Atnaujintas 2008 spalio 3 d.
Nr. 75
(1668)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Dievo Žodžio prioritetas Bažnyčios veikimui

Mindaugas BUIKA

Pasaulio didžiausioje JAV Kongreso
bibliotekoje saugomi unikalūs senieji
Biblijos leidiniai

Popiežius Benediktas XVI skatina
populiarinti „lectio divina“
pamaldų Šventojo Rašto apmąstymą

Benediktas XVI pabrėžia Biblijos reikšmę

Netrukus prasidėsianti 12-oji eilinė Vyskupų Sinodo asamblėja, skirta Šventajam Raštui, bus atidžiai stebima visame krikščioniškajame pasaulyje. Beveik 250 katalikų hierarchų, atstovaujančių vietiniams episkopatams (Lietuvos Vyskupų konferencijos delegatu išrinktas Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila) ir Šventojo Sosto dikasterijoms, nuo spalio 5 iki 26 dienos svarstys popiežiaus Benedikto XVI pasiūlytą temą „Dievo Žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“. Kaip matyti iš temos pavadinimo, Vatikane vyksiančio susitikimo tikslas – ne tik analizuoti pačią Bibliją, bet ir pasvarstyti, kaip efektyviau ja naudotis pastoracijoje ir evangelizacijoje.

Šventasis Tėvas pastaruoju metu įvairiomis progomis yra pabrėžęs šio klausimo svarbą tikėjimo stiprinimui sekuliarizuotoje visuomenėje. Štai rugsėjo 26 dieną susitikęs su Urugvajaus vyskupais, atvykusiais į Romą ad limina vizito, Popiežius jiems sakė, kad Biblija turi būti ganytojiškos veiklos šaltiniu ir turiniu. (Ad limina vizitas yra privalomas vyskupų apsilankymas Vatikane kas penkeri metai, atsiskaitant apie padėtį savose diecezijose.) Benediktas XVI aiškino, kad Evangelijos skelbimas dabar „yra būtinesnis nei bet kada anksčiau, kadangi daugelis balsų bando nutildyti Dievą asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. Jie stengiasi nukreipti žmones tokiais keliais, kuriuose būtų sunaikinta autentiška viltis ir stiprus poreikis tiesai, kuris glūdi žmogiškojoje širdyje“. Todėl reikia skatinti „Šventojo Rašto pažinimą ir meditavimą, ištikimai jį aiškinant homilijose, katechezėje, tikybos pamokose“. Tai gyvybiškai svarbu siekiant, kad „žmonės išgyventų savo krikščioniškąjį pašaukimą su reikiama savivoka, tvirtumu ir saugumu“.

Savo laiške, adresuotame Katalikų Biblijos federacijai, liepos mėnesį  surengusiai suvažiavimą Tanzanijos sostinėje Dar es Salame tema „Dievo Žodis – susitaikymo, teisingumo ir taikos šaltinis“, popiežius Benediktas XVI, be kita ko, rašė: „Krikščionybė yra religija Dievo Žodžio, kuris yra ne parašytas ir perduotas žodis, bet įsikūnijęs ir gyvenantis Žodis. Todėl tik Kristus yra gyvojo Dievo amžinasis Žodis, kuris per Šventąją Dvasią gali atverti protą Raštų supratimui“. Šventasis Tėvas  ragino Biblijos ekspertus ir skelbėjus ne tik stengtis, kad Šventasis Raštas būtų dar labiau pažįstamas jaunimui, bet ir būtų teisingai interpretuojamas „iš pagrindinės Kristaus ir Jo velykinio slėpinio perspektyvos“. Palietęs Tarptautiniame Biblijos tyrinėtojų forume nagrinėtą susitaikymo klausimą, Popiežius pabrėžė, kad krikščionys gali efektyviai darbuotis dėl susitaikymo tarpusavyje per vertingą Evangelijos liudijimą.

Šiais metais susitikęs su Vyskupų Sinodo sekretoriato nariais ir aptardamas būsimosios asamblėjos temą, Šventasis Tėvas taip pat nurodė į Šventojo Rašto svarbą ekumeniniuose siekiuose. „Kaip Bažnyčia savo misinėje veikloje, ypač evangelizacijos darbuose, turi remtis ir būti nukreipta į gailestingojo Viešpaties apreiškimą, taip ir ekumeninis dialogas negali būti grindžiamas tik žmogiškosios išminties žodžiais bei suderinta strategija. Jis turi būti skatinamas pirmiausia nuolatine nuoroda į tą Žodį, kurį Dievas pavedė Bažnyčiai, kad jis būtų skelbiamas, interpretuojamas ir bendruomeniškai išgyvenamas“. Šiuo atžvilgiu, pasak popiežiaus Benedikto XVI, yra svarbus apaštalo šv. Pauliaus mokymas, paremtas ne tik dieviškuoju Apreiškimu, bet ir sielovadinio veikimo patyrimu. Kaip tik juo remdamasis apaštalas patvirtino supratimą, kad ne išmintis ir žmogiškoji iškalba, bet Šventosios Dvasios galia stiprina Bažnyčią tikėjime.

Šiemet celebruojami jubiliejiniai šv. Pauliaus metai, todėl Sinodo tėvai turės galimybę prisiminti didžiojo Apaštalo ir Dievo Žodžio skelbėjo liudijimą. Priminęs šv. Pauliaus atsivertimą ir vėlesnę ištikimybę Viešpačiui iki mirties, Šventasis Tėvas sakė, kad „jo pavyzdys turėtų visus padrąsinti priimti išganymo Žodį ir perteikti jį į kasdienį gyvenimą ištikimai sekant Kristumi“. Bažnyčia su Apaštalams būdingu įkarščiu turi drąsiai  ir įtikinamai skelbti gyvybės Žodį, „tiems, kurie yra arti ir toli“. Popiežius Benediktas XVI meldė, kad „Viešpats padarytų būsimą Vyskupų Sinodo asamblėją vaisingą visai Bažnyčiai“.

Sinodo asamblėjos vadovai ir dalyviai

Šventasis Tėvas sušaukia Vyskupų Sinodo asamblėją ir pats yra jos pirmininkas. Tačiau asamblėjos kasdienių posėdžių vadovavimui jis paskiria vadinamuosius pirmininkus delegatus. Birželio mėnesį buvo pranešta, kad Šventajam Raštui skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos pirmininkais delegatais paskirti Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas amerikietis kardinolas Viljamas Džozefas Levada, San Paulo (Brazilija) arkivyskupas kardinolas Odilas Pedras Šerenis ir Bombėjaus (Indija) arkivyskupas kardinolas Osvaldas Grasijas. Pastarajam hierarchui negalint dalyvauti Vyskupų Sinode dėl pablogėjusios Bažnyčios padėties Indijoje, vietoj jo asamblėjos  pirmininku delegatu paskirtas Sidnėjaus (Australija) arkivyskupas kardinolas Džordžas Pelas.

Vyskupų Sinodo eigoje svarbios generalinio pranešėjo pareigos. Jis skaito įžanginį pranešimą, aptaria asamblėjos temą, apibendrina diskusijų grupių veiklą, vadovauja dokumentų redagavimui. Būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos generaliniu pranešėju birželio mėnesį paskirtas Kvebeko (Kanada) arkivyskupas kardinolas Markas Kele. Jo artimiausiu pagalbininku, asamblėjos atsakinguoju sekretoriumi buvo paskirtas Bolzano (Italija) vyskupas Vilhelmas Egeris. Tačiau šis 65 metų hierarchas ir gerai pasaulyje žinomas Biblijos ekspertas, patyręs sunkų širdies infarktą, rugpjūčio mėnesį mirė. Tada naujuoju būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos atsakingu sekretoriumi popiežius Benediktas XVI paskyrė žymų Afrikos Bažnyčios hierarchą Kongo sostinės Kinšasos arkivyskupą Loraną Monsengvą Pasiniją. Iš šių paskyrimų matyti, kad Šventajam Raštui skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos darbą koordinuos hierarchai iš įvairių kontinentų, – o tai atspindi Katalikų Bažnyčios visuotinumą.

