Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Valstybės dienos laikas

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

LDK herbas (apie 1555 m.)

Valstybės diena - svarbi šventė, simbolizuojanti mūsų krašto valstybingumą, pri-menanti apie garbingus mūsų is­torijos puslapius. Ta proga verta pažvelgti į valstybės su­sikūrimo priešistorę, valstybės raidą, garbingus mūsų istori­jos puslapius.

Mūsų protėviai aisčiai I-XII amžiuose neturėjo vienin­gos valstybės. Atskiras sritis valdę kunigaikščiai kartais su­sivienydavo bendriems tiks­lams, bet vieningos valstybės dar nebuvo. Nuolatinių ryšių su kitais kraš­tais nebuvo, tačiau Lietuvos vardas paminė­tas 1009 metais vienoje rašytinėje kronikoje.

IX-XII amžiuose, Lietuvos valstybės su­sikūrimo priešaušryje, greta gyveno kaimyninės slavų gentys, germanai. Apie 870 metus slavų žemė­se vikingų didikas Riurikas įkūrė pirmąją stambesnę sla­vų valstybę - Novgorodo Ru­sią, pastaroji valstybė po ku­rio laiko dar sustiprėjo, jos centras persikėlė į Kijevą, ji buvo pavadinta Kijevo Rusia. XII amžiaus pabaigoje - XI-II amžiaus pradžioje padėtis Europoje sparčiai kito. Įsikū­rė galingi kryžiuočių ir kala­vijuočių ordinai. Į Europą veržėsi didžiulės mongolų-to­torių ordos, kurios pasiekė ir Lenkijos pakraščius.

Šiuo sudėtingu momentu kunigaikštis Mindaugas ėmėsi kurti vieningą Lietuvosvalstybę.

Iš istorinių šaltinių žinoma, kad apie 1230 metus Lietuva jau egzistavo kaip vieninga, centralizuota valstybė. Volynės kunigaikštis kelis kartus dalyvavo derybose su Mindaugu ir vadino jį Lietuvos valdovu. Valstybė buvo kuriama palaipsniui, skleidžiami mitai apie tariamą Mindaugo žiaurumą gali būti per­dėti. Taip, tuo metu dėl valdžios vyko atkak­li kova, bet negalime teigti, kad Mindaugas buvo tironas. Kartais apie tai skleidžiamos kalbos yra negatyvių legendų lygio.

Mindaugas pasižymėjo kaip ryžtingas ir sumanus valdovas, atsiėmė prieš kurį laiką kaimynų užimtas lietuviškas Gardino ir Nau­garduko sritis, vėliau užėmė ir Polocką. Ta­čiau jo giminaičiai - Mindaugo dėdė Vykin­tas, pusbroliai Tautvilas ir Erdvilas, buvo ne­patenkinti Mindaugo valdymu ir ėmė orga­nizuoti pasipriešinimą. Jie nuvyko į Livonijos kryžiuočių ordiną ir sudarė sąjungą, sutarda­mi, kad kartu kovos su Mindaugu. Prie jų pri­sidėjo dar keletas kunigaikščių. Jungtinės są­jungininkų pajėgos pradėjo žygį prieš Mindau­gą. Ordino ir maištingų kunigaikščių kariuo­menė apsupo Mindaugą Vorutos pilyje. Pilis ilgai buvo apgultyje, tačiau Vykinto ir Livoni­jos ordino pajėgos neįstengė jos paimti.

Netrukus Mindaugas susitiko su Livoni­jos ordino magistru Andriumi ir ryžosi pasi­krikštyti. Andrius su būriu palydovų 1250 me­tų pabaigoje atvyko į Lietuvą. Mindaugas kartu su artimaisiais pasikrikštijo 1251 metų pradžioje. 1253 metais įkuriama ir Lietuvos vyskupija. Vyskupu paskiriamas iš Rygos ki­lęs dvasininkas Kristijonas, dalyvavęs ir Min­daugo krikšto apeigose. 1251 metų pavasarį Mindaugas išsiuntė į Romą savo atstovus pa­reikšti ištikimybės Popiežiui ir prašyti jo glo­bos. Kartu buvo prašoma suteikti Mindau­gui karaliaus karūną. Popiežius su džiaugs­mu sutiko Mindaugo pasiuntinius ir po ku­rio laiko, 1251 metų liepos 17 dieną, įgalio­jo Kulmo vyskupą Henriką karūnuoti Min­daugą karaliumi. Karūnacija įvyko po dve­jų metų, 1253 metų vasarą. Istoriniai šalti­niai nenurodo tikslios karūnacijos datos, bet tai įvyko tarp liepos mėnesio pradžios ir vi­durio. Todėl Valstybės dienai ir pasirinkta liepos 6 diena kaip galima Mindaugo karū­navimo data.

Nors Mindaugo valdymas buvo sėkmin­gas, kai kurie Lietuvos didikai prieš jį rezgė sąmokslą. Jų nepasitenkinimą kėlė tai, kad Mindaugas priėmė krikščionybę, be to, jis buvo kaltinamas ir nuolaidžiavimu vokie­čiams. Sąmokslui vadovavo kunigaikščiai Treniota ir Daumantas. Jie organizavo stai­gų antpuolį, nužudė Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį.

Po Mindaugo mirties prasidėjo permai­ningas ir sunkus Lietuvai etapas. Sumaištis krašte truko visą dešimtmetį. Prasidėjo ko­vos dėl valdžios. Pagrindiniai pretendentai į Lietuvos sostą buvo Treniota ir Polocko kunigaikštis Tautvilas. Po kurio laiko Taut­vilas buvo nužudytas ir valdžią paėmė Tre­niota, kuris po to dar kovojo ir su kunigaikš­čiu Daumantu. Pastarasis pralaimėjo ir pa­bėgo iš tėviškės, įsikūrė Pskove, ten buvo išrinktas vietos kunigaikščiu. Treniota per­sekiojo krikščionis ir Mindaugo gimines. Sa­vo veiksmais sukėlė didelį nepasitenkinimą, todėl 1265 metais nužudomas. Vėliau per penkerius metus Lietuvoje pasikeitė keli valdovai ir tik 1270 metais ilgesniam laikui Lietuvos valdovu tapo Traidenis. Jis mirė 1282 metais. Po Traidenio mirties keliolika Lietuvos istorijos metų yra mažai žinomi. Duomenys apie šį laikotarpį prieštaringi. Tikrai žinoma tai, kad nuo 1292 ar 1293 me­tų kurį laiką Lietuvą valdė kunigaikštis Pu­kuveras.

Lietuva tapo pakankamai stabilia valstybe nuo Vytenio valdymo pradžios. Vytenis ta­po Lietuvos valdovu 1295 metais. Jis buvo kunigaikščio Pukuvero, dar kitaip vadinamo Butvydu, sūnus. Tai buvo pereinamasis peri­odas iš gana stiprios, bet dar nesusiformavu­sios valstybės į kur kas stipresnę ir galinges­nę Lietuvos valstybę.

Naujas Lietuvos valstybės raidos etapas prasidėjo su Gedimino įžengimu į Lietuvos valdovo sostą. Jo vardu pavadinta ir jo pali­kuonių Gediminaičių dinastija. Nuo to mo­mento, kai Gediminas tapo Lietuvos didžiuo­ju kunigaikščiu, prasidėjo pagrindinė LDK istorija, nes iki tol egzistavusi Lietuvos vals­tybė dar buvo gana neapibrėžta. Nuo XIV amžiaus 3-4 dešimtmečių jau atsiranda ir ra­šytinių šaltinių, pagal kuriuos galima spręsti apie tuometinę Lietuvą. Gedimino laikais Lietuvoje sparčiai vystėsi ir prekyba, amatai. Gediminas pasižymėjo kaip sumanus valdo­vas, jo pagrindinis ginklas buvo diplomatija. Po Gedimino mirties keletą dešimčių Lietu­vą valdė jo sūnus Algirdas ir Kęstutis. Tuo periodu (1345-1377 metais) Lietuvos valsty­bė gerokai išsiplėtė, pavyko galutinai įsiga­lėti pietinėse Volynės ir Podolės žemėse, Smolenske.

Naujas LDK etapas prasidėjo su Vytauto įžengimu į Lietuvos sostą. Vytautas tapo Lie­tuvos valdovu 1390 metais. Jo valdymo metu pavyko pažaboti kryžiuočių ordino veržimą­si į Lietuvą ir galiausiai 1410 metais Žalgirio mūšyje jį sutriuškinti.

Nuo 1316 metų dar maždaug šimtmetį Lietuvos valstybė buvo silpnai centralizuo­ta. Taip, didžiojo kunigaikščio valdžia buvo stipri, tačiau vis dar didelę įtaką valstybėje turėjo sritiniai kunigaikščiai, kartais dėl sa­vo užgaidų pamindavę bendrus valstybės in­teresus. Vytautas įvykdė esmines permainas, ėmėsi vykdyti tikslingą centralizacijos proce­są - nepaklusnius, savanaudiškus kunigaikš­čius pašalino iš postų ir jų sritis atidavė ki­tiems valdovams.

1387 metais Lietuvoje buvo priimta krikš­čionybė - tai svarbus istorijos posūkis, turė­jęs lemiamos įtakos ateičiai. Krikščionybė Lietuvoje prigijo be didesnių neramumų. Lietuva buvo paskutinė pagoniška Europos valstybė, priėmusi krikščionybę.

Vytautui mirus, Lietuvoje prasidėjo įnir­tingų kovų dėl valdžios etapas, faktiškai visą dešimtmetį trukęs pereinamasis periodas. 1430 metais didžiuoju kunigaikščiu išrenka­mas Jogailos brolis Švitrigaila, tačiau jis val­dė tik keletą metų. Dar valdant Vytautui, Švitrigaila pasižymėjo kaip įnirtingas Vytau­to konkurentas, jis kelis kartus kreipėsi pa­galbos į vokiečių ordinus, kelis kartus Vytau­tas jį buvo įkalinęs Trakų pilies kalėjime. Dėl savo interesų Švitrigaila buvo linkęs sudary­ti slaptus sandėrius ir su Tvėrės bei Maskvos kunigaikščiais. Tapęs Lietuvos valdovu, Švit­rigaila suartėjo su vokiečių riterių ordinais, pagal Skirsnemunės sutartį atidavė vokiečių riteriams Palangą ir nemažą pajūrio ruožą. Be to, aplink Švitrigailą susibūrė rusų bajo­rai, su kuriais jis buvo suartėjęs gyvendamas slavų žemėse, galiausiai naujasis Lietuvos val­dovas pradėjo kariauti su lenkais. 1432 me­tais Švitrigaila nušalinamas nuo valdžios ir didžiuoju kunigaikščiu išrenkamas Žygi­mantas. Šis valdovas, Vytauto jaunesnysis brolis, vykdė kur kas savarankiškesnę ir nau­dingesnę Lietuvai politiką. Tačiau jo valdy­mu buvo nepatenkinti kai kurie didikai, nes Žygimantas norėjo remtis ne tik įtakingais didikais, bet ir žemesniąja bajorija. Tad po neilgo valdymo didikų grupe surengė są­mokslą prieš valdovą ir jį nužudė. Žygiman­to nužudymą 1440 metais organizavo kuni­gaikščiai Čartoriskiai, kurių palikuonys ir vėliau Lietuvos istorijoje ne kartą pasižymė­jo įvairiais klastingais sprendimais. Galiau-siai XVIII amžiaus antroje pusėje Čartoris­kių giminės atstovai tapo Lietuvos-Lenki­jos valstybingumo duobkasiais.

XVI amžiuje ir XVII amžiaus pradžioje Lietuvos didžioji kunigaikštystė, o nuo 1569 metų jau bendra konfederacinė Lietuvos-Lenkijos valstybė pasiekė savo galios viršū­nę. XVI amžiaus viduryje LDK buvo tarp ke­lių galingiausių Europos valstybių, greta An­glijos ir Prancūzijos. Tuo laiku dalis Euro­pos buvo užimta besiplečiančios turkų Os­manų imperijos, o Rusijos valstybė dar ne­buvo galinga, ji gerokai sustiprėjo ir ėmė plės­tis tik po 1560 metų, kai įsigalėjo caras Iva­nas Rūstusis, šalies viduje įvedęs opričniną, vėliau užėmęs kelis totorių chanatus ir pra­dėjęs veržtis į lietuvių ir lenkų valdomas že­mes. Tačiau Stepono Batoro valdymo peri­odu Ivano Rūsčiojo kariuomenė pralaimėjo LDK daliniams ir rusų veržimasis buvo pri­stabdytas. Vėliau, valdant Zigmantui Vazai, 1609 metais lietuvių ir lenkų kariuomenė už­ėmė Maskvą ir keletą metų valdė Rusiją kar­tu su kai kuriais rusų bajorais. Pakankamai stipri valstybė išliko Vazų dinastijos valdymo metu ir dar vėliau - iki XVII amžiaus pabai­gos. Jonas Sobieskis (valdęs 1674-1696 me­tais) buvo paskutinis savarankiškas Lietuvos-Lenkijos valdovas.

XVII ir XVIII amžių sandūroje prasidė­jo kitas Lietuvos valstybės istorijos etapas - jos galios saulėlydis. Lietuvos valstybė nuo XVIII amžiaus pradžios vis silpnėjo, palaips­niui tapo butaforine valstybe ir galiausiai šimtmečio pabaigoje visai žlugo - ją pasida­lijo kaimyninės valstybės. Tam buvo kelios priežastys. Pirma, valstybės valdyme praktiš­kai dalyvavo tik didikai, žemesnieji bajorai daugiau atliko statistų vaidmenį. Antra, tarp didikų vyko pernelyg aršios tarpusavio ko­vos ir tai nualino valstybę. Vykstant didikų grupuočių rietenoms, kai kurie iš jų, norė­dami nugalėti, tiesiog vykdė aklą parsidavė-lišką politiką, tarnavo Rusijos imperijos in­teresams. Prorusiškai Lietuvos didikų gru­puotei vadovavo Čartoriskiai, labiau patrio­tinei grupei - Patockiai ir Radvilos. Trečia priežastis - valstybės valdymo struktūra ta­po atsilikusi, visame krašte nuolat vyko grum­tynės bajorų seimeliuose, prasta padėtis bu­vo ir kariuomenėje. Lemiamas Lietuvai mo­mentas - XVIII amžiaus pradžia. Lietuvą la­bai nualino rusų ir švedų karai. Tuo laiku Lietuvos-Lenkijos karaliaus soste sėdėjęs saksų kilmės Augustas II palaikė Rusijos pu­sę. Dalis Lietuvos didikų palaikė švedus. Kurį laiką (1702-1709 metais) kraštas buvo virtęs tikra karo zona, čia vyko ir vietos didikų ka­rių grumtynės ir rusų bei švedų mūšiai. Šve­dams pralaimėjus, nuo 1709 metų keliolika metų Lietuvoje buvo dislokuoti rusų kariniai daliniai, ir rusų generolai dažnai kišosi į po­litinius procesus. Valstybės savarankiškumo žlugimą ryškiai parodo 1733 metų įvykiai. Numirus karaliui Augustui II, elekcinis sei­mas išrinko karaliumi Stanislavą Leščinskį, tačiau į kraštą įsiveržusi didžiulė Rusijos ka­riuomenė jį išvijo. Pretenduojantis į sostą Au­gusto II sūnus Fridrichas sudarė su rusais slaptus sandėrius ir pažadėjo, įžengęs į sostą atiduoti Kuršą carienės Anos favoritui gra­fui Bironui. Po kelių mėnesių vėl susirinkęs seimas, posėdžiaudamas rusų kariuomenės apsuptyje, išrinko karaliumi Fridrichą, kuris karūnavosi Augusto III vardu. Taigi, valsty­bės savarankiškumas tuo metu jau buvo ri­botas. Galiausiai po 1772, 1792 metais įvy­kusių Lietuvos ir Lenkijos valstybės padali­jimų ir 1795 metais įvykusio galutinio valsty­bės padalijimo, okupacijos valstybė nustoja egzistuoti.

Tad XVIII amžiaus pabaigoje Lietuvos ir Lenkijos valstybė žlunga, jos teritoriją pasi­dalija galingi kaimynai - Rusija, Prūsija ir Austrija. Lietuva atitenka Rusijos imperijai. Šiame per šimtą metų trukusiame Lietuvos istorijos periode mūsų kraštas patyrė daug išbandymų. Vyko keli sukilimai, buvo užda­rytos mokslo įstaigos, persekioti katalikų dva­sininkai ir tikintieji.

Ilgoje Lietuvos valstybės istorijos raidoje didelį vaidmenį vaidino Katalikų Bažnyčia. Jėzuitai XVI amžiaus antroje pusėje įkūrė Vilniaus universitetą, kuriame dėstė nema­žai dvasininkų. XVII amžiuje Lietuvoje gy­venę dvasininkai - kunigas profesorius M. Sarbievijus, vyskupas M. Giedraitis ir ki­ti plėtojo krašte švietimo sistemą, organi­zavo knygų leidybą. XIX amžiuje ir XX am­žiaus pradžioje, kai Lietuva atsidūrė cari­nės Rusijos gniaužtuose, katalikų dvasinin­kai suvaidino didelį vaidmenį lietuvių tau­tos išlikime, kovojo su girtavimu, platino lie­tuviškas knygas. Šioje veikloje pasižymėjo vyskupai Motiejus Valančius, Adomas Kra-sinskis, kunigai Antanas Strazdas, Antanas Vienažindis, Antanas Tatarė, Antanas Mac­kevičius. XIX amžiaus pabaigoje prasidė­jusiame tautiniame Atgimime žymų vaidme­nį suvaidino dvasininkai švietėjai J. Mačiu­lis-Maironis, J. Tumas-Vaižgantas, A. Damb­rauskas-Jakštas.

Artėja Lietuvos vardo tūkstantmečio mi­nėjimai, Lietuvos valstybingumo istorija jau greitai sieks aštuonis šimtmečius. Lietuvos istorijoje būta visko - daug kartų stovėta ties išnykimo ir nutautėjimo slenksčiu. Tačiau at­silaikėme prieš daugelį išbandymų, išlikome. Šalia tokių stiprių ir garbingų valdovų - Min­daugo, Vytauto, Stepono Batoro, Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio būta ir iš­davikų, kuriems Lietuva buvo tik sandėrių objektas. Ir tokių, Čartoriskių, paleckių ir pa-ksų tipo veikėjų veikla menkino ir menkina šalį, kenkia jos interesams. Šalia jų vis atsi­randa kai kurie piliečiai, kuriems tėvynė -reliatyvi sąvoka. Valstybingumo duobkasiai vienydavosi ir jiems sekdavosi, kai patrioti­nės jėgos nusilpdavo ir susiskaidydavo. Žvilgsnis į praeitį suteikia galimybę įvertinti istorijos raidą. Ne veltui tautos atgimimo pa­triarchas Jonas Basanavičius teigė: „Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra be ateities".

Dabar dažnai prisimename mūsų poka­rio partizanus, rezistentus. Daug tūkstančių šių kovotojų už laisvę paguldė galvas miškuo­se. Dalis jų išliko, perėjo lagerius, tremtį. Jų istorinės atminties puoselėjimas yra vienas iš dabarties uždavinių. Pasak Joną Aistį, par­tizanų judėjimas yra lietuvių tautos laisvės viltis, jos nepriklausomybės laidas. Taip, da­bartis Lietuvos žmonėms suteikia nemažai progų nusivilti. Švietimas, mokslas, sveika­tos apsauga yra žlugdomi, žmogus dažnai jau­čiasi beteisis biurokratijos ir teisinio nihiliz­mo akivaizdoje. Daug žmonių išvyko iš gim­tojo krašto gelbėdamiesi nuo skurdo ir ne­tikrumo. Valstybę turime, bet ar ji tokia, ko­kios tikėjomės 1988-1991 metais? Juk Lietu­vą valdo asmenys, prieš keletą dešimtmečių buvę okupacinio režimo talkininkais. Tie, ku­rie išdavė kartą, gali išduoti ir vėl... Tačiau mes, neabejingi Lietuvos ateičiai piliečiai, ga­lime nuveikti daug. Susibūrę kartu, galime sukurti kitokią Lietuvą - klestinčią, stiprią valstybę, į kurią žmonės grįš.

© 2008 „XXI amžius“