|
Parvesk į žemę pažadėtą
Paskutinės Antano Paulavičiaus knygos Parvesk į žemę pažadėtą (Kaunas, Naujasis lankas, 2007, 300 egz., 112 p., iliustr.) anotacijoje rašoma: Poeto lyrinis herojus žino, kas yra Tėvynė, nes iškentėjęs tremtį, praėjęs sibirus; žino, kas yra laisvė, nes su ginklu dėl jos kovėsi ir žuvo mūšio lauke arba buvo sušaudytas, nesulaukęs laisvės ryto. Jis žino, kokios amžinos yra vertybės: Tikėjimas, Viltis ir Meilė.
Spindėki, žvaigžde
Aš dainavau, vis dainavau
Nuo saulės patekėjimo lig vakaro vėlyvo,
Todėl net Sibire šaltam nepražuvau,
Todėl dar vis krutu, todėlei gyvas.
Aš vis rašiau, rašiau, rašiau,
Po raidę, po kruopelę mažą dėjau
O mano laiko liko vis mažiau,
Gal per ilgai kiekvieną žodį glosčiau,
glamonėjau.
(
)
Spindėki, žvaigžde mano vakaro šviesi,
Spindėk lig žemiškos kelionės galo,
Kol susirinksim giminės, draugai visi
Prie paskutinės vakarienės stalo!
Skaitytojų dėmesiui pristatoma paskutinioji maestro A. Paulavičiaus knyga poezijos, prozos ir dainų rinktinė. Iš to, ką autorius į ją sudėjo, galima spręsti, kokios temos jam buvo brangiausios. O jos gimtinės grožis ir jos nostalgija, klaiki tremtis ir laisvės kovų heroika.
A. Paulavičius eiliavimo subtilybių sėmėsi iš A. Baranausko, Maironio, B. Brazdžionio ir kitų anos Lietuvos poetų patriotų. Todėl visa jo kūryba: poezija, proza, dainos, muzika, netgi lietuviškos Mišios skirtos mylimai Tėvynei. Kažkurioje savo knygoje jis yra rašęs, jog visą savo gyvenimą mintimis, žodžiais ir darbais meldėsi už Lietuvą. Visų Antaną pažinojusių atmintyje jis toks ir išliks.
Kur gimiau ir kur užaugau
Kiekvienam žmogui gimtinė brangiausia vieta pasaulyje. Poetui ji dar ir nuolatinio įkvėpimo šaltinis. Gimtinės ilgesį nepaprastai pergyvendavo tremtiniai. Vienoje savo knygų Antanas rašo: Mano tėvas kartą gūdžioj taigoj vidur nakties pašoko iš miegų ir sako man kimiu balsu: Untaniuk, ar girdi? Anykščių bažnyčios varpai!..
Aš kasdien, kai saulė merkias,
Balsą tėviškės girdžiu...
Graudulys į širdį smelkias
Ilgu man be Anykščių. (...)
Ar buvai, kur kalneliai ir gojai,
Ir kur ošia žalioji giria?
Ar girdėjai, ką šneka Šventoji
Ir kaip gaudžia varpai vakare? (...)
Prie piliakalnio tu ar stovėjai,
Kur Biliūno šviesus Žiburys?
Ar klėtelėj buvai, ar girdėjai,
Kaip poetas ten varsto duris?
Aš buvau ir užburtas klausiausi
Praeities paslaptingų balsų
Ir Poeto dainų nuostabiausių,
Ir Kaukazo legendų šviesių.
Kova negailestinga
A. Paulavičiaus kūryboje ypatingą vietą užima laisvės kovotojai. Ir negalėjo būti kitaip. Antano pasaulėžiūrą formavo anos Lietuvos tautinė mokykla, įskiepijusi meilę tėvynei ir pagarbą jos laisvės gynėjams. Anuo metu tai buvo savanoriai, apgynę gležnutę atgimusios valstybės nepriklausomybę. Bolševikmečiu tautos garbę ir laisvę gynė partizanai. Negerbti jų didžiausia niekšybė ir nusikaltimas.
Mūsų dienomis lietuviška mokykla žlugo dėl idiotiškos jos valdymo sistemos. Atgimimo metais mokyklą būriais užplūdo raudonieji, šviesaus rytojaus statytojai, ramios užuovėjos ieškoję mokykloje. Neturėjo jie supratimo nei apie pedagogiką, nei apie patriotizmą. Užuovėją rado mokyklą sugriovė. Tai jų nuopelnas, kad nūdienos mokykloje mokytojus reikia ginti nuo mokinių chuliganų. Apie patriotizmo skiepijimą nėra kam ir galvoti
Atjoja mūsų Generolas
(Savo vado gen. P. Plechavičiaus atminimui)
Iš praeities, erdvės ir laiko tolių,
Iš mūs istorijos skausmingos, kruvinos
Šiandieną, rodos, štai atjoja Generolas
Ant balto žirgo vidury baltos dienos. (
)
Ir, rodos, mes vėl stojam jo rikiuotėn,
Kaip ir prieš daugel metų Vado pašaukti,
Jaunystę pasiryžę atiduoti
Už vargstančią Tėvynę priespaudos nakty.
Atjoki, Generole, ir nūnai į mūsų laisvės rytą
Ir iškapok piktžoles nuodingas, raudonos spalvos,
Kad bolševikų sėkla niekad neprigytų
Krauju įmirkusioj, šventoje žemėj Lietuvos. (...)
Tylos minutė
(4-ojo Lietuvos Prezidento Jono ŽemaičioVytauto atminimui)
Nušvito saulė, debesys juodi nutolo,
Prasmego nežinion juodoji neganda
Tylos minutė prie paminklo Generolo
Tokia šviesi, šventa lyg tremtinio malda.
(
)
Ir rodos kyla iš raistų ir rėvų jie, tautos herojai,
Ir čia ateina kruvini, randuoti nuo žaizdų
Garbės sargybon jie prie savo vado stoja
Ir virsta šios, gimtosios, žemės granitu. (
)
1957 m. lapkričio 29 dieną po žiauriausių kankinimų buvo sušaudytas paskutinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Partizaninis pasipriešinimas jau buvo nuslopintas, budeliams kankinti Ramanauską jau nebuvo prasmės. Tačiau raudonieji kanibalai sau suruošė puotą
Liko žmona Birutė ir dukrelė Auksė.
Aš su jumis esu
Aš nemiriau, manęs jie nesušaudė
Aš su jumis, brangieji, tebesu.
Mane jie pjaustė, spardė, spjaudė,
Neįveikė aš gyvas po kankinimų baisių.
Jie mirtinai manęs nenukankino, neišnarstė
Aš gyvas tarp gyvųjų gyvenu.
Aš iš kapų be kauburėlių, iš tos duobės be karsto,
Iš tų sušaudytų dainų, bet nenušautas ateinu. (
)
Žinau ruduo ir šįmet vėl medžius nuauksins,
Šalna negailestingai išbarstys lapus visus.
Žinok aš su tavim esu, dukrele mano Aukse,
Su Lietuva, pakilusia į saulę, aš esu.
1944 m. gegužės 14-21 dienomis Aukštuosiuose Paneriuose hitlerininkai sušaudė beveik 100 Lietuvos vietinės rinktinės karių, atsisakiusių tarnauti Vokietijai.
Norėčiau žodį tarti tau
Maestro su ansambliu Girių aidas apkeliavo JAV, Kanadą, Australiją ir Lietuvą. Visur Girių aidas buvo sutinkamas entuziastingai juk jo repertuare buvo partizanų ir laisvės kovotojų sušaudytos dainos! Tik valstybinėje televizijoje Girių aidas nekoncertavo. Tai labai daug ką pasako
Iš tų kelionių Antanas yra parašęs knygą Už jūrių marių (Kaunas, Naujasis amžius, 2000, 1000 egz., 184 p., iliustr.).
Po Čikagos dangum
Prisėsk prie manęs, mielas drauge tu mano,
Suglauskim pečius, pasislinki arčiau.
Mus buvo išskyrę kalnai, okeanai,
Tiek metų, drauguži, tavęs nemačiau. (
)
Menu, kaip miškuos neišmintais takeliais
Mes klaidžiojom pelkėm ir upių šlaitais
Abu partizanai: aš Diemedis žalias,
Tu Aras galingas, sparnais suglaustais. (
)
Vėliau nugirdau: išlikai po kautynių,
Ir mirtį įveikęs, aru išskridai
Matau ir dabar atlapotoj krūtinėj,
Aš randus, kuriuos tebesaugai šventai. (
)
Sunku susitaikyti su mintimi, kad jau niekad neteks stebėti energingo Maestro mosto, diriguojant chorui, neteks klausytis jo paties deklamuojamų giliai prasmingų eilių, neteks žavėtis jo nuostabiai melodingomis dainomis, raginančiomis darbuotis tėvynės labui.
Kazys BLAŽEVIČIUS
© 2008 XXI amžius
|