Kaip minėta, popiežius Benediktas XVI pats paskyrė ir dalį Vyskupų Sinodo asamblėjos narių. Tarp jo paskirtųjų yra du Bažnyčios hierarchai iš Kinijos: Honkongo vyskupas kardinolas Džozefas Zen Dzekiumas ir Makao vyskupas Žozė Lai Hunsenas. (Tiek Honkongas, tiek ir Makao turi autonomijos teises ir santykinę Bažnyčios veikimo laisvę, todėl manoma, kad komunistinė Pekino valdžia leis išvykti į Vatikaną.) Šventasis Tėvas būsimosios asamblėjos nariais paskyrė ir Opus Dei asmeninės prelatūros vadovą vyskupą Chavjerą Ečeveriją Rodrigesą, Jėzuitų vienuolijos generalinį vyresnįjį tėvą Adolfą Nikolasą ir organizacijos „Bendrystė ir laisvė“ pirmininką kunigą Džulijaną Karoną. Visi jie turės galimybę pasisakyti Sinodo asamblėjos posėdžiuose, teikti pasiūlymus ir balsuoti dėl dokumentų priėmimo.

Popiežius Benediktas XVI taip pat paskyrė Vyskupų Sinodo asamblėjos narių pagalbininkus – ekspertus ir auditorius, – kurie galės dalyvauti ir pasisakyti posėdžiuose, tačiau neturės balsavimo teisės. Tarp 41 paskirto eksperto yra šešios moterys, daugiausia seserys vienuolės, dėstančios teologiją įvairių šalių universitetuose. Tarp paskirtų 37 asamblėjos auditorių, moterų yra rekordiškai didelis skaičius – net 19, jei palygintume su ligšioliniais Vyskupų Sinodo susitikimais. Pagal nusistovėjusią tradiciją į Sinodo asamblėjos darbus svečių teisėmis kviečiamos broliškos delegacijos iš kitų krikščioniškų Bažnyčių ir bendruomenių. Tačiau pirmą kartą tokio pobūdžio susitikime dalyvaus judėjų atstovas, Haifos (Izraelis) vyriausiasis rabinas Širas Jašuvas Koenas, kuris su Sinodo nariais dalyvaus diskusijoje apie žydiškąją Šventojo Rašto interpretaciją.

Rabinas Š. Koenas, kuris yra vienas iš dviejų Izraelio ir Vatikano dialogo komisijos pirmininkų, sakė, kad jo pakvietimas į Vyskupų Sinodą yra „vilties ženklas“ dėl Bažnyčios „pagarbos ir bendrabūvio su judaizmu, kaip „krikščionybės vyresniuoju broliu“. Jis pripažino, jog kai kurie ekstremistiškai nusiteikę rabinai prieštaravo Š. Koeno dalyvavimui Sinodo asamblėjoje, teigdami, kad katalikai neva bandys jį atversti į krikščionybę. Bet jis pats taip nemano ir nurodė į bendras krikščionybės, islamo ir judaizmo ištakas patriarcho Abraomo tikėjime.

Pastoracinių programų rengimas ir įgyvendinimas

Birželio viduryje Vyskupų Sinodo institucijos vadovas (generalinis sekretorius) slovėnas arkivyskupas Nikola Eferovičius pristatė Dievo Žodžiui skirtos asamblėjos darbo gairių dokumentą, kuris tradiciškai vadinamas „Instrumentum laboris“. Tuomet surengtoje spaudos konferencijoje arkivyskupas N. Eferovičius pažymėjo, kad Biblija yra išversta į 2454 kalbas iš pasaulyje dabar esančių 6700 kalbų ir dialektų. Taigi, Šventasis Raštas yra dažniausiai verčiama ir platinama knyga planetoje, tačiau ji skaitoma per mažai. Kaip rodo sociologinės apklausos, tik 38 proc. praktikuojančių katalikų italų per praėjusius 12 mėnesių yra skaitę Bibliją. Didesnė dalis apklaustų tikinčiųjų Italijoje ir kitose šalyse teigė, kad Šventasis Raštas šių dienų žmonėms yra sunkiai suprantamas, todėl reikia atitinkamo bažnytinio parengimo ir paaiškinimo.

„Instrumentum laboris“, konsultuojantis su visomis 113 nacionalinių vyskupų konferencijų, 25 Šventojo Sosto dikasterijomis ir vienuolijų vadovų sąjunga, konstatuojama, jog kaip tik šiam tikslui ir yra sušauktas Dievo Žodžiui skirtas pasaulio vyskupų suvažiavimas. Reikia išanalizuoti būdus, kaip Bažnyčioje toliau galima būtų populiarinti vadinamąjį lectio divina, tai yra malda lydimą Šventojo Rašto skaitymą ir meditavimą, sustiprinti tikinčiųjų suvokimą apie ryšį, kuris jungia Dievo Žodį ir liturgiją, ir bendrai pasistengti, kad Biblijai būtų skirta daugiau vietos krikščionių gyvenime. „Reikia siekti, kad pasauliečiai geriau suvoktų, jog jie nėra pasyvūs subjektai santykyje su Dievo Žodžiu, – teigiama būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos gairių dokumente. – Jie turi tapti ne tik Dievo Žodžio klausytojais, bet ir po atitinkamo pasirengimo ir paramos bendruomenėje, jo skelbėjais“.

Tam reikalingos Biblijai skirtos pastoracinės programos, kurių rengimas bei visas formacijos procesas yra vietos ganytojų kompetencijoje ir atsakomybėje. Tam reikia panaudoti pastaraisiais dešimtmečiais  popiežių Pijaus XII, Pauliaus XI, Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI plėtotą Bažnyčios magisteriumą apie Dievo Žodį ir Vatikano II Susirinkimo dogmatinę konstituciją apie dieviškąjį Apreiškimą „Dei Verbum“. Būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos „Instrumentum laboris“, be kita ko, pripažįsta, jog siekiant, kad Dievo Žodžiui būtų suteiktas didesnis prioritetas Bažnyčios gyvenime ir misijoje, „skelbimo pedagogikai  reikia drąsos ir kūrybingumo“ pritaikant šių dienų kultūros sąlygoms. Dokumente taip pat primenama, kad Dievo Žodis gali būti pilnai suprastas tik per Šventosios Dvasios veikimą, kuris suteikia prasmę ir įkvepia Evangelijos skaitymą ir skelbimą gyvosios Tradicijos kontekste.

„Instrumentum laboris“ taip pat perspėja dėl neigiamos sekuliarizacijos, globalizacijos ir vertybinio reliatyvizmo įtakos Šventojo Rašto supratimui. Kartais jis priimamas perdėtai iškeliant socialinį klausimą, į Dievo Žodį žvelgiant tik kaip į asmeninio „išsivadavimo“ šaltinį skurdo ir išnaudojimo sąlygose. (Taip jis suprantamas, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje populiarioje vadinamoje „išlaisvinimo teologijoje“, kuri patyrė ir marksizmo ideologijos įtaką.) Kitas nukrypimas yra dabartinėmis kultūrinio ir religinio pliuralizmo sąlygomis iškilusios gnostinės ir ezoterinės Šventojo Rašto interpretavimo formos, būdingos izoliuotoms religinėms grupėms (sektoms). Reikia pripažinti, kad perdėtai fundamentalistinis, „pažodinis“ Dievo Žodžio aiškinimas, vengiant atsižvelgti į dieviškojo Apreiškimo istorinę plotmę, izoliuoja Šventąjį Raštą nuo realaus gyvenimo ir „gyvybingumą teikiančio Dvasios veikimo“, teigiama būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos gairių dokumente.

Jame taip pat nurodoma, kad Šventojo Rašto apmąstymas gali tapti tiltu dialogui su kitomis religijomis, ypač su musulmonais, kurie pamaldžiai mini Jėzų kaip pranašą ir gerbia Švč. Mergelę Mariją. „Biblija nėra išimtinai tik krikščionims; ji – turtas, skirtas visai žmonijai, – tvirtina „Instrumentum  laboris“. – Per broliškus ir asmeninius kontaktus ji gali tapti įkvėpimo šaltiniu ir tiems, kurie netiki į Kristų“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija