Atnaujintas 2008 rugsėjo 10 d.
Nr. 68
(1661)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Sąstingis proto darbo arimuose

Margarita ŠEVELIOVA

Mes gyvename mokslo ir technikos pažangos laikais, kai mokslas integruojasi į visas gyvenimo sritis ir verčia keistis žmones net to nenorint. Dėl to intelektualus darbas nustojo būti valdančiųjų prerogatyva, pamažu išnyko ir intelektualų sluoksnis. Ar tai reiškia, kad protinis darbas tapo pasiekiamas ir įdomus plačiosioms masėms, kad minia pradėjo studijuoti ir diskutuoti? Deja, išnykus intelektualiajam  visuomenės sluoksniui atsivėrė tuštuma. Iš vienos pusės „proto darbininkų“ padėtis susilygino su  vadinamosios „minios“  padėtimi. Sovietų Sąjungos laikais anoji minia, vadinama proletariatu, vertėsi tik fiziniu darbu, neturėjo nei teisių, nei noro ar intencijos maištauti ir kėsintis į savo darbo rezultatų dalijimą. Kita vertus, pramonės gamyba tapo daug sudėtingesnė, jau nebeužtenka tik neaukštos kvalifikacijos fizinio darbo darbininkų. Vis dažniau darbas reikalauja ne tik fizinės jėgos, bet ir proto pastangų. Nors visais laikais akivaizdu, kad net ir sunkiausias fizinis darbas reikalauja darbininko suvokimo, supratimo, ką dirbti.

Fizinį, mechaninį darbą šiandien palengvina ar net visiškai pakeičia naujausios technologijos. O šias naujoves įdiegia mokslo  laukų darbininkai – kūrėjai. Kuo materialinė gamyba skiriasi nuo dvasinės? Aišku, pirmuoju atveju gauname apčiuopiamą rezultatą, o antruoju… Visi mes taip sumaterialėjome, kad nematydami materialios naudos veiklą laikome tuščiu laiko gaišimu. Vaikai nenori kurti, net mokymąsi sieja su materialiniu interesu. O tėvai tik skatina tai, dovanodami daiktus ir mokėdami (!) už teigiamus pasiekimus mokykloje. Manau, tai neteisinga iš esmės. Mūsų valdžia, regis, atsipeikėjo ir žada pakelti algas kultūros darbuotojams, mokytojams, bibliotekininkams, ir tuo prisidėti prie šalies intelektualinio sluoksnio vaidmens išryškinimo. Nors abejoju, ar palankių sąlygų sudarymas motyvuos žmones verstis moksline, kūrybine bei kultūrine veikla, kad pradėtų formuotis naujas inteligentijos sluoksnis. Tai sunkus ir ilgas darbas. Jį reikia pradėti nuo mokyklų, mokinių ir mokytojų, nuo tikslingai kaupiamų namų bibliotekų ir daugybės diskusijų klubų, nebijant ginčytis ir pripažinti savo nežinojimo.

Kalbant apie inteligentiją, įprasta apeliuoti į XIX a. pabaigos - XX  a. pradžios ar prieškario Lietuvos inteligentų sluoksnį. Gerbiu šią tradiciją bei manau esant tikslinga apie tai kalbėti, nors šį kartą apie tą reiškinį užsiminsiu kitu aktualiu aspektu.

Dėl nacių ir sovietų vykdyto genocido per Antrąjį pasaulinį karą į Vakarų Europą pateko apie 65-70 tūkst. lietuvių. Į Vakarus pasitraukė ir didžioji dalis Lietuvos mokslinės inteligentijos. Vieni jų nacių buvo išvežti priverstiniams darbams, kiti pateko į koncentracijos stovyklas, treti, bijodami trėmimų į Sibirą ir galimo susidorojimo, patys pasitraukė į Vakarų Europą 1944-1945 metais. Mūsų mokslinė inteligentija išvyko iš Lietuvos, palikdama auditorijas, laboratorijų įrangą, reikalingą tolesniems moksliniams tyrinėjimams ir mokslo propagavimui, knygas. Į Vakarus pasitraukė daugiau nei pusė aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų darbuotojų, tarp kurių buvo prof. V. Krėvė-Mickevičius, prof. J. Žilinskas, prof. J. Šimoliūnas, prof. Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, dr. J. Balys, prof. dr. J. Meškauskas, prof. dr. J. Skardžius, prof. dr. A. Maceina, prof. J. Girnius, prof. dr. J. Ivinskis, prof. S. Kolupaila, prof. J. Čiurlys, doc. S. Žakevičius ir kiti. Po karo daug lietuvių jaunuolių, prievarta ar savo noru patekusių į Europą, stengėsi įstoti į universitetus, norėdami pradėti ar tęsti Lietuvoje nutrauktas studijas. Argi tai neprimena šiuolaikinės Lietuvos situacijos? Tik nūdienos atveju studentai gauna diplomus gimtinėje, o žinias pritaiko svetur. Šį reiškinį geriau iliustruoja tokia statistika: per nepriklausomybės metus užsienyje daktaro disertaciją apsigynė arba artimiausiu metu ketina gintis apie tūkstantį Lietuvos piliečių, kai Lietuvoje per metus apsiginama apie 150 daktaro disertacijų. Paprastai manoma, kad dažniausiai žmonės ryžtasi emigruoti dėl ekonominių motyvų. Specialistų nuomone, emigraciją ne mažiau nei ekonominiai motyvai lemia socialinės-kultūrinės nuostatos.

Norom ar nenorom priėjome nemalonios, bet akivaizdžios išvados – Lietuvos inteligentija išnyko, o naujoji karta nenori atsiduoti darbui dėl nematerialaus rezultato. Tik ar Jums neįdomu, kur dingo „proto darbininkai”? Matyt, ne visi buvo priversti emigruoti. Iš kur kilo tokia tuštuma vietoj pažangiausio visuomenės sluoksnio? Iš aprašytų faktų susidaro labai liūdnas paveikslas.  Bet, sakyčiau, kai kas teikia vilties. Lietuvoje nuo sovietmečio įprasta vertinti inteligentiją tik formaliu kvalifikacijos požiūriu – jei turi aukštojo mokslo baigimo diplomą ir dar dirbai protinį darbą, vadinasi, esi inteligentas. Remdamiesi tokiu požiūriu, drąsiai galime teigti, jog mūsų šalyje gyvena apsišvietę žmonės. Vargu, ar tai atitinka tikrovę.

Žengiame į informacinę visuomenę, todėl labai svarbus visuomenės išsilavinimas. Tik išsilavinę žmonės generuoja naujas idėjas, kurios yra visuomenės progreso esmė. Žmogus mokosi visą gyvenimą. Nei mokslo baigimo pažymėjimas, nei kėdė, nei darbo pobūdis dar nieko savaime nereiškia. Svarbiausia – koks tu žmogus ir kiek turimas diplomas atspindi tavo tikrąjį išsilavinimą, kaip sugebi realizuoti save ir kiek toji intelektualinio, apskritai dvasinio potencialo realizacija duoda naudos visuomenei. Nauda šiuo atveju neturėtų būti suprantama vien utilitarine prasme. Tai ne tik konkretūs darbo rezultatai, daugiau ar mažiau apčiuopiami, pasveriami, bet ir asmenybės šviesa, žmogiškumas. Intelektas – tai ne to, kas žinoma, veidrodiškas atspindys, bet pastanga žinoti daugiau, kilti į aukštesnę racionalizmo plačiąja prasme pakopą. Mes tarsi pamiršome, kad, be fizinės veiklos, egzistuoja dar ir mokslinė, kuri realizuojasi dvasinėse erdvėse, nors ribos čia, žinoma, sąlyginės. Intelektas pirmiausia ir yra proto kūrybingumas, sugebėjimas atrinkti, vertinti, grupuoti, analizuoti. Vyresniosios kartos žmonės dar prisimena anuos laikus, kai mūsų kaimuose inteligentai buvo vadinami šviesuoliais. Toks apibūdinimas atspindėjo ir  paties inteligento išskirtinę padėtį, jo išsilavinimą, išmintį, apskritai žmogiškumą ir paprasto kaimiečio pagarbą mokslui. Dabar inteligentas dažniau susilaukia pašaipos (jeigu ne niekinimo ir priekaištų). Ar mūsų visuomenė taip degradavo, kad nevertina visais laikais gerbtų dalykų, ar inteligentas nebesugeba tos pagarbos nusipelnyti? Greičiausiai ir viena, ir kita. Vertybių krizė bei idėjinė sumaištis paveikė ne tik atskirus individus, bet ir visuomenę apskritai. Pasikeitė atskaitos taškai, pasikeitė masteliai.  Ar puikų išsilavinimą įgijęs asmuo, puikiai išmanantis savo profesinę sritį, gali pretenduoti vadintis inteligentu? Sakyčiau, greičiau jis yra specialistas, kuris dirbdamas protinį darbą orientuotas į materialų rezultatą, daugiau primenantį konvejerio fizinį darbą. Nesmerkiu panašių žmonių pažiūrų, kurios negali pretenduoti į plačiąsias, tik nereikėtų tuomet tokių žmonių vadinti inteligentija. Tikrieji inteligentai – įvairaus pobūdžio idėjų kūrėjai, mokslo ir meno atstovai (dailininkai, teatralai, muzikai, rašytojai).

Pasikeitus politinei ir ekonominei situacijai, dauguma sovietmečio mokslo ir meno žmonių buvo priversti imtis kitokio darbo, kitokių profesijų. Iškart po nepriklausomybės atgavimo visuomenėje mažėjo mokslininkų bei menininkų prestižas. Apskritai žinios tiek pastarųjų metų Lietuvoje, tiek pastarųjų dešimtmečių pasaulyje tampa tikslo pasiekimo priemone. Mokslo prestižo sumenkėjimo metais daugelis žmonių bandė kurti savo verslą, dominuojančios tapo materialiosios vertybės.

Reikia iš esmės keisti vertybinę nūdienos tautiečio sistemą – tik tuomet gims naujas inteligentijos sluoksnis, kurio atstovai dirbs ne mechaniškai, bet su įkvėpimu Lietuvos „naudai ir žmonių gėrybei“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija