Atnaujintas 2008 spalio 1 d.
Nr. 74
(1667)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Didinga ir ori tautos istorija dailininko kūryboje

Minint Lietuvos grafiko Antano Rimanto Šakalio 70-ąsias gimimo metines

Prof. Ona VOVERIENĖ

Matau Renesanso salę:

Kyla šlamančio šokio banga...

O pirmoji pora – karaliai....

Ir vėl krinta juoda uždanga....

                             Kazys Bradūnas

Prasidėjusi praėjusiais metais dailininko Antano Rimanto Šakalio  kūrinių jubiliejinė paroda keliauja po Lietuvą; dabar ji vieši Marijampolėje ir Šilutėje. Dailininko jubiliejiniais metais ji aplankys visus didžiuosius Lietuvos miestus. A. R. Šakalys šių dienų postmodernizmo ir popkultūros tamsoje yra vienas žymiausių ir tautiškiausių Lietuvos menininkų, perėmęs gražiausias tautinės renesansinės grafikos tradicijas iš Mykolo Elvyro Andriolli, Domicelės Tarabildienės, Antano Kučo, ko gero, dabar vienintelis jas tęsia ir ieško jos naujų raiškos formų. Tai menininkas, turintis tvirtą pilietinę poziciją.

A. R. Šakalys – plataus diapazono menininkas, daug nuveikęs grafikos, knygų iliustracijų, tapybos, ekslibriso, dizaino, estampo bei suvenyrinės filatelijos baruose. Tačiau jo mylimiausiąja Mūza išliko grafika. Menotyrininkai A. R. Šakalio grafikoje įžvelgia du pagrindinius etapus: prakilniosios grafikos ir mažosios grafikos – suvenyrinių vokų.

Mažoji grafika – operatyvus reagavimas į Lietuvos istorijos žymiąsias datas, aktualius mūsų dienų politikos, ekonomikos ir socialinius įvykius, šių dienų Lietuvos „deimančiukų“ paieška ir jų pristatymas visuomenei.

Prakilniosios grafikos tematika – Lietuvos istorija, tautos ir valstybės simboliai, mokslo istorija, jos žymiausi mokslininkai, aviacijos istorija, architektūros paminklai, senosios Lietuvos prekybiniai ryšiai ir t. t. A. R. Šakalys prakilniosios grafikos yra sukūręs keletą teminių ciklų: „Lietuvos kunigaikščiai“; „Vilniaus universitetas 1579-1979“; „Lietuvos aviacijos istorija“ ir „Lietuvos prekybiniai ryšiai“ bei „Vilniaus architektūros perliukai“.

Į pirmąjį ciklą įeina karalius Mindaugas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai Kęstutis, Algirdas, Gediminas ir Vytautas Didysis. Jų atvaizdai romantizuoti, renesansiški, keliantys pasididžiavimą mūsų istorija, valstybės didingumu, humanistine dvasia, geranoriška visų tautų žmonėms.

Karaliaus Mindaugo akys mąslios, išmintingos, tarsi žvelgiančios į Lietuvos ateitį pro ateinančių šimtmečių ūkus... ir liūdnos. Visko būta šimtmečių bėgsme. Tačiau svarbiausia, ko trokštų Lietuvos karaliaus Mindaugo širdis, įvyko XX šimtmetyje: du kartus buvo atkurta jo įkurtoji Lietuvos valstybė.

Pats gausiausias prakilniosios grafikos ciklas „Vilniaus universitetas 1579-1979“, kuriame sukurti mokslo „deimančiukų“, stovėjusių prie Lietuvos mokslo ir kultūros istorijos ištakų, paveikslai: P. Roizijus (1505-1571); M. Mažvydas (1510-1563); A. Kulvietis (1510-1545); S. Rapalionis (1485-1545); šalia jo Erazmas Roterdamietis (1466-1536); M. Daukša (1530-1613); L. M. Bojanus (1776-1827); J. E. Žiliberas (1741-1814); Jurgis Pabrėža (1771-1848); S. B. Jundzilas (1761-1847); J. G. A. Forsteris (1754-1794); E. C. Eichvaldas (1795-1876); D. Poška (1757-1830); J. Lelevelis (1786-1861); S. Daukantas (1793-1864); J. Frankas (1771-1842); J. P. Frankas (1745-1821); bajoraitė E. Pliaterytė (1806-1831).

Lietuvių didžiausias pasididžiavimas – jos aviacija ir jos istorija. Jai ir skirtas trečias prakilniosios A. R. Šakalio grafikos ciklas. Jame – Kazimieras Simonavičius (1600-1651); Juozas Lukoševičius (1863-1928); Jurgis Dobkevičius (1900-1926); Antanas Gustaitis (1898-1941); Balys Karvelis (1911-1936); Bronius Oškinis (1913-1985).

Parodoje eksponuojami nuostabaus grožio romantizuoti Aušros Vartai, Subačiaus vartai, Pilies gatvė – visi paslaptingi, dvelkiantys unikalia lietuviška senovine architektūros dvasia.

Nors apie dailininką rašyta ir Lietuvos bei užsienio spaudoje, trumpai priminsime svarbiausius jo gyvenimo faktus.

Antanas Rimantas Šakalys gimė 1938 metų spalio 1 dieną Pakačinų kaime, netoli Dusetų. Baigė Kauno taikomosios dailės technikumą. Atitarnavęs sovietinėje kariuomenėje, įstojo į Vilniaus dailės institutą, tačiau baigęs du kursus apsigalvojo ir išvyko į Maskvą mokytis Kinematografijos institute. Jį baigęs grįžo į Vilnių, kurį laiką dėstė Vilniaus inžineriniame institute piešimą ir Dailės institute kino bei televizijos dailės pagrindus. 1974 metais buvo priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą.

1979 metais A. R. Šakalys buvo pakviestas kurti dokumentinės juostos „Vilniaus universitetas 1579-1979“. Dailininkas pats nepajuto, kaip įklimpo į didžiąją meilę, vėliau tapusia viso jo gyvenimo keliu – Lietuvos istoriją. Pasibaigus Universiteto jubiliejiniams metams, dailininkas A. R. Šakalys toliau tęsė pamėgtą Lietuvos didybės temą. Į antrąjį dvasingą jo prakilniosios grafikos ciklą įėjo Lietuvos aviacijos kūrėjai.

Vėliau, jau Atgimimo metais, dailininkas dar kartą grįžo prie portretų – šį kartą prie didžiųjų Lietuvos kunigaikščių: karaliaus Mindaugo, Vytauto Didžiojo, Gedimino, Kęstučio, Algirdo, vėliau Žygimanto Augusto. Visi portretai nutapyti didingu senųjų lietuviškų graviūrų stiliumi. Menotyrininkas Liudvikas Pocius rašė: „Kai lietuvių dailėje, ypač grafikoje, reiškėsi meninės formos, atlikimo technikų paieškų eksperimentai, tam tikros turinio kosmopolitizavimo apraiškos ir pan., dailininkas pasuko kitu keliu – prie kultūros ištakų, mokslo, istorijos, kūrybos klodų, kuriuos saugojo Vilniaus biblioteka... Būdamas puikus piešėjas, dailininkas preciziškai valdo štrichą, modeliuoja formą, žaidžia faktūromis, taip sukurdamas stilistinę vienovę. Iš pažiūros nepalanki ir kiek gruboka graviūros imitacijos technika pasirodo turinti savų pranašumų, kai reikia pasiekti norimos stilizacijos, ritmikos lygius, paslankiai derinti pasyvius ir aktyvius kompozicijos elementus, o kartais daug ką taisyti, keisti“ (Liudvikas Pocius. Svarbu ne kaip, o ką ir kada // Dienovidis. – 1998, gruod. 25-31, 10 p.).

Iš visų Antano Rimanto Šakalio paveikslų dvelkia pasididžiavimas savo tauta, jos kūrybiniu genialumu, žmonėmis, sukūrusiais pasaulinio mokslo šedevrus, unikalią architektūrą,  susižavėjimas mažos valstybės dideliais aviacijos laimėjimais, lietuviška kultūra.

Dailininkų turime daug. Bet, deja, dirbančių tautos idėjai ir atrandančių savo tautoje tiek gražių dalykų ir neišsenkančią kūrybingumo versmę, kiek jų atranda nepaprasto produktyvumo ir originalaus talento menininkas, kažin ar rasime. O jie mums, išėjusiems iš sovietinės okupacijos žiemos, vos pradedančiai busti tautai, patys brangiausi.  

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija