Pirmasis puslapis
Aktualijos
Iš mūsų
    kultūros
    istorijos
Istorijos vingiai
Kalba
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pozicija
Valstybė
    ir bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kad visi keiktųsi kaip...Vaižgantas

Vytautas BAGDONAS

Svėdasų krašto muziejaus, populiariai vadinamo Vaižganto muziejumi, lankytojai pasiteirauja itin „pikantiškų“ dalykų. Ypač dažnai vaikus domina, ar lietuvių literatūros klasikas, visuomenės veikėjas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas... keikdavosi?

Man, kaip šio muziejaus įkūrėjui ir darbuotojui, teko skaityti daugybę prisiminimų, nutikimų, tiesiog anekdotiškų pasakojimų apie Vaižgantą. Todėl, remdamasis šiais pasakojimais, muziejaus lankytojams paaiškinu, jog iš tiesų kartais Vaižgantas susikeikdavo, nevengdavo aštrių žodelių, kritikos, kai ginčydavosi, diskutuodavo su politiniais oponentais, literatūros kūrinių kritikais. Kartais vienas kitas piktas žodelis iš Vaižganto lūpų nuskriedavo ir iš bažnyčių, kuriose jam teko dirbti, sakyklų ar Kauno Vytauto Didžiojo universiteto auditorijose, kur jis skaitė paskaitas. Tačiau Kunigiškiuose veikiančio muziejaus lankytojams tenka gerokai nusivilti, kai jie išgirsta Vaižganto vartotus keiksmažodžius. „Po šimts pypkių“, „po paraliais“, „jergutėliau mielas“, „kipšas“, „gyvatė“, „rupūžė“ ir pan. Dar jis mėgo žodelį „panie“. Gal šio žodžio kišenėje neieškančio žmogaus žodyne buvo ir kitokių „keiksmažodžių“, tačiau, be jokios abejonės, tie žodžiai nebuvo užgaulūs, įžeidžiantys, necenzūriniai. Gerai būtų, jeigu visi lietuviai keiktųsi būtent taip, kaip keikėsi Vaižgantas. Betgi visur aplink – gatvėse, parduotuvėse, autobusuose, traukiniuose, net mokyklose – skamba „triaukščiai“, nuo kurių net ausys raudonuoja. Nieko nuostabaus, kai rusiški „matai“ sklinda iš niekad neišsipagiriojančių girtuoklių, apšepusių valkatų lūpų. Betgi keiktis mėgsta ir tvarkingi, išsilavinę žmonės, mokiniai, netgi mažamečiai pypliai. Tiesa, mokyklinis jaunimėlis, studentai dabar jau šiek tiek „ištobulėjo“ – vietoj rusiškų keiksmažodžių vis dažniau vartoja angliškus, nes mokyklose dabar daugiau dėmesio skiriama anglų kalbai.

Kodėl nemylime savo gimtosios kalbos?

Bronius VERTELKA

Vilnietis žurnalistas Algimantas Jazdauskas rašo Raudonojo kryžiaus istoriją. Sutiktas Gedimino prospekte vilnietis piktinasi: „Nekyla ranka rašyti žodžių „slaugytoja“ ar „odontologas“. Pasak žurnalisto, dar Pirmojo pasaulinio karo metais ar prieškariu viduriniosios grandies medikės buvo vadinamos seselėmis, tačiau dabar jų vietoj atsirado slaugytojos. Ne vienas suabejoja, ar jos turi specialų medicininį išsilavinimą, ar tiesiog atėjo iš gatvės ir sugeba tik pasėdėti šalia ligonio. Tokios profesijos atstovėms nesuteikta teisė gydyti, jos neturi menkiausio supratimo apie ligas ir apie slaugymą. Šia tema žurnalistas bandė kalbinti buvusį sveikatos apsaugos ministrą Juozą Oleką, tačiau šis numojo ranka: „Kaip tinka vadinti medikę, turinčią aukštesnįjį medicininį išsilavinimą, laikas parodys“. Bėgo laikas, tačiau seselės tebešaukiamos slaugytojomis. Žurnalistą piktina ir žodis „odontologas“, kurį ne kiekvienas gali suprasti. Jo teigimu, šios profesijos žmogų vertėtų vadinti dantistu, dantų gydytoju.