Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Piligrimystė
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kašubų žemė saugo kun. Alfonso Lipniūno atminimą

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Kašubai - tai vakarų slavų etninė grupė, gyvenanti Lenkijos Pamario vaivadijoje. Jie kalba kašubų kalba ir, žinoma, lenkų, kai to prireikia. Dauguma jų - katalikai. Plačiai ži­nomi ir vertinami jų pynimo, siuvinėjimo, gin­taro apdirbimo, keramikos, medžio drožybos darbai. Šiai žemei priklauso ir nedidukas Pucko miestelis, itin brangus lietuvio širdžiai. 1945 metų sausį, artėjant rusų armijai, vo­kiečiai nutarė skubiai evakuoti Štuthofo kon­centracijos stovyklos kalinius. Stumdomi, mušami suklupusieji šaudomi vietoje... Tarp tų išbadėjusių, vos slenkančių „klipatų" bu­vo du lietuviai kunigai - Alfonsas Lipniūnas ir Stasys Yla. Likimo draugai sakė, kad tuo­met kun. A. Lipniūnas svėrė mažiau nei ke­turiasdešimt kilogramų, vos begalėjo paeiti. Nepaisant savo varganos būklės, jis vis pasi­lenkdavo prie sargybinių nušautų kalinių, peržegnodavo, mirštantiems teikdavo nuodė­mių atleidimą. Žmonių lavonais paženklin­tas kelias baigėsi Pucke. Čia jau buvo rusai. Kun. A. Lipniūną maloniai priėmė kašube našlė Uršulė Jankovska, užleidusi jam nedi­duką kambarėlį. Dar jaunystėje suformavęs pagrindinį gyvenimo principą „Kitiems -vis­kas, sau - nieko", kun. A. Lipniūnas ir čia tuojau pat ėmėsi artimo meilės darbų: rinko drabužius, keitė juos į duoną, kuria sotino alkstančius, ligoninėje lankė sužeistuosius, aukojo šv. Mišias. Manoma, kad nuo ligonių apsikrėtė šiltine ir susirgo pats. Į ligoninę nu­eiti nebepajėgė - buvo nuneštas ant neštu­vų. Nepaisant rūpestingos sesers vienuolės slaugos, kovo 28-ąją kun. A. Lipniūnas mi­rė. Tebesitęsiančio karo sumaištyje likimo draugams pavyko organizuoti katalikiškas laidotuves. Kun. St. Yla prisiminė: „Pasiekė žinia, kad laidojamas kunigas. Visi ėmė rink­tis į ligoninės kiemą. Kai kurie laikė rankose gėles; buvo ir du paruošti vainikai. Vienas vy­ras laikė kryžių ir du vaikai su baltomis kam-želėmis stovėjo šalia. Lipniūnas buvo pašar­votas koplytėlės prieangyje, jau karste apsup­tas žibančių žvakių ir gėlių. Su malda atsi­sveikinom, uždengėm karstą ir šeši mūsiškiai paėmė jį ant savo pečių. Saldi draugo našta - ir jie pasiryžo nunešti ją iki naujųjų kapi­nių Baltijos pakrantėj. Kukli procesija išsi­tiesė gatvėmis".

Kun. A. Lipniūno kapą rūpestingai pri­žiūrėjo U. Jankovska. Vėliau užsienio lietu­vių lėšomis buvo pastatytas paminklas toje pačioje kapavietėje palaidotiems dviems lie­tuviams idealistams: kun. A. Lipniūnui ir in­žinieriui ateitininkui Antanui Sapalui. 1989 metų rugpjūčio pabaigoje į Lenkiją išvyko lie­tuvių grupė, vadovaujama mons. Juozapo Antanavičiaus. Jo viltis, kad susilauks pagal­bos iš Lenkijos katalikų, pasiteisino. Klebo­nas prelatas J. Felskij padėjo gauti reikiamus leidimus dėl palaikų iškasimo. Lenkai dar­bininkai padėjo nukelti paminklą, lietuvių grupės buitimi rūpinosi seserys vienuolės elž-bietietės. Be to, lenkų kunigai atidavė išsau­gotą kun. A. Lipniūno „turtą", iš Štuthofo atsineštą į Pucką. Tai dėžutė, kurioje buvo parkeris, suskilusiais stiklais akiniai, Pažais­lio Dievo Motinos paveikslėlis, žiedas ir kry­želis su lagerininko numeriais... Dabar kun. A. Lipniūno palaikai ilsisi Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje. Prie jo kapo dažnai meldžiasi žmonės.

Ne kartą kilo klausimas, ar kun. P. Lip­niūnas, dabar jau Dievo tarnas, nėra pamirš­tas Lenkijoje. Į šį klausimą gavau atsakymą birželio 29-ąją, su Alytaus delegacija apsilan­kius Pucke. Šių metų Šv. Petro ir Povilo baž­nyčios metinė šventė buvo ypatinga: liejosi pagarba didžiajam lietuviui Dievo tarnui ku­nigui profesoriui Alfonsui Lipniūnui. Pir­miausia Alytaus moterų oktetas „Šilagėlė" uždegė žvakes, pasimeldė prie kun. A. Lip­niūnui skirtos atminimo lentos Pucko Šv. Pet­ro ir Povilo bažnyčios prieangyje. Lenta įrengta 2005 metais, minint kun. A. Lipniū­no gimimo šimtąsias metines. Per šv. Mišias, kurias aukojo lenkų kunigai, vokiečių kuni­gas katalikas ir Panevėžio vyskupijos gene­ralvikaras kan. Robertas Pukenis, ne kartą buvo ištartas Dievo tarno kun. A. Lipniūno vardas. Lenkų jį vadina didžiuoju lietuviu.

Po šv. Mišių daug tikinčiųjų skubėjo prie Pucko ligoninės. Tarp jų - Štuthofo kalinė Elž­bieta Šulcz, keletas Lenkijoje gyvenančių, bet jau gimtąja kalba nebekalbančių lietuvių, mū­sų ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas, Panevėžio vyskupijos generalvikaras kan. R. Pu­kenis, Panevėžio vicemeras Algirdas Blaževi­čius ir kt. Kalbose daug prasmingų žodžių apie didįjį lietuvį, okupacijos dienomis kėlusį išliki­mo viltį, Štuthofo pragare guodusį, drąsinusį įvairių tautų, taip pat ir lenkų tautos žmones, su jais pasidalijusį paskutiniu duonos kąsneliu, balansuojant ant bado mirties, kartu su visais kenčiant pažeminimą, alinantį darbą, fizinį iš­sekimą, prievartą, prižiūrėtojų patyčias. Kun. Lipniūnas „sujungė dvi tautas prasmingam bendradarbiavimui", „Mūsų įsipareigojimas -tiesa, laisvė, ramybė", „Tikros vertybės, idealai yra amžini, jų neįveikia laikas" - tarsi priesa­kai skambėjo prasmingi žodžiai.

Mons. R. Pukenis atidengė pumpėniečio (kun. A. Lipniūnas taip pat kilęs iš Pumpė­nų parapijos) skulptoriaus Kęstučio Krasaus­ko sukurtą atminimo lentą su kun. A. Lip­niūno bareljefu, kurioje šviesios akmens ma­sės fone lietuvių ir lenkų kalbomis iškalti žo­džiai: „Kankinys, kunigas prof. Alfonsas Lip­niūnas, Štuthofo kalinys nuo 1943 03 17. Mi­rė 1945 03 28 Pucko miesto ligoninėje". Ati­dengiant lentą, Kęstutis Krasauskas ištarė maldos žodžius: „Melskis už mus ir už taiką žemėje". Lenkijos atstovai pasižadėjo saugoti atminimo lentą. „Pucko miestas tebus ir jū­sų namai", - sakė jie. Delegacijos apsikeitė atminimo dovanomis.

Pucko kapinėse kapavietė tokia pat, ko­kia buvo iki 1989 metų, tai yra iki palaikų perkėlimo į Lietuvą, kokią ją matė 1985 me­tais aplankiusi Kazimiera Bradūnienė: „Gra­žus paminklas su iškaltais žodžiais: PRO DEO ET PATRIA ir žemiau lentelė su pa­aiškinimu - MARTYRES LITUANI de KZ STUTTHOF. Paminklas atsirado jų vargo brolių, gyvų išlikusių iš Štuthofo pragaro, o daugiausia kun. Stasio Ylos ir inž. Pilypo Na­ručio rūpesčiu". Viskas atrodo taip, tarsi pa­laikai tebebūtų kašubų žemėje.

Prie kapavietės giedojo „Šilagėlės" mo­terys, buvo sakomos kalbos, deklamuojami eilėraščiai. Visus nustebino raudotoja iš Dzū­kijos, kurios rauda ne vienam išspaudė aša­ras. Kapavietę papuošė gyvų gėlių puokštės.

Iškilmėse dalyvavo Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Ramunė, daug prisidedanti prie kun. A. Lipniūno atmini­mo saugojimo kašubų žemėje. Ji pasakojo, kad Gdansko globos namuose dar gyvena 98 metų sulaukęs Mykolas Pečeliūnas, Štut­hofo kalinys, gerai pažinojęs kun. A. Lip­niūną, Pucko ligoninėje jį, visiškai ligos pa­laužtą, nešęs į palatą. Jis daug žino ir mie­lai pasakoja. Medžiagą apie kun. A. Lipniū­ną Ramunė pradėjo rinkti nuo 1974 metų. Viską, ką pavyksta sužinoti, perduoda Pa­nevėžio vyskupijai. Jos dėka palaikomas Dievo tarno kun. A. Lipniūno kultas, šiai idėjai pritaria darbuotojai Pucko miesto sa­vivaldybėje. Ypač padėkos nusipelnė Danu­tė Dettlaff. Onutė Raudenytė-Pastusiak da­bar stropiai prižiūri kapavietę.

Į Lietuvą grįžome ramia širdimi: kašubų žemė saugo kun. Alfonso Lipniūno atmini­mą, žmonės palaiko jo šventumo kultą.

© 2008 „XXI amžius“