|
Kokia visuomenė, toks ir mokestis
Asmeninių pajamų mokestis yra vienas iš mokesčių, sudarančių valstybės pajamas. Būtų beprasmiška jį svarstyti atskirai. Kalbant apie valstybės pajamas, reikia kalbėti ir apie valstybės išlaidas. Kalbėti, sakyčiau, reikia apie tai kam aš noriu, gal tiesiog turiu išleisti gautas lėšas ir kokią naštą aš galiu užsikrauti. Išimtį sudaro valstybės investicijos. Jas galima finansuoti ir paskolomis.
Kalbant apie valstybės išlaidas, neišvengiamai susiduriama su klausimu kokios visuomenės socialiniu atžvilgiu norima? Ar tokios, kurioje ir silpniausiam visuomenės nariui netenka skursti, pavyzdžiui, kaip buvusioje Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Su tokia ūkio ir mokesčių sistema po karo sugriauta Vokietija pasiekė dabartinį lygį, ar tokios, kuriai socialinis klausimas visai nerūpi. Tokiai visuomenei būdingas nedidelis turtuolių luomas ir labai didelė varguomenė. (Tokios visuomenės forma egzistuoja Brazilijoje.) Aišku, mokesčiai čia mažesni, o apie progresyvinių asmeninių pajamų mokestį nė kalbos nėra. Nesunku atspėti ir kodėl.
Dabar Lietuvoje vyksta diskusijos apie progresyvinių asmenų pajamų mokestį (žodį diskusijos dedu į kabutes, kadangi dažniausia tai visai nėra diskusijos, o neišmanėlių plepėjimas ir noras visuomenę vedžioti už nosies.) Dalyvauti tokiose diskusijose nėra jokios prasmės. Kas nori vedžioti visuomenę, siekia arba asmeninio intereso, arba kaimyninės valstybės intereso. Neišmanėlių plepėjimas tampa pavojingas, kai nesąmones kalbantys asmenys užima aukštas pozicijas, pavyzdžiui, partijoje. Jie trukdo partijai vykdyti protingą politiką ir griauna pačią partiją. Linkėčiau partijoms, kurios nori protingos politikos, tokių įžymių veikėjų atsikratyti. Kol dar nevėlu.
Taigi, pagalvokime: kokią visuomenę mes norime matyti Lietuvoje? Be progresyvaus asmeninio pajamų mokesčio sveikos visuomenės, tokios kaip, pavyzdžiui, nori katalikų socialinė doktrina, nebus. Apsispręskime.
Dr. Jonas NORKAITIS
Bad Mergentheim, Vokietija
© 2008 XXI amžius
|