Atnaujintas 2008 rugsėjo 3 d.
Nr. 66
(1659)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Keista rinkimų kova

Vytautas LANDSBERGIS

„Lietuvos žiniose“ pasirodė vyriausiojo redaktoriaus Valdo Vasiliausko straipsnis „Melas be senaties termino“, kupinas pagrįsto susirūpinimo dėl ankstesnio šališko, o dabar neefektyvaus VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūties Breste tyrimo. Dėl to savo susirūpinimą pareiškė ir Respublikos Prezidentas, apie tai kalbėta ir Daukanto aikštėje ir Sąjūdžio mitinge Kalnų parke antrųjų šios žūties, numanomo nusikaltimo, metinių išvakarėse. Gaila, kad laikraštis čia pat pereina į rinkiminį kontekstą, telkdamas dėmesį į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų neva ypatingą nuodėmę žūties istorijoje. Atkreiptas dėmesys ir į mano asmenį.

Štai redaktorius V. Vasiliauskas, kaip sakosi, paprastas katalikas, nurodo man ir visuomenei dvi didžiąsias V. Landsbergio klaidas. Bemaž istorines. Pirmoji, tai sutikimas dalyvauti premjero G. Kirkilo sudarytoje V. Pociūno žūties tyrimo komisijoje ir pastangos ten ką nors naudinga nuveikti. J. Kronkaitis ir V. Landsbergis mėgino tai daryti ir nepasiekę rezultatų pasitraukė. Galbūt įdėmiai stebintis gyvenimą žurnalistas apie tai nežino. Dabar yra sudaryta tikra visuomeninė komisija, kuri neleis, kad V. Pociūno mirties byla būtų numarinta, ir V. Landsbergis joje dirba. Galbūt V. Vasiliauskas ir apie tai nežino.

Po to, kai būtent „Lietuvos žinios“ neseniai paskelbė mano straipsnį apie vis aršesnius bandymus diskredituoti Tėvynės Sąjungą, tam naudojant ir nesusipratimą sudarinėjant Seimo rinkimų sąrašą, redaktorius, lyg būtų neskaitęs, vėl drumsčia vandenį. Atseit ši partija „išdavė“ du jos prezidiumo nepatvirtintus kandidatus, ir vėl visa įsukama plokštelė kartu  su pilietininkais.

Be reikalo V. Vasiliauskas kartoja ir kagėbistinę legendą apie mane tariamai supusius „pataikūnus“. Nė vienas mano pavaduotojų Aukščiausiojoje Taryboje, kuriuos pats pasirinkau, nebuvo pataikūnas; nuomonės kai kada išsiskirdavo, bet ne mes. Bendras tikslas buvo svarbiausia. Padarėme daug be pataikavimo.

Papildomu kritikos objektu V. Vasiliauskas pasirinko nepirmaeilę buvusio Aukščiausiosios Tarybos personalo asmenybę „Graciją“, dabar verslininkę ir dainininkę, nors tuo pat metu, tikriausiai, nemokamai, reklamuoja „Šatriją“. Šia proga pastebėsiu, kad viešumon iškilus „Gracijos“ atvejui JAV ambasadorius asmeniškai informavo mane, jog ši JAV pilietė reguliariai pranešinėdavo savo valdžiai apie kontaktus su KGB po nelemtos užjūrių jaunimo kelionės į „tarybų“ Lietuvą. Jai jokių valstybės priekaištų pareikšta nebuvo. „Šatrija“, jei palygintume, neinformavo savo valstybės apie nuolatinius kontaktus su buvusiu KGB „užsienio šaltiniu“, kai kada vadinamu ir agentu „Kliugeriu“, apie  kartu su juo rezgamus planus pakeisti nepriklausomos Lietuvos „režimą“ ir sudaryti su SSRS šiai priimtiną pasilikimo konfederacijoje sutartį. Priešingai, ši politikė net informavo „Kliugerį”, kad Lietuvos saugumo departamentas jį seka.

Tokių dalykų yra ir daugiau, bet nutoltume nuo temos. V. Vasiliauskui tiesiog praverstų susikaupti ir apsispręsti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija