Atnaujintas 2008 rugsėjo 12 d.
Nr. 69
(1662)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Mirė iškilus šiluviškis

A†A tėvas Leonardas Jagminas, SJ (1932-1957-2008)

Tėvas Leonardas Jagminas, SJ

Rugsėjo 8-ąją, Švč. M. Marijos gimimo šventės dieną, savo gimtosios Šiluvos kapinių jėzuitų kapavietėje, vykstant Didžiųjų atlaidų iškilmėms, buvo palaidotas tėvas Leonardas Jagminas, SJ. Pas Viešpatį tėvas L. Jagminas, SJ, iškeliavo rugsėjo 4 dieną 4 val. nakties, eidamas 76-uosius gyvenimo metus.

L. Jagminas gimė 1932 m. lapkričio 5-ąją Šiluvoje, Raseinių r., miškininko šeimoje, augo su dvejais metais vyresniu broliu. Mokėsi Šiluvoje, Plungėje, vėl Šiluvoje, o vidurinę mokyklą 1952 metais baigė Tytuvėnuose. Tą patį rudenį įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigė 1957 metais. Dar metus tęsė studijas akademiniame kurse. 1957 m. balandžio 17 dieną vysk. J. Steponavičius suteikė L. Jagminui kunigystės šventimus. 1959-1961 metais dėstytojavo Kauno kunigų seminarijoje, kol 1961 metais sovietinė valdžia uždraudė dirbti seminarijoje. Nuo 1961 metų kun. Leonardas dirbo sielovadinį darbą, vikaraudamas Kauno Šv. Antano, Ukmergės, Radviliškio parapijų bažnyčiose. 1970 metų lapkričio mėnesį  paskirtas Šventybrasčio parapijos klebonu, o 1978 metų rugpjūčio mėnesį – Skaistgirio parapijos administratoriumi.

Į Jėzaus Draugiją įstojo 1971 m. sausio 21 dieną, kai naujokynui, kurį baigė 1976 metais, vadovavo t. J. Danyla. Galutinius įžadus Jėzaus Draugijoje tėvas Leonardas davė 1990 m. gruodžio 7-ąją.

Nuo 1989 metų t. Leonardas – Kauno kunigų seminarijos vicerektorius ir logikos, katechetikos, patrologijos bei krikščioniškosios archeologijos dėstytojas, be to, dėstė asketiką Kauno aukštesniojoje katechetinėje mokykloje.

1991 metų rugsėjo 25 dieną, pradėjus oficialiai veikti jėzuitų naujokynui Kaune, t. Leonardas buvo paskirtas naujokyno magistru. Dėl to atsistatydino iš Kauno kunigų seminarijos vicerektoriaus pareigų ir buvo paskirtas Teologijos fakulteto sekretoriumi, patrologijos bei krikščioniškosios archeologijos dėstytoju. 1993 metais dėl darbo naujokyne atsisakė ir šių pareigų. 1993 metų birželio mėnesį paskiriamas Kauno jėzuitų namų vyresniuoju, o nuo 1995 metų – namų ekonomu. 1989-2003 metais t. Leonardas buvo provincijos konsultorius, 1997-2003 m. – provincijolo socijus. Nuo 2003 metų  darbavosi Kauno Pranciškaus Ksavero bažnyčioje kartu su kitais jėzuitais sielovadoje.

2007 metais kun. L. Jagminas atšventė savo kunigystės 50 metų jubiliejų.

Liepos pabaigoje t. Leonardas susirgo kasos uždegimu. Uždegimui užsitęsus buvo operuotas. Nors gydytojai labai stengėsi išgelbėti t. Leonardo gyvybę, prasidėjo komplikacijos ir t. Leonardas mirė.

T. Leonardas Jagminas bus atsimenamas kaip uolus rekolekcijų vedėjas. Daugelis moterų vienuolijų seserų dalyvaudavo jo vedamose rekolekcijose tarybiniais laikais slapta, o laisvės metais daugiausia metinėse rekolekcijose ar vienos dienos mėnesio susikaupimuose. Taip pat daug rekolekcijų jis yra pravedęs kunigams ir klierikams.

Dėl vaikų katekizacijos tarybiniais metais t. Leonardas sovietinės valdžios buvo persekiojamas, ketinta iškelti baudžiamąją bylą. Kelerius metus t. Jagminui tarybinė valdžia buvo uždraudusi sakyti pamokslus, draudė kviesti jį į atlaidus. T. Leonardas aktyviai bendradarbiavo ruošiant pogrindžio kunigus.

Savo pamoksluose ir rekolekcijose jis nuolat kalbėjo apie Dievo Gailestingąją meilę. Be to, t. Leonardas mylėjo knygą ir buvo nepamainomas išpažinčių klausytojas.

 T. Aldonas Gudaitis, SJ,
Jėzaus draugijos Lietuvos ir Latvijos provincijolas

Kun. Ladislovas Baliūnas, SJ, Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios rektorius, laiške redakcijai prisimena: „Kai t. Leonardas susirgo ir liepos 25-ąją buvo paguldytas į Antrąją (Kauno) ligoninę, o vėliau perkeltas į Kauno klinikas, reanimacijos skyrių, lankiau kasdien, nunešdamas Švč. Sakramentą. Taip tęsėsi iki operacijos. T. Leonardas dažnai sakydavo: „Tokia yra Dievo valia – jei norės, paliks žemėje, o jei nenorės, tai pasiims pas save. Aukoju savo kančią ir maldą, ir auką už jus“. Ir dar pridurdavo: „Kurie norite aplankyti, nelankykite manęs, nes nesu eksponatas, kad žiūrėtų ir gailėtų manęs. Pasakyk: tegul meldžiasi, kad įvyktų Dievo valia, o ligonis sutinka su Dievo valia. Jei Dievas norės – pasveiksiu, o jei ne, pasiims pas save. Bet ačiū Tau, Viešpatie, už gyvenimą“. Leonardas nesielvartavo dėl savo likimo kančioje. Išeinant visada prašydavo palaiminti, o kai palaimindavome, jis palaimindavo ir mus. Netekau savo dvasios tėvo. Pažinojau jį nuo Žagarės laikų, kada dirbau zakristijonu Žagarėje, o t. Leonardas – Skaistgiryje. Visus tuos metus lydėjo mane, kol vėl susitikome Kauno jėzuitų namuose“.

Toks jis buvo visą gyvenimą – ir savo tarnystės Dievui pradžioje susidūręs su grubiu ateistinės valdžios spaudimu, ir nuoširdžiai atsiduodamas rekolekcijų darbui, ir pasiaukojamai dirbdamas savo vienuolijoje, ir be atilsio dirbdamas bažnyčioje, patarnaudamas tikintiesiems. Jo atsidavimą Dievui, į kurį atkreipė dėmesį seniai jį pažinojęs kun. L. Baliūnas, SJ, patvirtina t. L. Jagmino „XXI amžiui“ pasakyti žodžiai minint jo kunigystės 50-metį: „Dangus man yra tobulo susijungimo su Dievu, visiškos laimės, kokią Dievas norėjo duoti žmogui, būsena. Dieve – kaip filme: kaip Jis tave vedė, kaip mylėjo, kaip kiekvieną minutę buvo su tavimi ir dėl tavęs... Dievo meilė ir gailestingumas yra tokie dideli, kad mes niekaip savo ribotu protu to nesuvokiame. Amžinąjį gyvenimą mes jau pradėjome, tik, kaip sako šv. Paulius, Jo veidas į veidą dar nematome. Gyvenime mes sėjame, tik nežinome augimo – Dievas jį suteikia, o kokiu būdu – nesusigaudome... Dievo keliai nežinomi. Svarbiausia atsiduoti Dievui ir pasitikėti, kad Jis tikrai mus myli neišmatuojama meile“.

Mes, „XXI amžiaus“ redakcijos darbuotojai, prisimename t. Leonardo Jagmino ramią, protingą, krikščioniškos meilės kupiną laikyseną. Jis nepamiršdavo paraginti skaityti katalikišką spaudą, visada paminėdamas ir „XXI amžių“. Suprasdamas katalikiškos spaudos, literatūros reikšmę žmogaus sielos ugdymui, jis skaitydavo ir mūsų leidyklos išleistas knygas, ir „XXI amžiaus“ laikraštį, rasdamas jame daug naudingos medžiagos rekolekcijoms ir gyvenimui ir patardamas kitam jos nepraleisti.

Tėvo Leonardo Jagmino laidotuvių šv. Mišias Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, vyskupas emeritas Juozas Preikšas, mons. Vytautas Grigaravičius, mons. Vytautas Steponas Vaičiūnas ir dar apie 30 kunigų bei jėzuitų. Pamokslą sakęs tėvas Aldonas Gudaitis, SJ, Jėzaus Draugijos Lietuvos ir Latvijos provincijolas, gražiai apibūdino velionio nuopelnus Bažnyčiai ir pabaigoje pacitavo jo mintis, išsakytas interviu „XXI amžiui“ (tiesa, tai nebuvo nurodyta pamokslininko): „Palinkėčiau glaustis prie Viešpaties, kaip psalmistas sako, – kad ir kokios problemos ateitų, kad ir kokie sunkumai iškiltų, eiti į tą Širdį, kuri dėl mūsų atverta, eiti į tą šviesą, stiprybę ir paguodą. Svarbu niekada pačiam vienam nepanirti į kančią – prisiglausti prie Viešpaties: „Viešpatie, Tu žinai, kodėl... atsiduodu Tau su kūdikišku paprastumu“. Kai mes patys vieni bandome kažką spręsti,  pasidarome dideli ir nelabai išmintingi. Šventoji Jėzaus Teresė sakė, kad svarbiausias dalykas – būti mažam, nes dideliais kiti nesirūpina. O mažiukas gali prisiglausti – jį nešioja ant rankų. Dievas sako: savo gailestingumu vejuosi nusidėjėlius jų takais...“  

Amžiną atilsį duok mirusiam, Viešpatie...

„XXI amžiaus“ redakcija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija