Atnaujintas 2008 m. liepos 4 d.
Nr. 51
(1644)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Bažnyčios visuotinumo ir misijos patvirtinimas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI Vatikane
sveikina Konstantinopolio ekumeninį
patriarchą Baltramiejų I

Tautų apaštalo metų inauguracija

„Grąžink mus atgal į bendrystę iš visų mū­sų pasidalijimų", - prašydamas krikščionių vienybės atstatymo popiežius Benediktas XVI inauguravo jo paskelbtų Šv. Pauliaus metų pradžią. Jų celebravimu visoje Katali­kų Bažnyčioje ateinančiais mėnesiais bus sie­kiama prasmingai paminėti Tautų apaštalo gimimo 2000-ąsias metines. Panašų krikščio­nių vienybės troškimą išreiškė ir Stačiatikių Bažnyčios Konstantinopolio patriarchas Bal­tramiejus I, kuris buvo atvykęs į šią jubilieji­nę iškilmę.

Kaip konkretus ekumeninės vienybės pavyz­dys birželio 28 dieną apaštalu šv. Petro ir šv. Pauliaus pirmuosiuose Mišparuose dalyvavo ir Anglikonų Bažnyčios vadovo Kenterberio arkivyskupo atstovas (pats arkivyskupas Ro-vanas Viljamsas negalėjo atvykti), kitų krikš­čioniškų Bažnyčių ir bendruomenių bei Ry­tų Bažnyčių patriarchų (įskaitant Rusijos) at­stovai.

Prieš pamaldas, vykusias Šv. Pauliaus Ba­zilikoje, popiežius Benediktas XVI kartu su patriarchu Baltramiejum I ir kitų konfesijų delegatais bei baziliką globojančiais vienuo­liais benediktinais dalyvavo iškilmingoje pro­cesijoje. Pirmiausia Šventasis Tėvas, po jo kiti dalyviai uždegė Šv. Pauliaus metų pradžią ženklinančias žvakes ir jas įstatė į žvakidę, pastatytą bazilikos šventoriuje priešais Tau­tų apaštalo statulą. Įžengę į šventovę pro šv. Pauliaus duris ir procesijoje priartėję prie Konfesijos altoriaus, Mišparų dalyviai užėmė jiems skirtas vietas, o Popiežius nužengė į kriptą po altoriumi pasimelsti prie ten esan­čio apaštalo kapo.

„Mes susirinkome prie šv. Pauliaus kapo, kuris prieš 2000 metų gimė Kilikijos mieste Taršė, dabartinės Turkijos teritorijoje, - pri­minė Benediktas XVI pradėdamas homiliją. - Tačiau mums šv. Paulius nėra praeities fi­gūra kurią pagarbiai prisimename. Jis ir da­bar yra mūsų mokytojas, apaštalas ir Jėzaus Kristaus skelbėjas. Taigi, mes čia susirinko­me ne apmąstyti istorijos, kuri negrįžtamai liko praeityje. Šv. Pauliaus nori mums kal­bėti ir šiandien". Šventasis Tėvas paaiškino, kad būtent šiuo tikslu ir paskelbti Šv. Pau­liaus metai, per kuriuos mes turime iš naujo pažinti ir klausyti didžiojo misionieriaus mo­kymo apie tikėjimą ir tiesą, kurioje yra Kristaus išpažinėjų vienybės ištakos".

Apaštalo šv. Pauliaus tikėjimo patirtis

Popiežius Benediktas XVI sakė, kad jam labai džiugu, kad Šv. Pauliaus metų inaugu­racija išsiskiria savo ekumeniškumu. Pasvei­kinęs Rytų ir Vakarų Bažnyčių ir bendruo­menių delegatus, jis ypač išskyrė patriarchą Baltramiejų. Ir ne tik todėl, kad stačiatikiai ir katalikai yra artimiausi tikėjimo broliai, bet ir dėl apaštalo šv. Pauliaus misijinio veikimo geografinės padėties. Tose teritorijose, kur su atsidavimu tikėjimą skelbė Tautų apašta­las (Jeruzalė, Antiochija, Kipras, Graikija), dabar dauguma krikščionių yra būtent sta­čiatikiai. Todėl ir visais Šv. Pauliaus metais bendrystės su Rytų Bažnyčios siekiui bus ski­riamas išskirtinis dėmesys. Taip pat laukiama, kad ir popiežius Benediktas XVI išsirengs vi­zito į kurią nors stačiatikių daugumos valsty­bę - galbūt net pačią Šventąją Žemę.

Stengdamiesi geriau pažinti Tautų apaš­talą, „mes klausiame ne tik kas buvo šv. Pau­lius, bet pirmiausia, kas jis yra dabar", - to­liau homilijoje kalbėjo Šventasis Tėvas. Jo tikėjimas buvo nepaprastas Jėzaus Kristaus meilės patyrimas, suvokiant, kad Išganytojas mirė „iš meilės jam - Pauliui - ir kad prisi­kėlęs toliau jį myli". Taigi, apaštalo tikėjimas buvo ne teorija, ne nuomonė apie Dievą ir Jo žodį, tas „tikėjimas buvo Dievo meilės vei­kimas jo širdyje. Šis tikėjimas buvo jo meilė Jėzui Kristui. Tai patvirtina ir pats šv. Pau­lius, kuris laiške galatams rašo: „gyvenu ti­kėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane" (Gal 2,10).

Šis meilės patyrimas Tautų apaštalui pa­dėjo įveikti daugelį sunkumų ir kontraversi-jų, iškilusių evangelizacijos kelyje. Tiesos pa­tvirtinimas, o ne išorinė sėkmė buvo tai, dėl ko jis buvo pasirengęs aukotis ir iškęsti persekiojimus. „Tačiau giliausia motyvacija jam buvo žinojimas, kad jis yra mylimas Jėzaus Kristaus, ir troškimas šią meilę perduoti ki­tiems, - pabrėžė popiežius Benediktas XVI. - Tik taip gali būti suprastos jo mokymo pa­grindinės koncepcijos".

Laisvė meilėje ir evangelizacija kentėjimuose

Jis taip pat pastebėjo, kad vienas iš pa­grindinių šv. Pauliaus mokymo sąvokų yra „laisvė", nes Dievo mylimas apaštalas iš tik­rųjų buvo laisvas. „Ši meilė buvo jo gyveni­mo „įstatymas" ir todėl tai buvo jo gyvenimo laisvė", - sakė Šventasis Tėvas. Šventasis Pau­lius mokė ir veikė skatinamas šios meilės at­sakomybės, o laisvė ir atsakomybė yra neat­skiriamai susietos. Todėl tie, kurie Kristų my­li, kaip Jį mylėjo šv. Paulius, iš tikrųjų turi laisvę veikti, kadangi jų laisvė „yra integruo­ta į Dievo laisvę" ir veiksmai atitinka Dievo valios reikalavimus. Kaip tik šioje dvasioje šv. Augustinas vėliau suformulavo savo gar­sųjį priežodį „mylėk ir daryk ką nori", paaiš­kino Popiežius.

Priminęs šv. Pauliaus atsivertimą kelyje į Damaską išgirdus prisikėlusio Kristaus žo­džius „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji" (Apd 9,4), Benediktas XVI sakė, kad persekioda­mas krikščionis būsimasis apaštalas persekio­ja ir patį Jėzų, kuris „tapatino save su Baž­nyčia, kaip vienu objektu". Iš čia galima su­prasti ir mokymą apie Bažnyčią, kaip Kris­taus mistinį Kūną, nes prisikėlęs Išganytojas nepalieka savo išpažinėjų vienų žemėje ko­voti už „Jo reikalą", bet pats asmeniškai da­lyvauja savo Bažnyčios gyvenime. „Kaip tik tai leidžia mums įsigilinti į Eucharistijos slė­pinį, kuriame Kristus toliau atiduoda savo Kūną ir mus padaro savuoju Kūnu", - sakė Šventasis Tėvas. Jis apgailestavo dėl Kristaus mistinio Kūno, Bažnyčios sužalojimo per vy­kusius pasidalijimus ir veikimo svarbą, kad vienybė „galėtų vėl tapti realybe".

Baigdamas homiliją popiežius Benedik­tas XVI priminė šv. Pauliaus žodžius Timo­tiejui pasakytus prieš žūtį: „kartu su manimi kentėti Evangelijos labui" (Tim l, 8). Taigi, evangelizacija ir kentėjimas dėl Kristaus yra neatskiriami, kas teisinga ir šiandienos melo kupiname pasaulyje, kuriame už tiesą reikia mokėti kentėjimu. „Tie, kurie nori išvengti kentėjimo, bando jį atitolinti, nutolsta ir nuo paties gyvenimo su jo didingumu, tokie nega­li būti tiesos tarnai ir tikėjimo tarnai, - sakė Šventasis Tėvas. - Kai nebematoma kentėji­mo prasmės, pats gyvenimas praranda savo vertę". Juk ir Eucharistija, kaip krikščioniš­kosios būties centras, atsirado iš Jėzaus au­kos užėmus -„buvo pagimdyta meilės kentėji­mo". Šis supratimas suteikia mums drąsos ir stiprybės „kentėti su Kristumi ir dėl Jo šiame pasaulyje, žinant, jog tokiu būdu mūsų gyve­nimas tampa didingas, brandus ir teisingas",

- pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Jis mel­dė Viešpaties daugiau tokių tikėjimo liudy­tojų šiame pasaulyje, koks buvo apaštalas šv. Paulius, kad Kristaus meilės apšviesti drąsiai neštų Evangeliją savo amžininkams.

Ekumeniniai Petrinių bruožai

Ekumeniniais bruožais gausi buvo ir pra­ėjusį sekmadienį Romoje celebruota apašta­lų šv. Petro ir šv. Pauliaus iškilmė. Šalia li­turgijai vadovavusio popiežiaus Benedikto XVI buvo Konstantinopolio ekumeninis pa­triarchas Baltramiejus I su kitais ekumeni­nių delegacijų nariais, taip pat nauji, pasta­raisiais metais paskirtieji 40 katalikų arkivys­kupų metropolitų iš daugiau kaip 30 pasau­lio šalių, kuriems buvo įteikti ganytojiško au­toriteto žymenys - palijai. Evangelijos ištraukas skaitė du diakonai - stačiatikių ir katali­kų, kurie Evangelijų knygą nunešė pabučiuoti kitų konfesijų ganytojams. Bene pirmą kar­tą Romos Bažnyčios istorijoje Popiežius ir pa­triarchas kartu sukalbėjo Tikėjimo išpažini­mą Nikėjos versijoje ir originalo kalba, grai­kiškai, kaip tai daroma pagal bizantiškąją tra­diciją.

Kitas precedento neturintis atvejis, kad birželio 29 dieną Šv. Petro aikštėje aukotose šv. Mišiose buvo pasakytos dvi homilijos (po popiežiaus Benedikto XVI kalbėjęs patriar­chas Baltramiejus I patvirtino gilius vieny­bės ir draugystės ryšius, egzistuojančius tarp Konstantinopolio („naujosios Romos") ir „senosios Romos". Jis taip pat priminė, kad stačiatikių ir katalikų teologinis dialogas „to­liau daro pažangą, nepaisant išlikusių sun­kumų ir gerai žinomų problemų". Stačiati­kių Bažnyčios vadovas ta proga išreiškė viltį „kiek įmanoma greičiau" pasiekti abiejų pa­grindinių krikščioniškų konfesijų vienybę.

Šį siekį išreiškia ir tradicinis Konstanti­nopolio patriarchato delegacijos vizitas į Ro­mą per jos pagrindinių dangiškųjų globėjų šv. Petro ir šv. Pauliaus iškilmę (taip pat tra­dicinis yra Romos Bažnyčios delegacijos ap­silankymas Konstantinopolyje per Ekumeni­nio patriarchato pagrindinio globėjo šv. Pet­ro brolio apaštalo šv. Andriejaus šventę lap­kričio mėnesį). Abiejų Bažnyčių draugystę patvirtina ir tas faktas, kad patriarchas Bal­tramiejus I 2008-uosius paskelbė šv. Pauliaus metais. Dėl to Konstantinopolio Bažnyčia šiais metais planuoja daugiau piligrimysčių į Romą bei į kitas Tautų apaštalo gyvenimo ir veiklos vietas Turkijoje (Efezas, Miletas ir kt.) ir Graikijoje (Rodo ir Kretos salos). „Bū­kite tikras, Jūsų šventenybe, kad šiose šven­tose kelionėse jūs taip pat dalyvaujate, ke­liaudamas su mumis savo dvasioje, ir kad kiekvienoje tų vietų mes uoliai melsimės už jus ir mūsų brolius garbingoje Romos Kata­likų Bažnyčioje, karštai prašydami dieviško­jo Pauliaus užtarimo prieš Viešpatį dėl jū­sų", - kalbėjo patriarchas Baltramiejus I, kreipdamasis į Popiežių.

Apaštalai iškėlė Romos vaidmenį

Savo homilijoje Benediktas XVI pirmiau­sia pabrėžė Romos reikšmę, kurioje abu di­dieji apaštalai šv. Petras ir šv. Paulius patyrė kankinystę: „per savo kankinystę jie tapo bro­liais; kartu jie buvo naujos krikščioniškosios Romos kūrėjais". Šventasis Tėvas taip pat priminė, kad „kankinių kraujas nereikalauja keršto, o sutaiko. Jis pasirodo ne kaip kalti­nimas, bet kaip luce aurea ... kaip meilės jė­ga, kuri įveikia neapykantą ir smurtą, taip kurdama naują miestą, naują bendruomenę". Taigi, per savo kankinystę šv. Petras ir šv. Pau­lius tapo naujosios Romos dalimi ir per savo tikėjimą ir viltį tie apaštalai nuolat rodo mies­to atsinaujinimo kelią „priešiškų nuodėmės ir žmogiškojo egoizmo grėsmių akivaizdoje".

Analizuodamas apaštalų kelionės į Ro­mą tikslus popiežius Benediktas XVI aiški­no, kad šv. Pauliaus atvykimas į Romą buvo jo misijos universalumo visoms tautoms da­lis. „Kelias į Romą... buvo integrali dalis jo uždavinio nešti Evangeliją visoms tautoms, taip kuriant katalikišką, visuotinę Bažnyčią, - sakė Šventasis Tėvas. Visa tai suformulavo iki šiol galiojantį uždavinį pačiai Romai -„padaryti tikėjimą regimą visam pasauliui, būti susitikimo viename tikėjime vieta".

Kalbėdamas apie apaštalo šv. Petro vei­kimą, Popiežius pažymėjo, kad jis atvėrė du­ris pagonims į krikščionių tikėjimą. (Apie tai kalba epizodas Apaštalų darbuose su šimti­ninko Kornelijaus atsivertimu.) Šv. Petras vė­liau patikėjo judėjų-krikščionių Bažnyčios vadovavimą Jokūbui jaunesniajam ir atsidėjo savo tikrajai misijai: tarnystei vienai Dievo Bažnyčiai, sudarytai iš pasikrikštijusių žydų ir pagonių bei jos vienybės stiprinimui. Tai­gi, jeigu šv. Pauliaus troškimas keliauti į Ro­mą pabrėžia siekį padaryti Bažnyčią visuoti­ne, „katalikiška", tai apaštalo šv. Petro, pa­saulio tautų atstovo, kelionė į Romą gali bū­ti nusakoma žodžiu „vienas": jo uždavinys buvo iš to visuotinumo sukurti vieningą žy­dų ir pagonių Bažnyčią. „Tokia yra nuolati­nė šv. Petro misija: padaryti, kad Bažnyčia niekada nebūtų tapatinama tik su viena tau­ta, su viena kultūra ar viena valstybe, - aiški­no homilijoje Benediktas XVI, - kad Bažny­čia visada būtų visų. Kad ji vienytų žmoniją nepaisydama sienų ir pasaulio pasidalijimų ir tuo liudytų Dievo taiką ir Jo meilės sutai­kinamąją galią". Ši Bažnyčios vienybė, kurią garantuoja šv. Petro ir jo įpėdinių (popiežių) tarnystė nėra tikslas pats savyje, bet būtinu­mas visada padalintam pasauliui. Štai ir da­bar technologijos universalumas ir globali­nių informacijų tinklai bei interesų sąsajos atveria naujus kelius vienybės siekimui. Ta­čiau čia pat pastebimas ir naujų nesutarimų bei konfliktų proveržis. „Todėl išorinės vie­nybės terpėje, kuri grindžiama medžiaginiais dalykais, mums dar labiau reikia vidinės vie­nybės, kuri kyla iš Dievo taikos, vienybės tų, kurie per Jėzų Kristų yra tapę broliais ir se­serimis", - sakė Šventasis Tėvas. Ši vieniji­mo misija per apaštalą šv. Petrą ir jo įpėdi­nius yra patikima ypatingu būdu visai Romos Bažnyčiai.

Palijus - ganytojiškos vienybės simbolis

Paskutinė popiežiaus Benedikto XVI ho­milijos dalis buvo skirta arkivyskupams met­ropolitams, kurie tą dieną iš jo rankų gavo palijus - iš baltos vilnos nuaustas juostas su kryžiais, simbolizuojančiais Kristaus žaizdas. Tarp palijus gavusių ganytojų - 14 iš Euro­pos, trys iš Azijos (įskaitant naująją Jeruza­lės lotynų katalikų patriarchą Fuadą Tvalą), penki iš Siaurės Amerikos, septyni iš Pietų Amerikos, keturi iš Centrinės Amerikos, sep­tyni iš Afrikos ir vienas iš Okeanijos. Jau ant­rąjį palijų gavo pernai Baltarusijos sostinės Minsko ordinaru paskirtas arkivyskupas Ta­deušas Kondrasievičius. Anksčiau jis tokį žy­menį buvo priėmęs iš popiežiaus Jono Pau­liaus II rankų, kai buvo paskirtas Maskvos katalikų arkivyskupų metropolitu.

„Kai mes užsidedame palijus ant savo pe­čių, tas gestas primena mums Ganytoją, ku­ris ant savo pečių užsikelia paklydusią avį, nebegalinčią rasti kelio į namus, ir neša ją atgal į kaimenę", - kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad Bažnyčios tėvams šis pasa­kojimas apie paklydusią avį reiškia visą žmo­niją, žmogaus prigimtį, kuri yra pasimetusi ir neberanda išeities. „Ganytojas, kuris ją parveda, gali būti tik Logos, Dievo amžinasis Žodis. Per įsikūnijimą tikrasis žmonijos Ga­nytojas, amžinasis Žodis, neša kiekvieną mū­sų kaip avį. Jis mus veda į namus Kryžiaus ke­liu. Bet Jis taip pat nori, kad ir žmonės prisi­dėtų ir kartu su Juo neštų kitus paklydusius. Būti ganytoju Kristaus Bažnyčioje, vadinasi, dalyvauti šiame uždavinyje, kurį mums pri­mena palijus", - patvirtino Popiežius.

Pagaliau palijus yra kolegialumo, vieny­bės ženklas tarp visų Bažnyčios hierarchų, visų vyskupų. „Nė vienas nėra Ganytojas pats sau. Mes esame apaštalų įpėdiniai dėl to, kad esame kolegelioje bendrystėje, ku­rioje apaštalų kolegija randa savo tęstinu­mą, - pabrėžė Šventasis Tėvas. - Ši bendrys­tė, apaštalų „mes", yra dalis paties buvimo ganytojais, kadangi kaimenė yra tik viena, viena Jėzaus Kristaus Bažnyčia". Ta kole­giali bendrystė ypač pabrėžia vienybę su šv. Petru ir su jo įpėdiniu, kaip visos Bažnyčios vienybės garantu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija