Atnaujintas 2008 rugpjūčio 27 d.
Nr. 64
(1657)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Šviesą – Santarą nušviečiant

Vilius Bražėnas

Išgirdęs, kad Šviesa – Santara su savo „Akiračiais“ atriedėjo iš užsienio į Lietuvą, pagalvojau: „Kuri bala juos atnešė!? Lyg čia kairuolių stokotume?“ Buvo aišku, kad prasidės naujas „laisvės“, „tolerancijos“, „demokratijos“, „kitų nuomonės gerbimo“ perkratymas „liberaliniu“ (socialistiniu) kratikliu.

Kam tinka, kam ne, bet šviesiečiams – santariečiams vis dar tinka varnos patarimas žvirbliams, kėlusiems alasą įpuolus į arklio palikimą kelyje: „Įkritai tai įkritai... Tai bent jau nečirkšk“.

Mūsiškiai „liberalai“ (prašau pastebėti kabutes) čirškė išeivijoje, čirškė sugužėję į Lietuvos mokslo įstaigas ir žiniasklaidą Nepriklausomybę atgavus, čirškia ir dabar čia atsidanginę su „Akiračiais“ ir su buldogu. Jie skiriasi nuo žvirblių tuo, kad „liberalai“ alasą kelia įpuolę į klampią politiką, kurią išeivijos pagrindinės organizacijos vadino „bendravimu su okupanto statytiniais“. Daugumos manymu, tai buvo tolygu pripažinti okupanto teisę okupuoti valstybę. Be to, tai silpnino išeivijos pastangas išlaikyti ar net stiprinti laisvųjų kraštų vyriausybių okupacijos nepripažinimo politiką.

Šviesiečiai – Santariečiai (toliau – Š-S) čirškia lyg jų veikla būtų atkūrusi Lietuvos Nepriklausomybę, todėl „Lietuvos rytui“ (1993 09 10) parašiau apie „Musę ant jaučio rago“, kuri giriasi ne „irgi plušusi“, kaip pasakėčios musė, o pati tėvynės vadavimo dirvonus suarusi.

O pastaruoju metu  fortissimo ėmėsi čirkšti „Akiračių“ vyriausias buldogas, atsiprašau – vyriausiasis redaktorius Zenonas V. Rekašius. Jis nusičirškė, kad karštai kritikuodamas gen. J. A. Kronkaičio Čikagos kalbą, kurioje dėl negerovių Lietuvoje buvo kaltinami vyriausybei turėję įtakos komunistai, pavertė tą kalbą į antivalstybinį pasisakymą. Rekašius net primeta galimybę, jog gen. Kronkaitis yra „...įsitikinęs, kad komunizmas Lietuvoje yra taip giliai įleidęs šaknis, jog atkurti nepriklausomybę vargu ar buvo verta“. Jau vien generolo veikla tautinės dvasios atgaivinime sako, kad p. Rekašius remiasi ne tikrove, o šviesietiškais – santarietiškais sapnais. Matyt, jis pamiršo, kad vyriausybė nėra Valstybė, kas žinotina kalbėtojo kritikams. Z. V. Rekašius klaidina Lietuvos skaitytojus, kai priekaištuose generolui, lyg dėl jo nesiorentavimo politikoje, apie JAV rašo: „nes kariškiai tame krašte įpratinti nesivelti į politiką“. Jie nėra „įpratinti“, o tiesiog neturi teisės kištis. Rekašiaus žiniai – ir ten yra atsargos kariškių. O kai kurie atsargos kariškiai net labai stipriai „kišasi“. Vien man teko pabendrauti su kokiu tuzinu tokių aukšto rango atsargos karininkų.

Gal tie čirškalai birželio pabaigoje vykusiame Š-S suvažiavime Alantoje pajudino spaudą. „Lietuvos žiniose“ liepos 10 dieną pasirodė gan įdomus to dienraščio spec. korespondento R. Varnausko straipsnis apie KGB pastangas daryti įtaką užsienio lietuvių organizacijoms. „Santara – Šviesa“ neišeina į pensiją“ pavadintame rašinyje pateikiama dviejų KGB „viršininkų“ 1986 m. rugsėjo 25 dienos ataskaita apie jų „darbą“ išeivijos organizacijose.

Pagal pranešimą, verbuoti agentus KGB geriausiai sekėsi tarp išeivijos „kultūrininkų“. Kiek žinau, tai vyko visame pasaulyje nuo Lenino „naudingų idiotų“ laikų. Pasak šios ataskaitos, „darbas“ geriausiai apsimokėjęs kultūrininkais besigiriančioje Š-S federacijoje. Kaip didžiausiu laimikiu kagėbistai gyrėsi agento „Pirklio“ paslaugomis.

Skaitant susidarė įspūdis, kad pagal jo tikrovinį apibendrinimą „Pirklys“ gali būti atpažintas. Gal todėl autorius straipsnį baigia klausimu „akiratininkams“ – Z. V. Rekašiui, J. Šmulkščiui ir K. Albinui: „Kas buvo „Pirklys“, kuris rašė jūsų „Akiračiuose“ apie „vadinamąjį šv. Kazimierą“? Reikia arba prisipažinti, arba pasakyti“. Įdomus klausimas.

Tad štai iki kokio laipsnio gali nusičirkšti „akiratininkas“. Suprantama, jog kai atsikratoma klasinio (asmens laisvių – prieš galingos valdžios tironiją) liberalizmo, puolama į įvairių laipsnių „liberalų“ (kabutėse) kratinį: nuo kraštutinių, totalinės centrinės valdžios socialistų (komunistų be revolverio) iki nieku nevaržomų laisvių kraštutinio konservatizmo – libertarizmo.

Aišku, kad Š-S „kultūriniai ryšiai“ okupacijos metais sukrovė jiems įvairios draugystės atsargas. Todėl nenuostabu, kad minėtasis „Lietuvos žinių“ straipsnis paskatino gabią analitikę Vandą Zaborskaitę „Bernardinuose“ ginti Š-S nuo melagingų insinuacijų. Gal kad nereikėtų pateikti įrodymų, „Lietuvos žinios“ pavadintos „bulvariniu leidiniu“. Be to, ji gabiai nukreipė „išpuolį“ prieš tikrą, aiškiai nurodytą taikinį – Š-S, į neva bandymą „sunaikinti prezidentą Valdą Adamkų“. O per tai gal ir į valstybę? Neva nelieskite „šventa karve“ paverstos, ožiu bliaunančios Š-S.

O kad dar palengvintų išpuolį prieš „išpuolį“, V. Zaborskaitė stebisi, kad „Lietuvos žinios“ „pasitiki šiais saugumiečiais“, nors straipsnyje to nesimato. Ir pati staiga „pasitiki“ jų teigimu, kad „federacija vienija lietuvių inteligentus“. O tai juk yra saugumiečių melas: Š-S politikavimas – bendravimas su okupanto statytiniais – suskaldė ne tik inteligentus, bet ir jaunimo vadovus ir visą išeivijos visuomenę. Atsirado praraja tarp „kultūrininkų“ ir pašaipiai vadinamų „vaduotojų“.

Įsismaginusi ji, manytume, padaro Š-S meškos paslaugą, paneigdama saugumiečių pasigyrimą, jog agento „Pirklio“ pagalba esą „įstengia „Santaros“ veiklą nukreipti nuo „priešiškos veiklos SSRS“. Apšaukusi saugumiečius melagiais ir pagyrūnais, Vanda Zaborskaitė mus užtikrina, kad „Santara“ veikloje „prieš SSRS“ niekad nedalyvavo. Esą nereikėję jokių agentų, „nes būtent kultūrinė veikla ir buvo „Santaros“ pasirinkta lietuviško darbo forma“. Labai įdomus patikslinimas...

Ir man neteko pastebėti aiškios antisovietinės Š-S veiklos. Susidariau nuomonę, jog tarp „bendradarbiautojų“ buvo tokių, kuriems komunizmas nekvepėjo, bet ir nedvokė. Tačiau daugelis, manau, būdami tik kairuoliais „liberalais“, griebėsi kultūrinės veiklos, kadangi netikėjo, kad Sovietų Sąjunga gali sugriūti. Tad šokosi bent gelbėti „tautos kultūrą“, lyg jos būtų stigę okupuotoje Lietuvoje.

Tačiau netiesa, kad tai buvo grynai kultūrinė veikla. Susidūrimuose išeivijos spaudoje patyriau, jog bent tariamas Š-S kultūrizmo ideologas Vytautas Kavolis „politikavo iš peties“. Tarp kitų tai primenančių dalykų archyve užtikau jo laišką „Dirvai“ „Dėl Vytauto Meškausko politinių komentarų“, spausdintą 1964 m. birželio 15 dieną. Jame V. Kavolis puola „Dirvos“ apžvalgininką dėl straipsnio birželio 10 dienos „Dirvoje“. Straipsnį kritikavo dėl Respublikonų partijos išrinkto kandidato į JAV prezidento postą konservatyvaus senatoriaus Berio Goldvoterio (Barry Goldwater) rėmimo. Tame laiške kultūrininkas Kavolis puolė Goldvoterį, prieš sovietus ėjusį su šūkiu „Why not Victory?!“ (O kodėl ne pergalė?!). Pareikšdamas, kad kandidatas į JAV prezidento postą veikia „beveik visiškai atsisakydamas naudotis protu“, kultūrininkas (ne psichiatras) V. Kavolis paskelbė jį esant puspročiu. Ir tuo lyg įrodytu faktu naudodamasis, teigė, jog tokia kandidatūra „sukelia siaubą visoje Europoje“. Tačiau buvo žinoma, jog tai kėlė ne siaubą, o pavergtų Europos tautų laisvės viltį.

V. Meškauską gyniau rašinyje „Pasaulio galas“ („Dirva“, 1964 06 29). B. Goldvoterio kandidatūra sukėlė paniką Kremliuje ir visokiuose Vakarų kremliukuose. Ligi šiolei negaliu suprasti, kodėl tai kėlė „siaubą“ nekomunistiniams „liberaliems“ lietuvių veikėjams. Tai jautėsi net tarp išeivijos intelektualų.

Net keletas straipsnių mano knygose įrodo, kad Š-S „akiratininkai“, ar kaip jie dabar vadinasi, niekada nebuvo tik kultūrinė organizacija. Bent manęs jie niekad nepuolė už „kultūrą“, o tik už politiką. Tai darė ir Kavolis, puldamas Meškauską.

Žinau, kad apie mirusius nedera blogai šnekėti. Tai sunkokas klausimas, kai mirusieji palieka tavo nugaroje įsmeigtas nuodingas strėles. Net trumpame laiške, puolančiame V. Meškauską, V. Kavolis sugebėjo tokią „strėlę“ įsmeigti mano nugaron. Jis rašė: „Vargu, ar kas geriau pavaizduoja mūsų spaudos degeneracijos kreivę, kaip reiškinys, kad Vytautas Meškauskas rado reikalo mokintis iš Viliaus Bražėno kaip rašyti“. Kadangi kalbama apie rašymo skonį, balso neprašau. Tačiau manau, kad V. Meškauskas pats gali to meno pamokyti daug ką, įskaitant ir jo kritiką.

Tad abejoju, ar kas nors, viešai kalbąs ir rašąs, gali pabėgti nuo jo skelbtų idėjų, raštų ar veiklos atsakomybės numirdamas.

Manding „Šviesa-Santara“, „Santarvė“, „akiratininkai“, „metmenininkai“, visokie „liberaliniai žvirbliai“ neturėtų čirkšti erelių balsais. Dabar jau ir Lietuvoje vis daugiau geros klausos „varnų“, kurios gali pakišti „žvirblių“ pasnapėn tikroviškas natas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija