Atnaujintas 2008 rugpjūčio 27 d.
Nr. 64
(1657)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Skrisk,  svajone...

Ruošiantis Mykolo Kleopo Oginskio (1765-1833)
250-osioms gimimo metinėms

Vytas Rutkauskas,

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius

Durys, pro kurias M. Kl. Oginskis
vaikščiojo į rūmus Tornabuoni 10

Žvilgsnis į Florenciją
nuo garsiųjų Bardini sodų terasų

Šviesaus atminimo kraštotyrininkė, Oginskių kultūrinės veiklos populiarintoja Eleonora Ravickienė ne kartą yra kalbėjusi apie Mykolo Kleopo Oginskio gyvenimo pėdsakus Italijoje, apie Florenciją, Santa Croce baziliką, kurioje ilsisi kompozitoriaus palaikai. Sovietmečiu galėjai tik pasvajoti apie kelionę į tą nepasiekiamą kraštą. Šiandieniniai vaikai – ką ten vaikai! – dvidešimtmečiai ir trisdešimtmečiai neįsivaizduoja, kad tais laikais nelengva buvo nusigauti netgi į Lenkiją, o ką jau kalbėti apie Italiją. Neaplankė jos ir mokytoja Leonora Ravickienė. Išėjo iš gyvenimo pasėjusi šią svajonę kitų širdyse...

Kai kompanijos „Airbaltic“ laineris, pakilęs iš ūkanoto Rygos oro  uosto, po keleto valandų skrydžio lyg ir netikėtai pakimba viršum fantastiško įlankomis įlankėlėmis, užutekiais, sidabriniais kanalų siūleliais išsiuvinėto paveikslo, pirmą kartą skrisdamas gali ir aiktelėti: nejaugi Venecija? Deja, lėktuvo ratams švelniai dunkstelėjus į nusileidimo taką nebelieka laiko abejonėms ir svarstymui. Prasideda daugiau nei prieš du šimtmečius įspaustų M. Kl. Oginskio pėdsakų paieška. Mažai vilties, kad jų nuo žemės paviršiaus nebus nušlavę urbanistiniai pertvarkymai ir nesibaigiantys  turistų iš viso pasaulio srautai.

Kai buvo numalšintas T. Kosciuškos sukilimas, M. Kl. Oginskis, prisidengęs Michailovskio pavarde, iš Vilniaus vargais negalais nusigavo iki Austrijos sostinės Vienos. Kadangi ir čia knibždėte knibždėjo carinės Rusijos sekliai,  1794 m. gruodžio 7 dieną jis su žmona Izabele baisiu oru, klaidžiais keliais per Alpes patraukė į Italijos pusę. Pirmiausia jie apsistojo Venecijoje. Čia jau buvo įsikūrę kiti pralaimėto sukilimo bendražygiai: Piotras Potockis, Karolis Prozoras, Kajetonas Nagurskis... Visus juos vienijo bendra idėja – telkti išblaškytus sukilėlius, patriotus tėvynės atkūrimui. Čia M. Kl. Oginskį pasiekė ir tuometinio Lietuvos gubernatoriaus Nikolajaus Repnino, taip pat generolo Aleksandro Suvorovo laiškai, siūlantys Oginskiui kreiptis į Jekateriną II atgailaujančiu laišku, kuris galėjo užtikrinti visų M. Kl. Oginskių konfiskuotų turtų sugrąžinimą. A. Suvorovo laiške buvo įdėtas ir rusiškas pasas. Hamletiško apsisprendimo metas! Atsisakius visų gundančių pasiūlymų,  ilgiems metams buvo nulemta turtinė M. Kl. Oginskio padėtis. Jau po pusmečio, Ivo Zaluskio žodžiais tariant, ji „tapo kritiška“. O prieš akis dar laukė aštuoneri varginančios emigracijos metai...

Čia, Venecijoje, M. Kl. Oginskis palaikė nuolatinį ryšį su Prancūzijos ambasadoriumi Venecijos Respublikai Lalemando. Čia buvo subrandintas projektas siųsti pasiuntinius į Turkiją, Daniją, Švediją  siekiant plėtoti tarptautinę veiklą, palankią prarastos tėvynės laisvės atkūrimui. Čia modeliuotos naujo Turkijos ir Rusijos karo galimybės tikintis atitraukti jos karines pajėgas iš Lietuvos ir Lenkijos žemių. Čia Oginskis buvo supažindintas su naujuoju Prancūzijos ambasadoriumi Turkijai R. Verinacu, kuris užtikrino M. Kl. Oginskiui palaikymą jo misijos Konstantinopolyje metu. Venecijoje kompozitorius  išgyveno ir alinantį, jam nebūdingos depresijos kartėlį, iš kurio vaduotis padėjo muzika.

M. Kl. Oginskis stengėsi nepraleisti margaspalvio Venecijos kultūrinio gyvenimo galimybių: lankė bibliotekas, teatrus, Šv. Morkaus, Santa Marija del Pietta ir kitas bažnyčias, domėjosi našlaičių prieglaudų veiklos organizavimu. Šiuo laikotarpiu Venecijoje buvo parašyti polonezai Nr. 6C Les Adieux, Nr. 7F, vėliau pavadintas Polonaise Funebre, ir kiti kūriniai.

Su Venecija susieti ir kiti M. Kl. Oginskio gyvenimo įvykiai ir laikotarpiai. Čia 1807 metais vyko lemtingas susitikimas su Napoleonu, po kurio M. Kl. Oginskis tėvynės atkūrimo viltį galutinai susiejo su Aleksandru I.

Apie Venecijos gyvenimą, karnavalų šurmulį, priėmimą Dožų rūmuose M. Kl. Oginskis vaizdingai rašė laiškuose mokytojui Žanui Roley, kuris tebegyveno M. Kl. Oginskio gimtinėje Guzove.

Klaidžiodami fantastiškais siauručių, viduramžių laikus menančių Venecijos gatvelių ir kanalų labirintais, ilgokai žvalgėmės viešbučio Regina d‘Inghilterra, kuriame Oginskis buvo apsistojęs 1795 metais. Atrodo, jį būsime suradę netoli Šv. Morkaus aikštės pakeliui į teatrą La Fenice. Šiuo metu tai prabangus „Karalienės Viktorijos“ viešbutis – rūmai, kuriuose 1786 metais buvo apsistojęs Getė – tai liudija puošni memorialinė lenta. Gretimus rūmus puošia V. A. Mocarto atminimo lenta. Kodėl nepasvajojus apie atminimo lentą M. Kl. Oginskiui?..

1795 metais net du kartus kompozitorius keliavo iš Venecijos į Paduvą. Taigi, ir mūsų kelionės maršrutas pasuko į šį istorinį miestą, garsėjantį seniausiu pasaulyje botanikos sodu (įkurtu 1545 m.), įspūdinga Šv. Antano (Paduviečio) bazilika su stebuklingomis relikvijomis.

Kaip ir kituose miestuose, taip ir čia M. Kl. Oginskis domėjosi istorijos, kultūros įžymybėmis, rašė apie jas savo laiškuose, dienoraštyje. Ypač jis domėjosi Paduvos universitetu – vienu seniausių universitetų pasaulyje (1222 m.), viduramžiais ir vėliau garsėjusiu medicinos, teologijos, filosofijos studijomis. Tuo laikotarpiu čia rinkdavosi studentai ne tiktai iš Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, bet ir Danijos, Švedijos, Lietuvos ir Lenkijos. XVI amžiuje Paduvos universitete studijavo daugiau nei 1800 Lietuvos ir Lenkijos studentų. Daugiau nei šimtą metų (1607-1745 m.) Lietuvos ir Lenkijos studentų brolijai priklausė ir Šv. Stanislovo koplyčia Šv. Antano bazilikoje. Universiteto galerijų lubos ir sienos padengtos tūkstančiais bareljefinių herbų, primenančių, kokios giminės pasiuntiniai yra čia studijavę. Tarp daugelio kitų  galima užtikti Petro Dionizo Kosciuškos, Dovydo Mickevičiaus, Aleksandro, Kazimiero, Kristoforo Sapiegų vardus. Čia studijavo ir būsimieji abiejų tautų respublikos valdovai Steponas Batoras, Jonas Sabieskis. Neįtikėtinas atradimas – šių valdovų skulptūriniai paminklai puošia įspūdingą Prato della  Valle aikštę.

Netoli Paduvos, išsaugojęs šimtmečių dvasią, glaudžiasi jaukus miestukas Petrarkos Arka. Čia didysis viduramžių italų  poetas Pranciškus Petrarka praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Ilgai grožėjomės išsaugota aplinka, freskų fragmentais, vaizdais į tolimas kalnų keteras pro arkinius langus – visa tai prieš du šimtus metų matė, įsidėmėjo ir savo laiškuose aprašė M. Kl. Oginskis.

Suprantama, svarbiausiu kelionės tikslu buvo Florencija (lietuviškai „Žydinti“), M. Kl. Oginskio numylėta Toskanos provincijos sostinė, didžiojo Mikelandželo miestas. Pro Florenciją kompozitorius 1807 metais grįžo į tėvynę iš susitikimo su Napoleonu Venecijoje, Florencijoje 1808 metais gimė jo sūnus Irenėjus Oginskis. 1822 metais paskutinį kartą aplankęs Rietavą į šį nuostabų kraštą M. Kl. Oginskis išsiruošė visam likusiam savo gyvenimui. Iš pradžių apsistojo Florencijos priemiestyje Fjezolėje, vėliau persikėlė į  vieną pagrindinių Florencijos gatvių  Tornabuoni. Subtilios plastikos memorialinė lenta (aut. Baltarusijos skulptorius Valerijonas Januškėvičius) puošia rūmų fasadą, primindama, kad čia prabėgo paskutinis M. Kl. Oginskio gyvenimo dešimtmetis. Kaimynystėje – didybe pribloškiantis Florencijos didikų Strozzi  rūmų kompleksas. Gatvės ašinės linijos perspektyvoje žvelgiant į Arno upės pusę – aukšta kolona su moters, laikančios rankoje  teisingumo simbolį, skulptūra. Tornabuoni 10  rūmuose 1826 metais M. Kl. Oginskis baigė rašyti kapitalinį veikalą „Memoires“, kūrė muziką, polonezus, romansus, nepaisydamas stiprėjančios podagros, stengėsi gyventi pilnakraujį kultūrinį gyvenimą. Šiuose rūmuose 1829 m. vasarą svečiavosi Adomas Mickevičius, jo bendražygis Antonis Odynecas. Kompozitorius ir poetas žaidė šachmatais! Vėliau A. Odynecas rašė: „...Aš valandų valandas būčiau klausęs įdomių ir turiningų Oginskio pasakojimų. Bet kada gi? Tuo metu, kai užsibūdavome kiek ilgiau, ant stalo atsirasdavo ta prakeikta šachmatų lenta ir jam su Adomu sėdus žaisti partijos, pokalbis apsiribodavo dviem žodžiais „šachas“ ir „matas“.

Galimas dalykas, kad šių susitikimų metu subrendo Adomo Mickevičiaus epo „Ponas Tadas“ idėja, vėliau prasiveržusi giliu sielos atodūsiu:

Tėvyne Lietuva, mielesnė

už sveikatą!

Kaip reik Tave branginti, vien tik

tas pamato,

Kas jau yra Tavęs netekęs.

Nūnai Tave vaizduoju,

Aš ilgesy grožiu sujaudintas

Tavuoju...

Apie Lietuvos ilgesį M. Kl. Oginskis iš Florencijos daug rašė savo vaikams: Amelijai, kuri iki 1831 m. sukilimo numalšinimo gyveno su vyru Karoliu Zaluskiu Gulbinų dvare (Biržų r.), dukrai Emai, kuri jau buvo ištekėjusi už Ipolito Bžostovskio ir gyveno Lenkijos pietuose, Irenėjui, kuris tuo metu gyveno Peterburge, dukrai Idai į Zalesę.

Šiuose rūmuose nuo didelių gyvenimo išbandymų ir podagros apsunkusia ranka 1833 metais jis palaimino ką tik gimusią dukters Emos dukrelę Heleną.  Tų pačių metų spalio 15 dieną Mykolas Kleopas Oginskis  paliko šį pasaulį. Jį palaidojo  Santa Marija Novella vienuolyno šventoriaus kapinėse. Vėliau,  atkaklumu garsėjusios žmonos Marijos de Neri-Oginskienės rūpesčiu, palaikai buvo perkelti į vieną gražiausių Florencijos šventovių Santa Croce baziliką. Čia, Švč. Sakramento koplyčioje, kuri dar vadinama Castelliani  vardu, greta altoriaus, XIV a. dail. Agnolo Gaddi freskų fone boluojantis marmurinis M. Kl. Oginskio biustas (skulpt. Francesco Pozzi) primena tikrąją abiejų tautų respublikos valstybės ir visuomenės veikėjo, senatoriaus, garsiųjų polonezų autoriaus amžino poilsio vietą. Ją fotografuojant nesibaigiančiame turistų sraute du ar tris kartus pasigirdo nuostabos žodžiai „smotrite, naševo Oginskovo snimajut“ (rus. – „žiūrėkite, mūsų Oginskį fotografuoja“).

Santa Croce  šventovės  didybė ir čia tvyranti nenusakoma dvasia ilgam atitraukė nuo kasdienybės ir laiko pojūčio. Vėl ir vėl ėjome centrine nava žvelgdami į nesuskaičiuojamus antkapinius paminklus, į grindyse suklotas balto marmuro antkapines plokštes. Tūkstančiai kojų jas kasdien mina, poliruoja. Seniai išdilo aukso raidėmis paryškinti įrašai, meniški bareljefai, regalijų raižiniai. Žvelgėme į visa tai apimti jausmo, tarsi prieš akis būtų atsivėrę sudilusio laiko klodai. Ilgai rymojome prie Mikelandželo antkapinio monumento (skulptorius Giorgio Vasari), Dantės Aligjeri kenotafo (skulpt. Stefano Ricci), kompozitoriaus Dž. Rosini kapo (skulpt. Giuseppe Cassioli), Galilėjaus  amžino poilsio vietos  (skulpt. Giulio Foggini). Kokios tai asmenybės! Kokios mintys ir svajonės kažkada padėjo išsiskleisti jų talentų sparnams?

Kai tarnautojų mandagiai paraginti su paskutiniais lankytojais išėjome į saulėlydžio gaisais nušviestą erdvią bazilikos aikštę, joje skambėjo gyva muzika. Kaip būtų puiku visiems susirinkus į šią nuostabią aikštę jubiliejiniais M. Kl. Oginskio metais  išgirsti, kaip  orkestras griežia polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija