Atnaujintas 2008 m. spalio 8 d.
Nr. 76
(1669)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Seimo nario Antano Stasiškio „gulbės giesmė“

Rugsėjo 19 dieną Antano Stasiškio, Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos nario, Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininko iniciatyva  Seimo I rūmuose buvo  iškilmingai paminėta partizanų Žemaičių apygardos vado Vlado Mantvydo-Žemaičio kovinė, pilietinė  ir  švietėjiška veikla. Renginyje dalyvavo žuvusio vado vaikai, buvo parodytas filmas „Pro Patria“ apie itin vaisingą ir kūrybingą atkovoto valstybingumo (1918-1940 m.) laikotarpį ir kiti trumpi filmai ginkluoto pasipriešinimo okupacijai tema.

Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę. V. Montvydas buvo vienas iš ilgiausiai išsilaikiusių laisvės kovotojų vadų. Jis buvo baigęs tik pradinę mokyklą.  Deramai sutvarkęs apygardos struktūrą, stiprėjant okupanto represijoms, vadas skyrė išskirtinį dėmesį pogrindinei spaudai. Buvo leidžiami net trys laikraščiai „Malda girioje“, „Kovojantis lietuvis“ ir „Laisvės balsas“, o 1952 metais 1000 egz. tiražu buvo išleista eilėraščių rinktinė „Laisvės kovų aidai“. V. Montvydo antiokupacinė veikla – retas pavyzdys, rodantis, kaip ekstremaliomis nuolatinio mirtino pavojaus sąlygomis pilietinę atsakomybę jaučianti asmenybė geba  vaisingai darbuotis  patriotinio-pilietinio ugdymo srityje. Lemia ne universitetinis išsilavinimas, ne aukštos pareigos, anksčiau eitos valstybės tarnyboje, ne apdovanojimų gausa, o pilietinė savivoka.

Bergždžia tikėtis, kad šia laisvės kovotojų vado patirtimi panorės susipažinti iš „artimojo užsienio“ atsiųsti „gelbėtojai“ bei trumpalaikių proginių „partijų“ lyderiai. Pilietiškumo patirtis neutralizuoja tuščius nepagrįstus pažadus, papūgiškai kartojamus lyg pagal pakištą instrukciją.

Seimo narys A. Stasiškis jau nedalyvauja rinkimuose, bet jam kelia rūpestį, kas iš ateinančių naujųjų galės perimti jo tvarkytus reikalus, kas galėtų geriausiai ginti okupanto represijas patyrusių piliečių teises?  Iš kairės pasigirdo balsų, kad tokios komisijos jau nebereikia apskritai. A. Stasiškio nuomone, kaip tik atvirkščiai – turi būti rūpinamasi nukentėjusiaisiais plačiąja prasme – panaudojant ir Europos Sąjungos svertus. Okupantų padaryta žala turi būti atlyginta. Jo nuomone, nemažą panašaus pobūdžio klausimų  sprendimo patirtį yra sukaupęs tremtinys Vytas Miliauskas.

Edmundas  SIMANAITIS 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija