienuoliai), kurie tampa aktyvaus misionie-riavimo bei katalikiško švietimo centrais. Be to, svarbų vaidmenį atlieka ir 517 sekmadie­ninių mokyklų.

Ukrainioje jaučiamas protestantiškų or­ganizacijų (baptistų, adventistų, penkiasde-šimtininkų, Jahovos liudytojų) augimas (8428 organizacijos vietoj 2007 m. buvusių 7721), kurios sudaro 25,2 proc. bendro Uk­rainos tikinčiųjų skaičiaus. Oficialiai Jaho­vos liudytojai užregistravo 1101 organizaci­ją, o neoficialiai - apie 1600. Baptistai Uk­rainoje - gausiausia organizacija Europoje. Visos protestantiškos konfesijos atlikdamos platų religinio švietimo darbą, plėsdamos leidybinę, medicininę, misionierišką veiklą ir labdaros darbus, sparčiai gausina savo gretas. Todėl mokslininkas A. Kolodnyj pa­stebėjo, kad per dešimt metų šios konfesi­jos gali pasiekti net 50 proc. tikinčiųjų.

Musulmonai Ukrainoje neturi vieningos organizacinės struktūros. Jie turi keturis cen­trus, jungiančius 1138 religines organizaci­jas. Nors 2007 metais Kijeve įkurtas dvasinis musulmonų centras - Kijevo Muftiatas, ta­čiau prelegentas teigė nematąs galimybių to­lesniam musulmonų augimui Ukrainoje.

2008 metų pradžioje Ukrainoje veikė 285 judėjų bendruomenės, priklausiusios šešiems skirtingiems susivienijimams. Ukrainoje atsiranda ir plečiasi naujos re­liginės srovės. Pagrindinės jų - naujieji krikš­čionys, naujųjų Rytų kraštų religijų išpažinė­jai, stabmeldžiai.

Tačiau penkių pagrindinių Ukrainoje vei­kiančių Bažnyčių pozicija įvairiose valstybės teritorijose yra skirtinga. Romos katalikų bendruomenė sietina su lenkų mažumos gy­venamomis teritorijomis Poliese, Podole, Ga­licijoje. Galicijos srityje dominuoja Graikų apeigų katalikai. Ukrainos Kijevo patriarcha­to stačiatikių cerkvė ir Autokefalinė cerkvė stipriai plečiasi Vakarų ir Centrinėje Ukrai­nos dalyje, nors turi negausų parapijų skai­čių Ukrainos Pietų ir Rytų regionuose, kur dominuoja Maskvos patriarchatui priklau­sančios stačiatikių cerkvės.

Religinio gyvenimo ypatybės regionuo­se sietinos su istorine krašto pareitimi, gy­ventojų nacionaline sudėtimi, tradicijomis. Todėl religinės organizacijos Ukrainoje iš­sibarsčiusios nelygiavertiškai. Trys Galicijos sritys religinių organizacijų turi daugiau, nei šešios Rytų ir Pietų Ukrainos sritys (Sumų, Charkovo, Donecko, Lugansko, Zaporožės ir Dniepropetrovsko). Jei Ternopolio srity­je vienai religinei bendruomenei priklauso vidutiniškai apie 660 gyventojų, tai Char­kove - beveik 4292. Kadangi Vakarų regio­ne sukurta bažnytinių organizacijų struktū­ra, kuri patenkina tikinčiųjų religinius po­reikius, tai augimo kriterijus pastaruoju me­tu perėjo į Centrinį regioną.

Tačiau statistiniai duomenys, liudijantys vienos ar kitos konfesijos organizacijų augi­mą, neliudija tikinčiųjų gausėjimo, o juo la­biau jų tvirto, gilaus tikėjimo. Vyksta arši konkurencinė kova tarp konfesijų bei Cerk­vių. Todėl Ukrainoje nemažai pusiau tuščių ir apleistų stačiatikių vienuolynų, šventovių. Prelegentas nuogąstavo, kad per 5-8 metus Cerkvės - istoriniai Ukrainos paminklai - ga­lutinai suirs - sugrius, kaip jau beveik sugriu­vo ir kitose Europos šalyse.

(Beje, Švč. Trejybės bažnyčioje Vilniuje suremontuota tik viena koplyčia, pati baž­nyčia - unikalus architektūros paminklas -tragiškiausioje padėtyje, nekalbant jau apie unikalų Vilniaus Bazilijonų vienuolyno an­samblį.)

Prof. A. Kolodnyj pasakojo, kad pasau­lietinės valdžios struktūros pastaruoju metu aktyviai veikia kai kuriose bažnytinėse ir prie bažnyčių esančiose religinėse struktūrose, ne-prisilaikydamos krikščioniškosios moralės normų. Jausdamos savo bejėgiškumą kovoje su tokia padėtimi ir plintant charizmatams, religinės bendruomenės, norėdamos sustip­rinti savo pozicijas, atsilaikyti prieš beplin-tančias naujas religines sroves, bus privers­tos jungtis su protestantais.

Prelegentas konstatavo, kad konfesinė padėtis jau susiformavusi, todėl ateityje kai kurios religinės mažumos išnyks (Naujųjų krikščionių, Naujųjų Rytų religijų išpažinėjų ir pagonių). Ukraina - krikščioniškas kraš­tas, todėl monokonfesinės, priešingos krik-šionybei srovės, įsitvirtinti ilgai negali. Kal­bėti, pasak mokslininko, reikėtų ne apie re­liginių bendruomenių susijungimą, o apie jų tarpusavio toleranciją.

Noriu pridurti, kad ukrainiečiai gebėjo svetur įkurti vienuolijas bei ordinus. O tai la­bai svarbu mums, lietuviams, kadangi ukrai­niečių - Rytų apeigų katalikų - unitų – 1617 metais įkurto Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino lopšys - Vilnius. Be to, dera priminti, kad Lie­tuva - vienintelė valstybė pasaulyje, įamži­nusi vienuolių bazilijonų vardą. Salia Šiau­lių yra Padubysio vietovė, kur 1749 metais buvo pakviesti vienuoliai ukrainiečiai. Jų šviečiamosios, religinės bei ūkinės veiklos dė­ka ji spėriai augo ir todėl miestelis buvo pa­vadintas Bazilionais.

Vilnius - Lvovas - Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija