Atnaujintas 2008 spalio 1 d.
Nr. 74
(1667)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Veiklos programos konkretumas liudija pagarbą rinkėjui

Edmundas SIMANAITIS

Seimo nario pilietinė ir moralinė atsakomybė

Žiniasklaidoje  pasirodė  žinučių apie  Seimo ar savivaldybių tarybos narių ir vietų  kandidatų sąraše  kainas. Jos gana  įspūdingos – nuo keliasdešimt iki šimto tūkstančių. Bet tai  ne šio straipsnio tema, o veikiau baudžiamosios teisės  reikalas. Tačiau verta pažvelgti į Seimo nario  pilietinę bei moralinę atsakomybę savo rinkėjams. Pilietis, remiamas kurios nors politinės partijos ir tapęs kandidatu į Seimo narius, susitikimuose su rinkėjais populiarina tos politinės srovės rinkimų teiginius, aiškina juos, tvirtai žada laikytis  programos ir išrinktas duotus pažadus įgyvendinti.

Tiesą pasakius, kai kurių politinių partijų rinkimų programos būna gana panašios, tačiau rinkėjai patys nusprendžia, kurios partijos kandidatui atiduoti savo balsą arba kurios partijos programą palaikyti, viliantis, kad  ji  tikrai bus įgyvendinta. Rinkimų metui būdingas gausus pažadų lietus. Kandidatai siekia pelnyti  rinkėjų pasitikėjimą. Taigi, sakysim, „mėlynųjų“ politinės jėgos atstovas, rinkėjų valia tapęs Seimo nariu, t.y. gavęs rinkėjų pasitikėjimo mandatą, morališkai įsipareigoja  visą kadenciją, visus  ketverius metus sąžiningai darbuotis įgyvendindamas „mėlynąją“ programą ir pateisinti  rinkėjų lūkesčius.

Perbėgėliai nekelia pasitikėjimo

Tačiau  Seimo praktika rodo, kad daugėja Seimo narių, lengvabūdiškai keičiančių  politinę spalvą. Po mėnesio kito „mėlynasis“ perbėga  į  „pilkųjų“ stovyklą. Po metų jis jau „dryžųjų“ partijos narys. Po kokio nors korupcijos skandalo ar stiproko apsižodžiavimo su mėlynspalviais kolegomis  prigimtinis „mėlynasis“  peršoka į „baltuosius“ ir ten nespėjęs apšilti neria į „juodųjų“ partiją. Tokių  mitrių politikų, pakeitusių „politinę spalvą“ tris, keturis ir net penkis kartus netrūksta.  Perbėgėliai patys išsiduoda, kad jiems visiškai nerūpėjo ir nerūpi rinkėjams duotus  pažadus  įgyvendinti. Rinkėjų suteiktas mandatas buvo tik  priemonė patekti į parlamentą. Tokiu atveju Seimo nario, tapusio perbėgėliu, akivaizdi rinkimų pažadų  netesyba vertintina kaip  rinkėjų apgavystė. Jau romėnų teisė buvo išgryninusi postulatą Mendax in uno, mendax in omnibus  (Sumelavęs viename, meluos visame, – lot.).

Seimo Statutas patvirtino  priesaikos tekstą: „…prisiekiu būti ištikimas Lietuvos  Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai ir Lietuvos žmonių gerovei.  Tepadeda man Dievas!“ Beje, pastarasis sakinys nėra privalomas.

Ar teisės aktai leidžia perbėginėjimą?

Pagrindinio įstatymo  59 straipsnis vienareikšmiškai skelbia, kad „eidami  pareigas Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir  negali būti varžomi jokių mandatų“.   

Seimo statuto 12 straipsnis apibūdina  Seimo nario darbą su rinkėjais: parlamentaras turi nuolat susitikinėti su rinkėjais, nagrinėti gautus rinkėjų pasiūlymus, skundus ir pan. Tačiau straipsnis nemini būtinybės laikytis rinkėjų suteikto mandato. O Konstitucija vienareikšmiškai teigia, kad Seimo nariai „negali būti varžomi jokių mandatų“. Galbūt teisės aktų kolizija su moraline Seimo nario prievole laikytis rinkėjams duoto pažado lyg ir legalizuoja  Seimo narių perbėginėjimą iš vienos partijos į kitą be apribojimų. Tačiau ar neturėtų būti gerbiama rinkėjų valia, t.y. „mėlynųjų“ sąrašu  išrinktas seimūnas, norėdamas pakeisti politinę spalvą, atsisako Seimo nario mandato, stoja į „pilkųjų“ ar „juodųjų“  gretas ir jau  kituose rinkimuose mėgina savo laimę iš naujo. Atsilaisvinusią vietą eilės tvarka užimtų kitas „mėlynasis“.

Kandidato asmenybė  ir  programos konkretumas

Gal įstatymų leidėjai  kitame Seime  apsvarstys  pagarbos rinkėjų valiai klausimą ir ras priimtiną sprendimą. Dabar gi, einant rinkimų kampanijai į pabaigą, rinkėjams derėtų pasidomėti, kurie šio ar ankstesnių Seimų  nariai kokių tikslų siekdami tapo perbėgėliais, ir priimti individualų ryžtingą sprendimą  prie rinkimų urnos.

Be abejo, aptarta aplinkybė neturėtų būti pernelyg sureikšminta. Svarbiausia buvo ir lieka politinės organizacijos siūlomos veiklos programos konkretumas. Dešiniosios jėgos tokią nuosekliai argumentuotą programą parengė. TS-LKD rinkimų programa, lyginant su kitų partijų programomis, skiriasi  problemų analizės gilumu, neapsiriboja tik esamos padėties aprašymu, daug dėmesio skiria konkretiems sprendimams.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija