|
Mongolija: nesėkmingas revoliucijos scenarijus
Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS
Mongolijoje po užpraėjusį sekmadienį vykusių rinkimų
į parlamentą prasidėjo masiniai neramumai. Rinkimus laimėjo Liaudies
revoliucinė partija (buvę komunistai). Jų atstovai gavo 50 deputatų
mandatų 80 vietų Mongolijos parlamente. Demokratų partijos atstovai
gavo 27 mandatus, dar trys mandatai atiteko nepriklausomiems kandidatams.
Paskelbus rinkimų rezultatus, Mongolijos Demokratų
partijos šalininkai pradėjo mitingus, masines demonstracijas. Jie kaltino
valdžią rinkimų rezultatų klastojimu. Liepos 1-2 dienomis protestuotojai ėmėsi
ryžtingų veiksmų ir užėmė Liaudies revoliucinės partijos būstinę ir ją padegė.
Molotovo kokteiliais" padegti ir kelių su valdančiąja partija susijusių bendrovių
biurų pastatai. Centrinėse gatvėse pastatytos barikados. Malšinti demonstrantų
buvo atsiųsta keli tūkstančiai kareivių ir policijos pareigūnų, kurie panaudojo
jėgą. Per susirėmimus penki žmonės žuvo, apie trys šimtai sužeista, per 700
demonstrantų suimta. Beveik penkias dienas Ulan Batoro centre stovėjo
šarvuočiai, patruliavo kariniai patruliai.
Įvykiai Mongolijoje vadinami bandymu pakartoti
oranžinės revoliucijos" scenarijų. Dabar Vakaruose oranžinėmis
revoliucijomis" vadinamos kelios neseniai įvykę revoliucijos Ukrainoje,
Gruzijoje ir Kirgizijoje. Visose šiose šalyse buvo nuversti korumpuoti
režimai. Dabartinė padėtis šiose valstybėse skirtinga. Gruzija bandoma įvelti
į konfliktus su Abchazija, palaikoma Rusijos valdžios, tačiau šiaip padėtis
šalies viduje gana stabili. Prezidento Saakašvilio politiką palaiko didelė
dalis Gruzijos gyventojų ir prorusiškai opozicijai nepavyksta įsigalėti.
Ukrainoje per praėjusius kelerius metus įvyko daug įvairių permainų, bet
padėtis išlieka nestabili, tarp savęs dažnai konfliktuoja premjerės Timošenko
ir prezidento Juščenkos šalininkai. Kirgizijoje padėtis nėra stabili, tačiau ši
šalis yra demokratiškiausia Vidurinės Azijos respublika.
Mongolijoje dažnai prisimenami Čingischano laikai.
1207-1227 metais mongolų-totorių valstybė buvo labai galinga, ji užėmė daugelį
kaimyninių kraštų. Ir po Čingischano mirties jo vaikai bei anūkai organizavo
karo žygius, įkūrė daug atskirų valstybių, tarp jų ir garsiąją Aukso Ordą, kuri
veržėsi į Europą ir ilgą laiką kontroliavo didelę Rusijos dalį. Apie šimtą metų
mongolai valdė ir Kiniją. Tačiau jau XV amžiuje mongolų įtaka gerokai
sumažėjo. Galų gale XVII amžiuje kraštą užvaldė Kinija, kurią tuo metu
valdė mandžiūrų Cinų dinastija. Kinų imperijos valdymas truko ilgus šimtmečius.
Mongolija vėl atgavo nepriklausomybę tik 1911
metais, po Kinijoje įvykusios revoliucijos. Bet padėtis krašte buvo nestabili,
vyko grumtynės tarp įvairių į valdžią pretenduojančių grupių, o nuo 1918 metų
suaktyvėjo iš sovietų Rusijos palaikomi komunistai. Padėtis šalyje 1919-1920
metais buvo komplikuota, dalį teritorijos užvaldė komunistų būriai, dalį užėmė
kinų kariuomenė. 1920 metų rudenį į Mongoliją atvyko baltagvardiečių daliniai,
vadovaujami barono Romano Ungerno. Jie užėmė sostinę Irgą (dabar Ulan Batoras).
R. Ungernas, kilęs iš Talino, pasižymėjo Pirmajame pasauliniame kare, o 1918
metais baltagvardiečių lyderiai jam suteikė generolo laipsnį. Kurį laiką
baltagvardiečiai kartu su sau palankiais mongolų lyderiais valdė kraštą. 1921
metų pavasarį po įvykusių nesėkmingų kovų su rusų bolševikų daliniais R.
Ungernas buvo išduotas ir nuteistas mirties bausme, jo daliniai išsisklaidė.
1921 metų pabaigoje įsikūrė Mongolijos respublika, valdoma komunistų.
Dabar Mongolijoje gyvena 2,8 milijono gyventojų,
daugiau nei 30 procentų iš jų gyvena žemiau skurdo ribos. Bendras vidaus
produktas vienam gyventojui siekia 2000 dolerių. Mongolai sudaro 85 procentus
šalies gyventojų. Pagrindinės tautinės mažumos - kazachai, rusai, kinai,
uigurai. Už Mongolijos ribų gyvena 5 milijonai mongolų, iš jų 4,8 milijono -
Kinijoje. Buriatai nepriskiriami prie bendro užsienyje gyvenančių mongolų skaičiaus,
tačiau 70 tūkstančių buriatų, gyvenančių Mongolijoje, priskiriami mongolams. Iš
esmės buriatai yra mongolų etninė grupė, prieš kurį laiką net buvo vadinami
buriat-mongolais.
Mongolija ilgą laiką buvo izoliuota valstybė,
labai priklausoma nuo SSRS. Šalies ekonomika vystėsi silpnai. Nuo 1990 metų
įvyko tam tikros permainos, tačiau dominuojantys buvusių komunistų klanai, išlaikę
valdžią, stabdo šalies vystymąsi. Dabartiniai spontaniški, prastai organizuoti
protestai išreiškia žmonių nusivylimą dabartine padėtimi krašte. Įsivyravusi
stagnacija trukdo Mongolijai pakilti iš ekonominės duobės, šalis ryškiai
atsilieka nuo kaimyninių valstybių.
Kruvini mūšiai Ulan Batoro gatvėse kiek supurtė ir
Mongolijos lyderių kasdienybę. Prezidentas Nambarinas Enchbajaras liepos 3
dieną sukvietė Mongolijos saugumo tarybos posėdį, į kurį buvo pakviesti ir
opozicinės Demokratų partijos atstovai. Buvo tariamasi, kaip taikiai
sureguliuoti kilusią krizę. Praėjusį sekmadienį Mongolijos vyriausybė atšaukė
nepraprastąją padėtį, kuri buvo paskelbta praėjusią savaitę po riaušių,
praūžusių šalies sostinėje dėl suklastotų rinkimų rezultatų. Į įvykius Mongolijoje
sureagavo kai kurios užsienio valstybės. Rusijos užsienio reikalų ministerijos
atstovas A. Nesterovas pareiškė, kad Mongolijai priešiškos jėgos bando
sukurstyti revoliuciją. JAV valstybės departamento atstovė išreiškė
susirūpinimą smurto proveržiais Mongolijoje ir pasisakė už dialogą tarp visų
konfliktuojančių pusių.
© 2008 XXI amžius
|