|
Šventojo karalaičio Kazimiero kelias
550-osioms šv. Kazimiero gimimo metinėms (1458 1484)
Kun. Vaclovas Aliulis, MIC,
Dainius A. Butautas
Kartais girdime sakant: ne šventieji puodus lipdo ir šventieji po mūsų žemę nevaikšto. Netiesa šventieji ne iš debesų nukrinta. Visi jie mūsų žemės takais vaikščiojo, o daugybė jų ir dabar tebevaikšto. Dievas ir Jo angelai ir dabar mato daugybę šventųjų čia pat, šalia mūsų, tik mes jų nepastebime. Duonkepiai, statybininkai, mokytojai, gydytojai, ligonių slaugytojos, tarnautojai, troleibusų ir autobusų vairuotojai, visi tie, kurie gerbia Dievą, myli žmones, vengia nuodėmių ir savimeilės, nuoširdžiai ir ištikimai atlieka savo profesijos darbus ir šeimos pareigas... Šventumas tai ne didžių ir nerealių darbų atlikimas. Šventumą išreiškia pirmiausia tie maži kasdieniai darbeliai, pagal Dievo valią su meile atliekami.
Šventasis mūsų tėvynės globėjas Kazimieras augo Krokuvoje, karaliaus dvare ir buvo auklėjamas kaip valstybės veikėjas. 1440 metais jo tėvą Kazimierą jau trylikametį Lietuvos didikai išsirinko didžiuoju kunigaikščiu atskirai nuo Lenkijos, o septyniolikmetis buvo pakviestas tapti ir Lenkijos karaliumi, taip atnaujinant dviejų valstybių personalinę uniją. Kai vyriausias jo sūnus Vladislovas žuvo kare su turkais, visiems buvo aišku, kad Lenkijos ir Lietuvos valdovo sostas turi tekti antrajam sūnui Kazimierui. Net mėginta keturiolikmetį jaunuolį padaryti Vengrijos karaliumi, tik žygis nepavyko. Nepaisant šios nesėkmės, jis toliau buvo mokomas humanistinių ir karinių mokslų, tėvas jį ir vieneriais metais jaunesnį brolį Joną Olbrachtą dažnai vežiodavosi su savimi po Lenkiją ir Lietuvą, rodydamas, kaip reikia vietoje spręsti valstybinius reikalus.
Nuo 1481 metų jaunasis Kazimieras puikiai išlaikė valstybės valdymo egzaminą. Tėvui esant Lietuvoje, jis Radome išmintingai ir drausmingai valdė Lenkijos karalystę: sudrausmino lupikaujančius pareigūnus, sutramdė siautėjančius plėšikų būrius, keleriems metams į priekį sutvarkė valstybės finansus taip, kad karalystės biudžetas tapo pertekliniu. Nors labai sunku buvo tą pasiekti, žinant didikų apetitą puotoms ir linksmybėms, bet karalaičio kilnus elgesys ir autoritetas laimėjo. Kazimierą mylėjo visa Lenkija nuo turtingo iki vargšo, tad ir jo potvarkių buvo klausoma.
Paskutinius gyvenimo metus karalaitis praleido Lietuvoje: Vilniuje, Trakuose, Medininkuose, Gardine. Dirbo valstybės kanceliarijoje, buvo atsidėjęs maldai ir gailestingumo darbams. Mėgo lankyti Vilniaus bažnyčias net naktį, melstis Švenčiausiame Sakramente budinčiam Jėzui. Kai rytą dvariškiai puldavo ieškoti dingusio karalaičio, ne kartą rasdavo jį užsnūdusį prie Katedros durų.
Lankydamas vargšus jų lūšnose, užsikrėtė vargšų liga plaučių džiova. Neišmanantys gydytojai pasiūlė anais laikais populiarią priemonę: priimti parinktą gražią gulovę. Draugai, dvariškiai ir artimieji įkalbinėjo pasigailėti savo jaunystės ir jų vilčių, bet karalaitis griežtai atkirto: Malo mori quam foedari (verčiau mirti negu susitepti!).
Karalaitis maldingai mirė Gardino pilyje 1484 m. kovo 4 dieną ir buvo palaidotas Vilniaus Katedros koplyčioje. Atmindami jo pamaldumą, gerumą vargdieniams ir skaistumą, žmonės tuojau pradėjo kalbėti apie kaip apie šventąjį. Jo garsas dar plačiau pasklido, kai 1518 metais, pasirodęs kaip riteris ant balto žirgo pervedė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pulkus per patvinusią Dauguvą ir padėjo laimėti mūšį prieš gausesnę Maskvos kunigaikštystės kariuomenę.
Popiežiaus legatas Zacharijas Fereris 1520 metais apklausė daugybę artimai Kazimierą pažinojusių asmenų ir to žygio dalyvių, parašė pirmąją jo biografiją, kuri buvo išspausdina, ir jau 1521 metais Kazimieras buvo įrašytas į šventųjų sąrašus. Popiežius Klemensas VIII 1602 metais patvirtino šį įrašymą, o 1604 metais Vilniuje vyko didingos iškilmės šventojo karalaičio garbei. Šv. Kazimieras paskelbtas Lietuvos globėju 1636 metais, o viso pasaulio lietuvių jaunimo globėju 1950 metais.
1950 metais, kai sovietų valdžia uždarė Vilniaus Katedrą, šventojo sarkofagas buvo perkeltas į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Prie jo įvyko ir svarbiausi Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus minėjimai. Tik 1989 metų kovo 3 dieną šventojo Globėjo relikvijos ant klierikų pečių sugrįžo į savo vietą, į gražiąją Katedros koplyčią.
Šv. Kazimiero atminimas traukia ir drąsina tikinčiųjų, ypač jaunimo, širdis. Po gilios, nuoširdžios maldos pačioje Katedroje ar net prie jos durų patiriame, kaip išsisprendžia svarbūs ir smulkūs, atrodę beviltiškai supainioti dalykai. Nesigėdykime prašyti jo užtarimo Dievui ir Švč. Motinėlei, kurią jis taip mylėjo, giesmę jos garbei savo ranka išsirašė ir ją į karstą įdėti paprašė. Visa širdimi tikėkimės būsią išgirsti, nes Šventoji Dvasia įkvepia mūsų prašymus ir juos išpildo.
© 2008 XXI amžius
|