Atnaujintas 2008 m. liepos 11 d.
Nr. 53
(1646)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

KAS KIENO KIŠENĖJE SĖDI

Petras KATINAS

žinomas žurnalistas ir publi­cistas Virgis Valentinavi­čius, kaip ir jo kolega buvęs „Ame­rikos balso" lietuviškos redakcijos vadovas Romas Sakadolskis, drįs-tantys atvirai ir be užuolankų at­skleisti ne tiktai jau dvejus metus gyvuojančios ir vedančios „į šviesią ateitį" G. Kirkilo Vyriausybės, bet ir jos kišenėje sėdinčios preziden­tūros ir paties Prezidento ir jo pa­tarėjų korpuso manipuliacijas, ta­po rakštimis neaiškiai valdančia­jai grupuotei. Tiesiog šoką Dau­kanto aikštės rūmų šeimininkui sukėlė, arba bent jau turėjo sukel­ti, Virgio Valentinavičiaus kalba, pasakyta vis dar tebegyvuojan­čios, prieštaringai vertinamos „Santaros-Šviesos" suvažiavime Alantoje birželio 28 dieną. Savo kalboje jis pasakė visą tiesą apie ar-tėjantį prie kadencijos pabaigos prezidentą Valdą Adamkų, kuris faktiškai sėdi G. Kirkilo, „Dujote-kanos" ir ORGANU tapusio „Lie­tuvos ryto" kišenėje. Ir ne tik jų vie­nų. Pasak V Valentinavičiaus, rinko­me prezidentą vakarietį, tačiau ypač antrojoje kadencijoje V. Adamkaus vakarietiškumo beveik nebeliko, ir nepajutome, kaip deklaruota lais­vė paskendo nekaltai atrodančioje trijų sprindžių gylio baloje, kuri va­dinasi švogerių respublika Lietuva. „Švogeriai pasisavino valdžią iš rin­kėjų (...) Lietuviško politinio akli-gatvio sienos yra Vyriausybės sava­naudiškumas ir prezidento bevališ­kumas". Matyt, tas bevališkumas -užprogramuotas veiksnys. Nuosek­lus prezidento pataikavimas vadi­namiesiems kairiesiems, nuolankiai linkčiojant visiems buvusio premje­ro A. Brazausko, o dabar G. Kirki­lo ir tų, kurie už jų stovi, pageidavi­mams. Tas linkčiojimas dar kartą at­siskleidė stumiant „brangiosios par­tijos ir vyriausybės" pasirinktą Jo­ną Prapiestį į Aukščiausiojo Teismo vadovus. V. Adamkus bemat pasi­rašė labai prieštaringai vertinamos Teismų tarybos rekomendaciją ne­delsiant atleisti Aukščiausiojo Teis­mo pirmininką, ne vienam teisės di­rigentui užlipusį ant nuospaudos Vytautą Greičių ir vietoj jo skirti Jo­ną Prapiestį. Į Seimą dekretui pri­statyti ir ginti „nuo priešų" buvo at­siųsta prezidento patarėja, teisės galiūnė Aušra Rauličkytė, kuri ne­rišliai lemeno, kodėl V. Adamkus nusprendė pašalinti vieną sąžinin­giausių ir principingiausių teisinin­kų Vytautą Greičių. A. Rauličkytė nerado nė vieno rimtesnio argu­mento, išskyrus tai, kad Aukščiau­siojo Teismo pirmininko V. Grei­čiaus kadencija baigėsi, todėl jį at­leisti yra būtina. Matyt, V. Greičiui nenorima atleisti jo principingumo ir jo siūlymo paskirti padorų profe­sionalą Valentiną Mikeliūną į Aukš­čiausiojo Teismo civilinių bylų sky­riaus vadovo postą. Esą V. Greičiui kadencijos pratęsti nevalia, nes to neleidžia Konstitucija, o štai Civili­nių bylų skyriui net dvejus metus „laikinai" vadovavęs Česlovas Joku-bauskas prezidentui neužkliuvo, nes savas. O „savų", tiksliau sakant, vadinamųjų socialdemokratų valdi­ninkų ir valdininkėlių, kad ir kokias šunybes krėstų, skriausti nevalia. Iš tiesų, argi gali prezidentas ir pata­rėja A. Rauličkytė įvardinti nors vieną nomenklatūrininką, kuris bū­tų buvęs nubaustas, atleistas iš tar­nybos? Nebuvo tokio nė vieno. Ir nebus, nes teisėjų korpusas, tapęs uždara privilegijuota kasta, yra tų pačių nepakeičiamų kadrų ranko­se. Ir bet kokie bandymai ar užuo­minos, jog reikėtų prastumti į tą kastą vieną kitą padoresnį ar sąžiningesnį asmenį, sutinkamos durtu­vais. Todėl tenka sutikti su Virgiu Valentinavičiumi, jog buvęs gana smulkus partinės nomenklatūros sraigtelis, kaip ir buvęs to sraigte­lio sukiotojas pirmasis sekretorius Gediminas Kirkilas yra prezidento V. Adamkaus premjeras, o pats V. Adamkus yra asmeninis G. Kir­kilo prezidentas, nuolankiai prita­riantis absoliučiai viskam, ką daro ir kalba valdantieji. Ir ne tik G. Kir­kilas, bet ir Seimo Teisės ir teisėt­varkos komiteto pirmininkas, tapęs nepaprastai uoliu partiečiu J. Saba-tauskas, remdamasis neva įstaty­mais, siekė išstumti AT vadovą V. Greičių.

Pagaliau prezidentas ir jo pa­tarėjų korpusas nė žodeliu neužtarė buvusio V. Adamkaus pa­tarėjo Dariaus Kuolio, kai pastarą­jį naujasis LRT šefas A. Siauruse-vičius išvarė iš LRT. Akivaizdu, kad ne tik naujajam direktoriui, bet ir už jo stovintiems, nepatiko D. Kuo­lio vedamos laidos „Tarp Rytų ir Va­karų", kuriose buvo atvirai svarsto­ma, ar Lietuvoje išvis įmanoma su­kurti civilizuotą politinį gyvenimą, taip pat ir viešąjį. Bet, atrodo, val­dančiajam klanui, o ypač „švento­sioms karvėms" - teisėjams, labiau­siai nepatiko D. Kuolio pradėta dis­kusija apie Seime įstrigusį teismų įstatymą. Taigi akivaizdu, kad LTV jau faktiškai susidorota su kitamin­čiais. Tai yra su tais, kurie nešoka pagal žiniasklaidos monopolininku tampančio „Lietuvos ryto" ir kon­krečiai su prezidento paskirtu į te­levizijos tarybą Rimvydo Valatkos muziką. Taigi prezidentas klusniai vykdo ne tik G. Kirkilo, tiksliau -Vilniaus prekybos, „Dujotekanos" („Gazpromo") ir jų sukurto „Leo LT" nurodymus, bet ir naujo pirmo­jo smuiko, buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Egidijaus Kūrio nurodymus. Pasak kai kurių politi­kos apžvalgininkų, E. Kūrio žodis prezidentūroje tapo lemiamu. Mat Konstitucinis Teismas ėmė vertinti ne tik Seimo priimtų įstatymų atiti­kimą Konstitucijai, bet ir Seimo veiksmų teisėtumą. Tai tapo itin akivaizdu, kai Seimo laikinoji ko­misija ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas tyrė skandalin­gąją Valstybės saugumo departa­mento veiklą. Tad tenka visiškai pri­tarti „Lietuvos žinių" vyriausiajam redaktoriui Valdui Vasiliauskui, kuris paskutiniojo meto Konstitucinio teismo veiklą pavadino mirtinai iš­sigandusių valstybininkų - maskol-bernių išgelbėjimu.

Iš tiesų tiems maskolberniams - Bradauskui, Veselkai bei vi­sai kompanijai panašių - atėjo ne­ramios dienos. Mat, pasirodo, „pir­minės partinės organizacijos" („ja-čeikos") labai nepatenkintos Seimo priimtu sprendimu uždrausti oku­pacinės sovietinės simbolikos nau­dojimą. Jau pasigirdo tų maskol-bernių kaltinimai pačiam Č. Jur­šėnui, kad tas pasidavė konser­vatorių spaudimui ir uždraudė sovietinę simboliką - pjautuvą su kūju ir panašius okupacinius sim­bolius. Užtat ir susilaukta kiber-netinės atakos netgi prieš social­demokratų partijos tinklalapius. Lygiai tokios pačios kaip ir per­nai, kurią Rusijos „programišiai" sukėlė prieš Estijos tinklalapius. Beje, šiomis dienomis Estijos ži-niasklaida pranešė, kad Rusijos „programišiai" planuoja naujas ata­kas prieš visas tris Baltijos valsty­bes ir Ukrainą. Todėl jau dabar ga­lima nuspėti, kad dėl visų bėdų, įskaitant ekonominį nuosmukį, brangymetį, bus apkaltinta Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys de­mokratai ir jiems neva parsidavę va­dinamieji socialdemokratai, nenu­silenkę Maskvai. Būtume nusilen­kę - viso to nebūtų. Tam netiesio­giai pritaria ir senas neokomunistų kadras, Seimo Užsienio reikalų ko­miteto pirmininkas Justinas Karo­sas. Jis suabejojo V. Adamkaus anksčiau priimtu sprendimu atmes­ti numatytą naujojo Rusijos amba­sadoriaus skiriamųjų raštų priėmi­mą. Pasak J. Karoso, prezidentas skiriamųjų raštų įteikimo ceremo­niją atšaukdamas dėl Rusijos pro-gramišių atakos prieš mūsų valsty­binių institucijų interneto svetaines, pasielgė neteisingai. Mat, pasirodo, dar niekas nenustatė, iš kur tos ata­kos vyksta... Dar daugiau, J. Karo­sas akcentavo, jog šiandien Lietu­vai reikia vengti net menkiausio psi­chologinio diskomforto santykiuo­se su Rusija, nes su didžiąja kaimy­ne santykiai turi būti geros kaimy­nystės. Kitaip tariant, tūnoti suglau­dus ausis, kad ir ką Maskva darytų. O tie geros kaimynystės santykiai, Maskvos įsitikinimu, gali būti tik­tai grįžimas Maskvos glėbin, pra­džiai pasiprašius į NVS. Baisiausia, kad taip gali ir atsitikti. Juk ne be reikalo Lietuvos pramonininkų aso­ciacijos viceprezidentas Jonas Kar­čiauskas apkaltino Lietuvos politi­kus, kurie neva be reikalo užsipuo­la Rusiją, nenori draugauti su Maskva, o tai, pasak J. Karčiausko, nieko gero neduos. Nereikia rodyti jokių ambicijų, priešingai - reikia sekti Vokietijos ir Prancūzijos vado­vų pavyzdžiu. Jie myli ir gerbia Ru­sijos prezidentus ir turi daug nau­dos iš to pataikavimo. Netgi įžiūri­ma, kad Rusija yra demokratinė valstybė, o Lietuvos politika, ypač po rinkimų, turės pasikeisti tik draugystės su Maskva pusėn. Taigi visiškai teisūs tie apžvalgininkai, ku­rie teigia, kad didelė Lietuvos gy­ventojų dalis tapo tikrais mankur-tais, nežinančiais ir nenorinčiais ži­noti savo istorijos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija